Pozityvaus ugdymo instituto vadovė Irma Liubertienė išsiskyrė iš kitų Olimpinio švietimo forumo „Fizinis raštingumas: kritiškai svarbus požiūris į judėjimą“ pranešėjų, nes nėra nei buvusi sportininkė, nei gydytoja, mitybos ar judesio specialistė. Ji moko pažinti ir įvertinti savas ir šalia esančių emocijas, o emocinis ir fizinis raštingumas susiję taip tampriai, kaip galbūt iki šiol neįsivaizdavome.
Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos doktorantė, socialinio ir emocinio ugdymo projekto „Dramblys“ iniciatorė, tarptautinės mokslinės bendruomenės „International Society for Emotional Intelligence“ koordinatorė ir lektorė Lietuvoje nuolat veda seminarus, dirba mokytoja mokykloje. Tad jos teorinės žinios – kasdien patikrintos ir įvertintos, o mokymų rezultatus Irma Liubertienė stebi tiesiogiai, nes daug kas vyksta jos akyse.
„Apie emocijas švietime kalba daug pasaulinių tyrimų, bet labai mažai jų skirta fizinio ugdymo pamokoms. Apie jose patiriamas emocijas yra daryta nedaug studijų ir sukurta teorijų. Trūkumą tikrai juntame. Tėvams, moksleiviams ir mokytojams pasakojame, jog pirmas žingsnelis yra emocijas pastebėti. Kad vaikai emocijas pastebėtų ir mokėtų jas reguliuoti, reikia protingų suaugusiųjų šalia, nes šito nesimokai iš vadovėlio, mokaisi kopijuodamas pavyzdžius“, – pasakoja lektorė.
Fizinio ugdymo pamokos yra tos, prieš kurias, per kurias ir po kurių vaikai patiria labai daug emocijų. Kažkodėl visada galvojame apie sveiką kūną, rezultatus, pasiekimus, bet net nesusimąstome apie tai, kaip jaučiamės. „Kai klausiu suaugusiųjų, kaip jie jausdavosi per šias pamokas, prisipažįsta: kiek buvo kompleksų, kiek baimių! Pavyzdžiui, nušokti reikiamam rezultatui. Bet po to gyvenime daugiau nebešokinėjau. Arba – nubėgti kuo greičiau. Bet paskui niekada greitai bėgti nebekilo minčių. Mūsų tikslas – užnorinti vaikus būti fiziškai aktyviais ne tik pamokų metu, bet ir laisvalaikiu. Kad užaugę jie taptų tokiais pat aktyviais suaugusiais.
Tam, kad vaikas rinktųsi judėjimą laisvalaikiui, jis turi būti malonus – suteikti malonias emocijas. Mokytojams pravartu suprasti, kad per fizinio ugdymo pamokas vaikai turi patirti malonių emocijų. Pavyzdžiui, džiaugsmą, pasitenkinimą. Taip, gali būti sunku kažko siekti, bet paskui reikia tuo pasiekimu džiaugtis. Svarbu ne konkuruoti, lygintis su kitais, o pajusti, kad kiekvienas esame unikalus, su savomis galimybėmis, tad ir rezultatą kiekvienas pasiekia skirtingą ir gali jį pagerinti. Svarbu, kad rezultatą mokėtų pastebėti ir juo pasidžiaugti“, – aiškina Irma Liubertienė.
Kaip vaikus užnorinti būti fiziškai aktyviais?
„Ne tik fizinio ugdymo pamokose vaikai mokosi gyventi sveikai, aktyviai, rinktis sveiką gyvenimo būdą. Tam yra skirtas visas gyvenimas mokykloje. Mes dar vis atsiejame: čia – fizinis ugdymas, čia – lietuvių, čia – matematika, o čia – pertrauka. Bet išties moko visa mokyklos aplinka. Mes jau dabar kalbame apie sveikesnę mitybą, sveikesnius užkandžius, judėjimą pertraukų metu, net apie meditaciją – tai daroma netgi rajonų mokyklose, kai kur įrengtos kūrybinės erdvės vaikams medituoti.
