Ekstremalaus sporto mėgėjas 32-ejų Karolis Sunklodas po mokyklos baigimo išėjo į bazinius karinius mokymus ir ketino rinktis kariškio kelią, stoti į Lietuvos karo akademiją. Vis dėlto nugalėjo meilė sportui: studijavo Lietuvos edukologijos universitete, tęsė irkluotojo karjerą, o ją anksti baigęs tapo treneriu. Labiausiai išgarsėjo pernai, kai jo auklėtinė Viktorija Senkutė Paryžiaus olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalį.

Olimpinė medalininkė V.Senkutė yra daug kartų sakiusi, kad neatlygintinai dirbdamas treneris K.Sunklodas padėjo grįžti į irklavimą po pertraukos, kai ji visiškai neirklavo ir užsiėmė dviračių sportu. Nebuvo tada jokios pagalbos iš Lietuvos irklavimo federacijos, kaip irkluotoja to meto vadovų ji buvo jau nurašyta.

Bet treneris įtikino ją nemesti irklavimo ir nukreipė teisingu keliu.

Paryžiaus olimpinėse žaidynėse jau istoriniu tapusį Viktorijos spurtą distancijos pabaigoje treneris stebėjo televizoriaus ekrane ties finišo linija. Pasveikinęs atletę, trumpai pasidžiaugęs medaliu ir sukrovęs valtis į priekabą, pirmą kartą olimpinėse žaidynėse dalyvavęs Karolis iškeliavo į Lietuvą.

Ir dabar, kai kalbėjome telefonu, K.Sunklodas vairavo, kaip pats sakė, „mersiuką autobusiuką“ su priekaba, kurioje vežė 40 valčių. Vežamo sąstato ilgis beveik 18 metrų, o distancija – 1000 kilometrų.

Baigėsi treniruočių stovykla Bulgarijos mieste Plovdive ir visa irkluotojų rinktinė iškeliavo į Graikijoje esantį Maratono miestą, kuriame toliau treniravosi ir dalyvavo pirmose šio sezono varžybose.

– Buvote pajėgus irkluotojas, daugkartinis šalies ir Baltijos šalių čempionas, pasaulio jaunimo čempionate užėmėte devintą vietą. Kodėl toks jaunas atsisveikinote su aktyviuoju sportu? – paklausė žurnalas „Olimpinė panorama“.

– Aš buvau lengvo svorio kategorijos irkluotojas. Tai reiškia, kad sportininko svoris negali viršyti 70 kg. Iš lengvo svorio valčių tik dvivietės priklausė olimpinei klasei. Buvo sunku rasti panašaus svorio porininką, su kuriuo pavyktų siekti aukščiausių sportinių rezultatų. Neolimpinių rungčių valčių įgulų niekas nefinansavo.

Kadangi Lietuvos irklavimo federacijoje jau daug metų mane puikiai pažinojo, dar prieš baigiant studijas pakvietė dirbti. 2017-aisiais Irklavimo federacijoje įsidarbinau techniniu darbuotoju, o po kelių mėnesių po truputį pradėjau treniruoti. Na, o valčių vežiojimo pareigos liko nuo techninio darbuotojo laikų. Nenorėčiau dirbti vairuotoju, nes po ilgų kelionių iš karto vėl tenka tapti treneriu. Bet kai darbuotojas viską sugeba atlikti, kam darbdaviui ieškoti kitų.

– Negalite gyventi be kalnų. Kaip prasidėjo šios kelionės?

– Man vis norisi save išbandyti jėgų ir valios reikalaujančiose kelionėse. Iš pradžių su draugu apkeliavau Islandiją. Paskui buvo Škotija. Vėliau su ultramaratonininku, bėgimo sporto meistru, draugu Danieliumi Vitalijumi Kostkinu, kuris taip pat mėgsta įvairius išbandymus, apėjome Monblaną – įveikėme apie 180 km su kuprinėmis ir palapinėmis.

Kai Viktorija iškovojo kelialapį į Paryžiaus olimpines žaidynes, nutariau vienas įkopti į aukščiausią Alpių viršūnę Monblaną – jis yra 4810 metrų. Tad skubiai išvykau ir tai, ką planavau, įvykdžiau. Tiesa, ta mintis kirbėjo anksčiau, nes norėjau apčiupinėti Monblaną iš visų pusių – po apačia, aplinkui ir iš aukštybių. Po įkopimo į viršūnę, grįždamas į Italijos pusę, dar pervažiavau tuneliu po Monblanu. Maroke įkopiau į aukščiausią Šiaurės Afrikos viršūnę Tubkalį – 4165 metrai.

– Į kalnus ne tik kopiate, bet juos ir fotografuojate?

– Fotoaparatas lydi visose kelionėse nuo paauglystės. Kopiant į Monblaną mano aparatas nuo šalčio net buvo išsikrovęs, gelbėjo atsarginės baterijos.

