logo
days
hours
mins
secs
E.Zablockytė su auklėtine. Tomo Gaubio nuotr.
23
Dec
2020

#Švietimas
Kaip mergaites išlaikyti sporte?

Mažos mergaitės noriai eina į sporto sales, aikšteles ir aikštynus, bet ilgą kelią iki suaugusiųjų sporto įveikia mažuma. Kokios dažniausios priežastys tai nulemia ir kas paskatintų mergaites nemesti sporto?

Apie tai „Olimpinė Panorama“ kalbėjosi su keturiomis mergaites treniruojančiomis buvusiomis sportininkėmis: krepšininke, Europos čempione Lina Dambrauskaite-Sabaliauskiene, gimnaste, taip pat Europos čempione Dalia Kutkaite, ledo čiuožėja Loreta Vitkauskiene ir dviratininke Egle Zablockyte.

Merginų – triskart mažiau

Buvusi plento ir treko dviratininkė, 2011 m. universiados 30 km komandinių lenktynių čempionė E.Zablockytė šešerius metus treniruoja jaunesnio amžiaus mergaites. Į Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnaziją, kurioje ji dirba trenere ir direktoriaus pavaduotoja, priimami vaikai nuo aštuntos klasės, tai yra nuo maždaug 14 metų. Čia besitreniruojantys jaunuoliai jau yra pasiruošę siekti sporto aukštumų.

Sporto gimnazijos statistikos skiltyse dominuoja vaikinai. Bendras čia besimokančių vaikinų ir merginų santykis yra toks: maždaug 25 proc. merginų ir 75 proc. vaikinų. Dviračių sportas šioje gimnazijoje yra vienintelė sporto šaka, į kurią surinkta daugiau merginų nei vaikinų. Arti santykio 50 proc. merginų ir 50 proc. vaikinų yra lengvoji atletika.

Krepšinio trenerė L.Dambrauskaitė, mergaites ir merginas treniruojanti Kauno „Žalgirio“ krepšinio mokykloje, pritaria, kad mergaičių masiškumas išties sumažėjęs.

„Jau 15 metų dirbu su mergaitėmis ir niekada nebuvo lengva jų grupes surinkti. Visad vieną grupę formuodavome iš skirtingais metais gimusių mergaičių“, – sako buvusi krepšininkė, šiuo metu vienoje grupėje treniruojanti 2005, 2006 ir 2007 m. gimusias merginas.

Kai pati L.Dambrauskaitė, dar būdama moksleivė, sportavo, į jos lankomą krepšinio grupę buvo surinktos 23 vienodo amžiaus mergaitės. „Šiek tiek nubyrėjo, bet kai baigėme mokyklą, penkiolika mūsų to paties amžiaus merginų išliko. O dabar išleisti to paties amžiaus mergaičių grupės nepavyksta. Net mūsų čempionatai rengiami per kelias amžiaus grupes. Tarkime, šešiolikmečių moksleivių krepšinio lygos čempionate gali dalyvauti metais ir dviem jaunesnės krepšininkės“, – paaiškina.

Arenoje – jau anksti ryte

D.Kutkaitė susiduria su kita bėda – sostinėje esant ribotam tinkamų salių pasirinkimui, kiekvieną rudenį ji suka galvą, kaip sutalpinti visas sportuoti norinčias mergaites.

„Kasmet į mano vadovaujamą akademiją užsirašančių mergaičių daugėja. Tačiau turime ribotą kiekį salių ir laiką jose dirbti. Dar neprasidėjus rugsėjui maždaug šimtas mergaičių jau kreipėsi užsiregistruoti, o mes iš viso galime priimti 150–170. Nežinau, ar pavyks priimti visas norinčias“, – paaiškina D.Kutkaitė.

Su panašia problema susiduria ir čiuožėjai. Lietuvoje ledo arenų mažai, sąlygos treniruotis ribotos, todėl pažengę vaikai pradeda čiuožti septintą ryto. 6.30 val. jau stovi salėje ir daro mankštą, nes be mankštos ant ledo negalima žengti. Po ankstyvosios treniruotės tėvai skuba vežti vaikus į mokyklą.

Komandoje svarbu draugystė

Į L.Dambrauskaitės krepšinio treniruotes tėveliai mergaites atveda norėdami, kad šios sportuotų, susipažintų su šia sporto šaka, išmoktų komandinio žaidimo. Dalis mergaičių ateina jau iš anksčiau susižavėjusios krepšiniu.

„Labai svarbu, kad mergaitės tarpusavyje susidraugautų, taptų komandos dalimi – tada jos jaučia didesnę motyvaciją ir džiaugsmą sportuoti“, – savo pastebėjimu pasidalija L.Dambrauskaitė.

Prieš penkerius metus savo vardo meninės gimnastikos akademiją įkūrusi D.Kutkaitė priduria, kad merginoms susidraugauti padeda meilė tai pačiai sporto šakai ir tai, kad jos daug laiko praleidžia kartu. Sporto specialistai pabrėžia, kad atmosfera komandoje daug priklauso ir nuo trenerių, kurie turėtų skatinti vieni kitų palaikymą ir garbingą konkurenciją.