Juk aktyviam gyvenimui svarbus ne tik fizinis aktyvumas, bet ir kokybiškas atsipalaidavimas. Jei nemokėsime atsipalaiduoti tinkamais būdais, ieškosime kuo netinkamu juos pakeisti, o tai gali būti ir alkoholis ar rūkymas. Atsipalaiduoti per pertraukas, po pamoku vaikams padeda meditacijos, kvėpavimo, tempimo praktikos – tam laisvų, galbūt seniai nenaudojamų erdvių dažnoje mokykloje tikrai atsirastų. Vaikai patys jas pritaikytų – tik leiskime!
Tačiau pradėti reikia nuo pačių suaugusiųjų – mokytojų, kitų švietimo darbuotojų, mokyklų vadovų užnorinimo. Jie patys dažnai nesirenka sveiko gyvenimo būdo, nėra fiziškai aktyvūs. Lygiai taip pat – ir tėvai. Žinoma, atsiranda vis daugiau šeimų, kurių vaikai vietoje limonado ar sulčių renkasi vandenį, nes jie taip įpratę. Jie įpratę judėti, nes mato tą darančius tėvus. Kad susiformuotų įprotis, vaikai turi augti tokioje aplinkoje. Taip pat – ir mokytis. Dažnai mes, mokytojai patys nesuprantame savo emocijų, kaipgi suprasime vaikų? Jei nesuprantame, kad vaikas, pavyzdžiui, bijo, galime jį spausti ir perspausti. Arba – kad vaikas labai nuliūdęs, jam reikia padėti, o ne versti šypsotis. Svarbu suprasti, kad visos emocijos yra „legalios“ ir galime jaustis visaip, tačiau kaip jas reguliuosime, kokiu elgesiu išreikšime, labai priklausys nuo to, kaip mes patys ir aplinkiniai jas priims ir atspindės.”
Kaip atpažinti emocijas?
„Yra keli emocinio sąmoningumo lygiai. Pats pirmas dalykas – pradėti nuo savęs. Visada žinome daug teorijų, kas sveika, reikalinga, bet jų netaikome sau. Kodėl? Nes esame savo emocijoms, savo vidui nejautrūs, galbūt mūsų savivertė yra silpna, galvojame, kad visiems aplink tai tinka, bet – ne man. Taip tarsi įteigiame sau, kad nesame verti sveiko gyvenimo. Tačiau sąmoningas stiprios savivertės žmogus pasakys: „Taip, tai man. Esu to vertas.“ Gal skamba banaliai, bet tai – tiesa! Kodėl išklausome daugybę seminarų, mokame teorijų, bet jų sau nepritaikome? Nes giliai širdyje galvojame, kad man vis vien nepasiseks. Atsiskleidžia labai stipri emocinė baimė suklysti. Per fizinio ugdymo pamoką kažkas nepavyko, kitas iš to pasišaipė. Jaučiuosi nevertas, kad man sektųsi, aš negaliu. Bet gali kiekvienas! Ir – daugiau nei galėjo vakar. Jei mokytojas jautrus, jis sugeba taip organizuoti veiklas, kad pastebėtų ir paskatintų kiekvieną vaiką.
Prieš seminarus mėgstu sutikti žmones prie durų ir jų paklausti, kaip jaučiasi. 85 procentai atsako: „gerai“, „blogai“ arba – „normaliai“. Bet juk tai nieko verta informacija. Nei pats atsakiusysis supranta ir įsigilina, kokia tai emocija, nei tas, kuris klausė, gauna atsakymą. Kitas žingsnis – įvertinti, kaip jaučiate emociją savo kūne. Kūną jausti lengviau, nes jis – apčiuopiamas. Pavyzdžiui, „man dega rankos“, „man linksta kojos“, „man prakaituoja delnai“, „tankiau plaka širdis“. Per seminarus mokomės įvardinti emocijas, jei tai būtų gamtos vaizdinys, spalva, forma – svarbiausia rasti būdą, kad žmogus aiškiai įvardytų, kaip jaučiasi, o kitas tai suprastų, atspindėtų ir nenorėtų keisti. Pavyzdžiui, atėjęs vaikas aiškina: „Jaučiuosi raudonai, viskas žaižaruoja ir žaibuoja“.
