2017 / 11 / 24

A. Šalnai ramybės neduoda lemtingas šūvis

Artėjantį sekmadienį Švedijoje prasidės pirmas pasaulio biatlono taurės etapas, kuriame dalyvaus ir šeši Lietuvos atstovai.

Lietuva gali didžiuotis šios sporto šakos istorija. Dar 1984 metais Sarajevo olimpinėse žaidynėse ant auksinės pakylos lipo Algimantas Šalna.

Apie olimpinį čempioną pasakojama ir iškiliausias Lietuvos olimpinio sporto asmenybes įamžinančiame dokumentiniame filme „Jau 100 metų nenuleidžiame rankų“. Jame garsus atletas dalijasi prisiminimais apie savo karjerą ir kelią pirmojo mūsų šalies olimpinio aukso link. 

Sunku būtų surasti sportininką, kuris geriau už A.Šalną žinotų, kiek daug gali reikšti vienas šūvis. Viena pro šalį praskriejusi kulka iš geriausio Lietuvos istorijoje biatlonininko atėmė svajonę iškovoti auksą asmeninėse lenktynėse. Tačiau iš Sarajavo be medalio 25-erių A.Šalna negrįžo. Aukščiausios prabos medalį jis laimėjo su Sovietų Sąjungos komanda, estafetėje 4 po 7,5 km, tačiau per apdovanojimų ceremoniją įsivaizdavo į viršų kylančią lietuvišką trispalvę.

„Mūsų galvose tuo metu nebuvo abejonių. Žinojome, kad esame lietuviai, kad startuojame už Lietuvą“, – prisimena olimpinis čempionas.

Istorinis A.Šalnos pasiekimas tikrai nebuvo koks nors atsitiktinumas. Jo kelias iki garbės pakylos buvo ilgas ir kryptingas. Ypač sėkmingi A.Šalnai buvo 1983 metai. Būtent tada jis tapo SSRS biatlono čempionu 20 km rungtyje, pasaulio čempionu estafečių varžybose ir įsitvirtino šios sporto šakos elite.

Sarajeve A.Šalna taip pat norėjo medalio siekti savo pamėgtoje 20 km distancijoje. Tačiau, nepaisant to, kad jis buvo šios rungties SSRS čempionas, rinktinės treneriai, net nepaaiškinę motyvų, to daryti neleido. Kaip sako olimpinis aukso medalininkas, tuo metu panašūs neobjektyvūs sprendimai ir sportininkų nuomonės ignoravimas darė didelę įtaką rezultatams.  

„Didžiausias nusivylimas mane kankina net ne dėl nelaimėto asmeninio medalio, o dėl netinkamo pasiruošimo. Būtent šis aspektas sutrukdė man pasiekti tai, ko norėjau ir galėjau. Jeigu būčiau dalyvavęs 20 km individualioje rungtyje, turbūt, nebūčiau jos laimėjęs, tačiau tai būtų turėję teigiamos įtakos mano psichologinei būsenai. Juk būčiau turėjęs du šansus startuoti. Vieną iš jų atėmus, liko tik viena galimybė: gerai pasirodyti 10 km sprinto rungtyje. Tai sukėlė didelį stresą, todėl nešliuožiau taip gerai, kaip galėjau“, – sako A.Šalna.

Vieno šūvio kaina

A.Šalna neslepia, kad nors ant jo krūtinės galiausiai ir sužibo estafetėje laimėtas auksas, tai vis tiek nenumalšino kartėlio dėl neišnaudotos galimybės laimėti medalį asmeninėse varžybose. Sprinto rungtyje iki aukso jam pritrūko vos vieno šūvio. Tai reiškė, kad sportininkui reikėjo įveikti papildomą baudos ratą, kuris tapo lemiamu. Užimta penkta vieta, nors ir buvo geriausia tarp visų SSRS sportininkų, tebekelia didžiulį nusivylimą.

Olimpinis čempionas teigia, kad jo olimpinis medalis iki šiol kabo garbingiausioje namų vietoje, o laimėjimas, tegu ir neapvertė gyvenimo aukštyn kojomis, neatnešė turtų, tačiau pelnė žmonių pagarbą ir pripažinimą.

„Tais laikais už sportinius pasiekimus būdavai apdovanojamas butu ar galimybe pigiau įsigyti gerą mašiną. Parduotuvių lentynose prekių trūkdavo, tad norėdamas „sasyskų“, po laimėjimo, galėdavau tiesiog užeiti pro sandėlio duris ir jų gauti. Tuo metu tai atrodė kaip tikra prabanga. Pripažinimas padėdavo gauti dalykų, kurių paprasti žmonės negaudavo“, – prisimena sportininkas. 

Mintis išugdyti olimpinį čempioną Pabaigęs savo sportinę karjerą A.Šalna pasirinko trenerio darbą JAV, kur su šeima gyvena nuo 1991-ų. Už Atlanto jį pakvietė vietinė biatlono federacija, siekianti kelti šalyje šios sporto šakos lygį.

„Trenerio darbas buvo kitas mano gyvenimo puslapis. Kadangi pats nelaimėjau asmeninio olimpinio medalio, svajojau išugdyti olimpinį čempioną. Deja per 15 metų man taip ir nepavyko to padaryti. Aukščiausias mano auklėtinių pasiekimas – devinta vieta“, – sako jis.

Šiandien 58-erių olimpinis čempionas mėgaujasi galimybę leisti laiką su savo anūke, toliau dirba mėgstamą darbą ir iki šių dienų neatsisako savo svajonės. 

Lietuvos žiemos olimpiečių istorija – dokumentiniame filme Artėjant Pjongčango žiemos olimpinėms žaidynėms, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) iniciatyva kuriamas trumpametražis dokumentinis filmas „100 metų nenuleidžiam rankų“.

Penkių dalių istorija pasakos apie iškiliausias šalies žiemos sporto asmenybes. Antrojoje filmo dalyje pasakojama apie A.Šalnos pasiekimus, garsinant biatloną tiek mūsų šalyje, tiek ir už jos ribų.  Iki žiemos olimpinių žaidynių pradžios žiūrovams kas mėnesį bus pristatoma po vieną dokumentinio filmo dalį, o prieš pat jų pradžią bus parodytas ir visas filmas.

2018 metais vasario mėnesį Pjongčange, Pietų Korėjoje, vyksiančiose žiemos olimpinėse, turėtų varžytis apie 5 tūkstančiai sportininkų iš daugiau nei 100 šalių. Jiems bus išdalinti 102 medalių komplektai. Planuojama, jog Lietuvai jose atstovaus 10 LTeam sportininkų.

LTeam yra olimpinė Lietuvos rinktinė. Tai visos Lietuvos komanda, vienijanti stipriausius šalies sportininkus, iš viso apie 300 atletų. Olimpinę Lietuvos rinktinę simbolizuoja LTeam ženklas – ąžuolo lapas. Tai tautos vienybės, stiprumo, patriotiškumo simbolis.



Partneriai

tv3 logo cmyk TV6 LOGO 2013 tv3 lt Maxima logo web Wake your body TOY logo colour 2000px v02 OLIFEJA logo main colour PNG

Rėmėjai

Affidea logos RGB 5 web RC logo web glimstedt nike l r impuls audimas 176x108px2

© 2013 LTOK. Visos teisės saugomos.

IDEA – interneto svetainių kūrimas