Tai patvirtina nuo šio rudens į Prancūziją, į Monpeljė komandą, išvykusi ilgametė „Žalgirio“ krepšinio mokyklos auklėtinė Urtė Čižauskaitė. Kalbinama prieš išvyką ji sakė, kad sunkiausia palikti komandos drauges, su kuriomis nuo vaikystės augo.

Neigiamas pavyzdys ir stereotipai

Sporto specialistų teigimu, vaikų fiziniam aktyvumui daug įtakos turi tėvų rodomas pavyzdys. Jeigu namie propaguojamas pasyvus laisvalaikis, vaikai nėra skatinami judėti, tikimybė, kad jie bus fiziškai aktyvūs, – labai maža.

„Jeigu pasižiūrėtume į mūsų visuomenę ir tėvų pavyzdį, rodomą vaikams, dažnoje šeimoje štai ką pamatytume: tėvai po darbo įsikniaubę į įvairius ekranus, kemša nesveiką maistą, o vaikams liepia sveikai maitintis ir sportuoti. Kaip galima versti vaiką sportuoti, jeigu tėvai to daugybę metų patys nedaro?“ – klausia dviratininkų trenerė E.Zablockytė.

Prie mažo mergaičių fizinio aktyvumo stipriai prisideda ir visuomenės stereotipai, kuriais, deja, kartais vadovaujasi ir tėvai. 187 cm ūgio U.Čižauskaitė neslepia, kad nuo mažumės apie savo ūgį yra visokių replikų prisiklausiusi. Ir dabar iš pirmąkart sutiktų žmonių išgirsta klausimą, kas ji – krepšininkė ar modelis.

„Esu girdėjusi iš jaunesnių merginų komandos, kad viena mama atėjusi pareiškė neleisianti savo dukrai lankyti krepšinio, nes krepšinis mergaites padaro vyriškas. Keistas žmonių mąstymas“, stebisi U.Čižauskaitė.

Per anksti varžytis

Ypač dažna priežastis, kodėl sportą meta ankstyvo amžiaus vaikai, – kantrybės stoka. Jos trūksta ir vaikams, ir tėvams. Dailiojo čiuožimo trenerė L.Vitkauskienė pateikia tokį pavyzdį. Šiuo metu jos treniruojama viena perspektyviausių auklėtinių Agnė Ivanovaitė, kuriai netrukus sueis dvylika, – vienintelė iš dvylikos šios amžiaus grupės mergaičių, pasilikusių ledo arenoje.

„Ir vaikai, ir tėvai nemoka išlaukti. Visko nori greitai. Atveda ketverių ar penkerių vaikučius, jie pora metų palengva pratinasi prie ledo, o tėvai trenerius jau ima remti prie sienos ir reikalauja pasakyti, bus iš jo čiuožėjas ar ne. Išgirdę, kad dar per anksti spręsti, lieka nepatenkinti.

Arba tėvai numoja ranka, nes nusibosta vežioti į treniruotes, ima priekaištauti, kad ne pirmus metus jų vaikas treniruojasi, bet dar nieko nelaimi. Ypač blogai, jeigu taip šneka vaikui girdint, tada treneris bejėgis jį motyvuoti sportuoti toliau. Be to, taip sumenkinamas trenerio autoritetas, žlugdomi vaiko ir trenerio santykiai“, – pasakoja L.Vitkauskienė.

Į čiuožimo ar gimnastikos treniruotes dažnai atvedamos vos ketverių sulaukusios mergaitės. Tyrimai rodo, kad tokio amžiaus vaikai turėtų mėgautis sportu ir aktyvia veikla, kuo įvairiau sportuoti, o ne siekti rezultatų.

„Neleisčiau jauno amžiaus vaikams, bent iki devynerių ar dešimties metų, dalyvauti rimtose varžybose. Vaikams varžybos turėtų būti kaip šventė, kurioje jie visi dalyvautų, bet nebūtų konkurencinių elementų. Tada nenutiktų taip, kad dešimtmetis vaikas jaučiasi perdegęs, o penkiolikos jam jau būna viskas nusibodę. Mano laikais varžybos prasidėdavo nuo 13 metų. Branda ateidavo kartu su žmogaus branda – 18 metų. O dabar mergaitės jau nuo šešerių metų rungtyniauja, tėvai tarpusavyje konkuruoja, skaičiuoja medalius“, – pasakoja D.Kutkaitė.

Praranda džiaugsmą

Sportuodamas ar užsiimdamas kita veikla žmogus, kad ir kokio amžiaus būdamas, turi jausti malonumą. Dingus džiaugsmui paprastai mažėja ir motyvacija, o galiausiai visai dingsta noras tęsti vienokią ar kitokią veiklą.

Neretai sportuojančioms mergaitėms tokią meškos paslaugą padaro treneriai ar artimieji, skatindami bet kokia kaina siekti medalių ir pamiršdami pasidžiaugti pagerintu asmeniniu rezultatu, taisyklingai atliktu pratimu ar patobulėjusiu metimu. Prie šios puokštės paauglystėje prisideda maištaujantys hormonai ir vis stipriau merginų jaučiamas visuomenės spaudimas rūpintis grožiu, o sportą palikti berniukams.