Jausmą išreiškęs, jis nusiramina, atspindėtos emocijos intensyvumas mažėja. Jis gali ir pats priimti tą jausmą, ir mokytojas – jį suprasti. Svarbu ne neigti, nesakyti: „Ne, tu nesi piktas, privalai nurimti“ arba “Ko liūdi, viskas juk yra gerai”. Taip emocija tik užgniaužiama, ji lieka viduje. Tokia praktika žalinga. Pavyzdžiui, viduje užgniaužtas liūdesys gali virsti dideliu pykčiu. Kaip veikia emocijos, esame pritaikę 64 emocijų įrankį – emocijų matuoklį iš Jeilio universiteto Emocinio intelekto centro, jo autorius profesorius dr. Marc Brackett. Tai yra dviejų skalių modelis, viena – intensyvumo skalė, ji padeda suvokti, kiek emocija, kurią šiuo metu jaučiu yra intensyvi, kiek ji turi energijos. Kita skalė – kiek maloni arba nemaloni ši emocija. Jei emocija nemaloni, reikalaujanti daug energijos, tai bus pyktis įtūžis, nemaloni ir mažai energijos – liūdesys, nusivylimas.“
Atpažinome, o kas toliau?
„Taigi, svarbiausia – atpažinti emociją, o jų nėra gerų ar blogų, jos visos yra reikalingos. Tai yra informacija, kurią galime kognityvine smegenų dalimi suprasti, interpretuoti, panaudoti savo labui. Taip pat – panaudoti kuriant santykius su kitais, priimant teisingus sprendimus. Tiesiog mes nesame mokyti apdoroti tos informacijos – nežinau, niekada nesusimąsčiau, manęs nemokė ir apie tai neklauskite. Mokėmės tik matematikos – du kart du, ir viskas aišku. Bet emocinio sąmoningumo reikia mokytis taip pat.
Pirmiausia sustokime, atpažinkime, ką jaučiame, pabandykime suprasti, kaip tai veikia mano kūną, kaip „atrodo“ ši emocija, paskui pereikime prie emocinių žodžių. Labai įdomu, kad vienu metu mes galime jausti penkias ar šešias emocijas, jos gali būti susimaišiusios kaip vaisinis kokteilis, gali būti atskiros, kaip vanduo ir aliejus, net gali būti labai kontraversiškos – pyktis ir meilė. O kai paėmęs emometrą skirtingų spalvų langeliuose surandi savo emocijas, apima toks geras jausmas – aš supratau arba mane suprato!“
Sritys labai susijusios
„Juk kai žmogus gerai jaučiasi (normalu, kad taip tikrai nesijaučiame visą laiką), tarsi stiprėja jo savivertė, atsiveria, atsipalaiduoja pečiai, jis išsitiesia, tarytum paauga. Jei jis džiaugiasi, atsiranda pasitikėjimas, norisi judėti – pakilti, apsikabinti, pašokti, dalintis. To pavyzdžių toli net ieškoti nereikia. Stebėkite, kaip elgiasi gyvūnai, maži vaikai, kada jie gerai jaučiasi – jie nori judėti! Ir atvirkščiai: jei nėra energijos, jiems negera, nori tik sėdėti kamputyje, kad niekas neliestų, apie judėjimą net kalbos negali būti. Taigi emocijos be galo susijusios su tuo, kaip mes judame, kaip renkamės gyventi. Ar priimsiu patį geriausią sprendimą ar galvosiu, kad esu to nevertas?
Emocijos yra visur. Stebėkite net aukščiausio lygio krepšininkus, kaip emocijas išreiškia tas, kuris pataikė tritaškį, o kaip reaguoja metęs pro šalį? Šiuos metimus skiria milimetras, kamuolį paleidusius žmones – jų emocija. Jei prieš rungtynes žaidėjas tinkamai nusiteikė, susikaupė, galbūt – pameditavo, jam sekasi visai kitaip.“