Fotografuodavau treniruočių stovyklose, varžybose, kelionėse. Dabar jau praktiškai nebelieka laiko šiam pomėgiui. Bet prie jo dar sugrįšiu.

– Daugumoje jūsų nuotraukų įamžinti kalnai, gamtos vaizdai ir gyvūnai. Rečiau žmonės. Kodėl?

– Man labiausiai patinka fotografuoti gyvūnus. Ten nesuvaidintos emocijos, nuotaikos. Šovė galvon mintis Lietuvoje nufotografuoti stumbrų bandą. Kur jų ieškoti? Paklausiau garsaus gamtos fotografo Mariaus Čepulio. Patarė važiuoti ten ir ten. Nuvykau ir pavyko įamžinti visą kaimenę.

– O kur fotoaparatu sumedžiojote raganosį, mešką?

– Raganosis pozavo zoologijos sode Vokietijoje, o meškos važiavau į Estiją, kaip tikras medžiotojas ilgokai tykojau bokštelyje su savo veidrodiniu fotoaparatu „Nikon“. Ten nufotografavau ir šerną bei usūrinį šunį.

– Ar negalvojate apie fotografijų parodą?

– Dar anksti. Ieškau savo braižo, stengiuosi, kad kadre būtų istorija, emocija, veiksmas. Labai noriu nufotografuoti lapę. Gyvenu Trakuose, dažnai einu į miškus. Kol kas nepavyksta. Jeigu kada nors rengsiu parodą, tai nuotraukose bus gyvūnai.

– Dar vienas jūsų pomėgis – bėgimas.

– Tų pomėgių daug. Bėgimas – vienas jų. Bėgioju daug metų, nes tai padeda palaikyti gerą fizinę formą. Pavyzdžiui, užlipęs laiptais neuždūstu. Arba, kai lydime irkluotojus dviračiais, nepajuntu diskomforto nuo mynimo ir šūkavimo.

Varžybose dar nedalyvauju, bet manau, kad kaip mėgėjas bėgu neblogai. Savo malonumui vienas kelis kartus esu įveikęs maratono distanciją. Norėčiau sudalyvauti varžybose, bet kai pasiekiu, mano nuomone, geriausią bėgimo formą, su irkluotojais būnu stovyklose, varžybose arba tuo metu nerengiami bėgimai. Manau, maratoną varžybose nubėgčiau greičiau nei per tris valandas.

Kai irkluotojams būna bėgimo treniruotė, bėgu kartu su jais. Ir galiu pasigirti, kad neatsilieku nuo tikrų sportininkų. Bėgioju beveik kasdien, po 8–20 km, stengiuosi bėgti bent penkis kartus per savaitę. Jeigu kurią dieną nėra galimybių, kitą bėgu du kartus.

Pandemijos metu išbandžiau triatloną. Kaip debiutantas neblogai pasirodžiau „Iron Trakai“ etape.

– Sakėte, kad pomėgių turite daug. Kokie dar?

– Mėgstu greitį ir anksčiau dažnai važinėdavau motociklu. Tai buvo mano susisiekimo priemonė. Bet jau prieš kelerius metus supratau, kad greitis – brangus pomėgis, o vairuotojo pažymėjimą reikia branginti. Neseniai Maroke išbandžiau banglentę. Gal todėl, kad daug laiko praleidžiu prie jo, vandenį greit pajutau. Smagus sportas.

– Dar apie nuotraukas. Mačiau jus su kariška uniforma ir ginkluotą. Esate rezervo karys?

– Ne visai taip. Po mokyklos baigiau bazinius karinius mokymus. O prieš porą metų buvau pakviestas trims savaitėms į rezervo mokymus. Ten fotoaparato neturėjau, bet paprašiau kariuomenės draugų, kad telefonu nufotografuotų.

– Dar grįžkime prie jūsų dabartinės kelionės. Iš Graikijos važiuosite į Trakus? Beje, kiek kilometrų mums bešnekant nuvažiavote?

– Nuvažiavau per 50 km. Važiuosiu atgal į Plovdivą, kur po kurio laiko vėl vyks treniruočių stovykla. Į Graikiją atskris mano draugė Ieva, tad neskubėdami, grožėdamiesi gamta keliausime dviese.

– Ar Ieva taip pat sporto ir kalnų mėgėja?

– Ji dirba projektų vadove vienoje nevyriausybinėje organizacijoje, sportui tikrai neabejinga, kartu bėgiojame, mankštinamės. O su kalnais sunkiau, nes ji – speleologė. Aš ją vilioju į kalnus, o ji mane – į urvus.

– Kada šiemet vyks Europos ir pasaulio irklavimo čempionatai?

– Europos čempionatas gegužės 28 – birželio 1 d. vyks Plovdive, pasaulio – rugsėjo 21–28 d. Šanchajuje.

Teksto autorius – Bronius Čekanauskas („Olimpinė panorama“)
Nuotraukų autoriai – Karolis Sunklodas, Balint Czucz, Andrius Sakalauskas, Elvis Žaldaris