Lietuvos biatlono rinktinės lyderis Tomas Kaukėnas su komandos draugais jau šį savaitgalį pradeda naują Pasaulio taurės varžybų maratoną.
Pirmajame etape Švedijoje T.Kaukėnui ir kitiems šiose varžybose startuosiantiems Lietuvos biatlonininkams bei jų treneriams paaiškės pirmieji atsakymai į klausimus, ar gerai buvo pasirengta sezonui, ko galima tikėtis jame, ar neša sėkmę naujai sukurta rinktinės apranga.
Dar lapkričio pradžioje, radęs laiko tarp treniruočių, T.Kaukėnas bandė rasti atsakymus ir į kitus klausimus.
„Ar galėčiau būti treneris? Ar turiu pašaukimą būti mokytojas? Nors ir esu įgijęs edukologijos magistro laipsnį, atsakymų į šiuos klausimus dar ieškau. Šį kartą ieškojau Jonavoje. Bet radau tik daug talentingų vaikų.“ Taip savo feisbuko paskyroje rašė olimpietis po susitikimo Jonavos „Neries“ pagrindinės mokyklos mokiniais, kur jau ne pirmą kartą paragavo mokytojo duonos.
„Mane į Jonavą jau antrus metus pakvietė projektas „Noriu augti laimingas“. Tai ne pelno siekianti organizacija, kurios tikslai – neformalus vaikų ir jaunimo švietimas, savanorystės skatinimas. Neatsisakau, nes tai ne tik prasminga veikla, bet ir galimybė suprasti, ar turiu pašaukimą būti mokytoju. Nesportuosiu juk visą gyvenimą, tad bandau save“, – paaiškino biatlonininkas.
Mokiniai tiesiog apipylė sportininką klausimais. Kas sunkiausia? Kas įdomiausia? Kokių linksmų nutikimų būna? „Klausė net iš ko gyvenu, kokios yra perspektyvos sportuoti. Kaip tokio amžiaus vaikams, buvo tikrai brandžių klausimų. Su vaikais puikiai radau bendrą kalbą. Pernai buvo kiek sunkiau, nes vedžiau pamoką vyresniems, jau paaugliams. Tai buvo didesnis iššūkis, kaip juos sudominti. Bet pagauti kontaktą pavyko. Manau, gerai pasitobulinęs, galėčiau dirbti mokytoju“, – prisipažino T.Kaukėnas, moksleiviams pasiūlęs ir galimybę palaikyti šautuvą, išbandyti akies taiklumą lazeriniu ginklu, parodęs kitą biatlono inventorių.
O gal tai žvalgyba prieš trenerio darbą? „Trenerio darbas kiek kitoks nei mokykloje. Treneris turi daugiau laisvės interpretavimui, o mokykloje yra tam tikra programa, kurios reikia laikytis. Jei pajausčiau, kad galiu būti mokytojas, galėčiau būti ir treneris. Sporte kiek lengviau“, – svarstė olimpietis.
Pats T.Kaukėnas ginklą laiko ne tik biatlono treniruotėse ir varžybose. Ignalinietis – Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų 806-osios kuopos karys savanoris, vyresnysis eilinis. Pratybose jis dažniausia dalyvauja pavasarį, kai baigiasi aktyvusis biatlono sezonas.
„Pratybos būna labai įvairios: mokomės taktinių puolimų bei atsitraukimų, nebylaus valdymo, analizuojame vietovę. Atliekame kovinio šaudymo pratybas iš įvairių padėčių ir įvairiomis sąlygomis“, – yra pasakojęs T.Kaukėnas.
Būtent kariuomenėje olimpietis mato sportininkams dar vieną galimybę renkantis antrąją karjerą: „Savanorių pajėgos tam – puiki vieta. Tai viena iš vietų, kur vėliau nebūtinai gali tapti profesionaliu kariu, bet čia gera vieta suprasti save, surasti savo kelią.“
T.Kaukėnui ne kartą teko ginti Lietuvos kariuomenės garbę biatlono pasaulio čempionate. O 2014 m., praėjus vos mėnesiui po Sočio olimpinių žaidynių, lietuvis iškovojo sidabrą lenktynėse, kuriose triumfavo legendinis prancūzas, šešiskart olimpinis čempionas Martinas Fourcade‘as.
Tada Suomijoje vykusiame kariškių pasaulio čempionate T.Kaukėnas, iš 10 šūvių pataikęs devynis, 10 km sprinte tik 22,1 sek. pralaimėjo be klaidų šaudžiusiam Prancūzijos armijos karininkui M.Fourcade‘ui.
Trečiąją vietą tąsyk iškovojo 2010 m. Vankuverio olimpinis vicečempionas ir 2014 m. Sočio žaidynių bronzos laimėtojas austras Simonas Ederis, startavęs ir Pjongčange. Penktas buvo geriausias Latvijos biatlonininkas Andrejus Rastorgujevas, šeštas – 2009 m. pasaulio čempionas, triskart planetos vicečempionas, septynių Pasaulio taurės etapų laimėtojas norvegas Larsas Bergeris.
„Labai daug įvairių šalių biatlonininkų yra kariškiai arba policininkai. Tai labai populiaru. Pasibaigus sezonui jie irgi keliauja į pratybas, eina patruliuoti į gatves. Tiesa, būdami pareigūnais ar kariškiai, jie dar ir gauna atlyginimą. Lietuvoje tai dar nereglamentuota“, – pasakojo T.Kaukėnas.
Edukologijos universitete magistro diplomą įgijęs sportininkas neatmeta galimybės imtis naujų studijų. „Svarbu, kad būtų tam tinkamos sąlygos. Edukologijos universitete jos buvo idealios. Sesijos man buvo pratęsiamos arba perkeliamos, kad po sezono galėčiau išlaikyti egzaminus, atsiskaityti. Jei ne tai, vargu ar būčiau baigęs mokslus. Arba būtų reikėję studijuoti neakivaizdžiai, mokėti daug pinigų. Dieninės studijos man atrodo kokybiškesnės. Gaila, kad ne visi universitetai tai daro. Labai svarbu būtų sudaryti sportininkasms, gal ne visiems, gal aukščiausio lygio, pavyzdžiui, olimpiečiams, galimybę studijuoti derinant mokslus prie jų sezono. Būtent studijos man davė daug žinių, kurias panaudojau sporte“, – teigė Pjongčango olimpinėse žaidynėse žibėjęs atletas.
Tryliktoji vieta, kurią Pjongčango olimpinių žaidynių 12,5 km persekiojimo lenktynėse užėmė T.Kaukėnas, yra aukščiausia olimpinė pozicija nepriklausomos Lietuvos biatlono istorijoje.