„Treneriams kartu su tėvais reikia sudaryti bendrą komandą ir visas vaiko problemas spręsti draugiškai: kalbėti, klausti, pamokyti, suprasti, paskatinti, būti artimiausiu žmogumi. Ir tą daryti nuo mažens, gal tada brendimo problemos ne taip stipriai pasireikš. Jeigu vaikas jaus ir matys glaudų tėvų, trenerių ryšį ir palaikymą, jis nebijos kalbėti, pasakyti savo baimių, problemų, kurias žinant dažniausia galima išspręsti“, – sako L.Vitkauskienė.

Į aukščiausiąją lygą – už dyką

Dažnai sportuojančios merginos baigusios mokyklą susiduria su klausimu: kas toliau?

„Dažna mergina, nuėjusi ilgą krepšininkės kelią mokykloje, nori kelti meistriškumą ir kabintis, eiti tolyn, užsidirbti. O kur eiti tolyn, jeigu Lietuvoje aukščiausiąją moterų krepšinio lygą sudaro vos keturios komandos? Jeigu turi profesiją, bet nieko iš jos neuždirbi, vadinasi, metas ją keisti. Ir kai ateina toks laikas, matome, kas vyksta: mūsų 20-mečių merginų rinktinė nesurenka komandos“, – sako L.Dambrauskaitė.

Jeigu pasižiūrėtume į Lietuvos vyrų krepšinį, čia padėtis visiškai kitokia. Lietuvos krepšinio lygoje rungtyniaujantys klubai uždirba iš bilietų pardavimo, verslas mielai remia vyrų krepšinį, todėl ir žaidėjai retai skundžiasi atlyginimu.

Trenerės L.Dambrauskaitės teigimu, jei merginos žinotų, kad jų laukia tokios sąlygos – tai pakeistų visą moterų krepšinį.

„Esu patriotė, tačiau perspektyviai mergaitei sakau, kad jei nori žaisti krepšinį, siekti aukštumų, iš krepšinio užsidirbti, – reikia važiuoti iš Lietuvos. Daug kur užsienyje visai kitos sąlygos: mokslo, sporto, gyvenimo. Baigs studijas, įgis išsilavinimą ir žais aukšto lygio krepšinį. Jos, tikiu, visuomet grįš ir žais rinktinėje, o tas merginas, kurios čia lieka, dar klausimas, ar pamatysime moterų rinktinėje, ar ilgai jos dar žais už ačiū?“ – svarsto L.Dambrauskaitė.

Pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie sportininkų, vyrų ir moterų, atlyginimų skirtumus. Pavyzdžiui, 2017-aisiais Nacionalinės moterų krepšinio asociacijos (WNBA) žaidėjos sezono atlyginimo vidurkis siekė 75 tūkst. JAV dolerių, arba 96 kartus mažiau nei analogiško vyrų čempionato žaidėjo atlygio vidurkis.

„Jeigu merginos, sulaukusios šešiolikos, vis dar rimtai sportuoja, vis tiek tikėtina, kad pasiekusios 11–12 klasę, vienos arba su tėvais, ims mąstyti, ar jos uždirbs iš sporto, ar ne. Deja, bet matome ir pasaulinę tendenciją, kad sportininkų ir sportininkių uždarbiai skiriasi. Gal todėl merginos linkusios verčiau atsidėti studijoms, įgyti profesiją“, – svarsto E.Zablockytė.

Moko disciplinos

Moksliškai įrodyta, kad sportas ne tik užtikrina gerą fizinę savijautą, bet ir stipriai prisideda prie emocinės sveikatos gerovės. D.Kutkaitė vardija ir daugiau fizinio aktyvumo pranašumų.

„Taisyklinga laikysena, disciplina – pastaruoju metu tai pagrindiniai motyvai, kodėl pas mus tėveliai atveda mergaites. Daug mažiau ateina siekti rezultato. Šios mergaitės kitokios. Ne visos tampa čempionėmis, bet visos įgauna disciplinos, savarankiškumo, net pačios mažiausios moka susišukuoti, tvarkingai susidėti rūbelius, lagaminą, žino, ką atsinešti į treniruotę, moka taisyklingai maitintis.

Paskui mamos pasakoja: važiuoja klasė į ekskursiją, vaikai traukia bulvių traškučius ir kokakolą. O gimnastės gyvenime tokio dalyko neišsitrauks – pasiims vandens ir vaisių. Joms tai savaime suprantama. Jeigu treneris užsiima visapusišku ugdymu, o ne vien rezultatu rūpinasi, sportuoti atėję vaikai įgauna gerus gyvenimo pamatus. Išmintingas treneris iš sporto salės išleis į gyvenimą paruoštą žmogų. Ir šie įgūdžiai lieka visam gyvenimui“, – sako D.Kutkaitė.

Jai antrina L.Vitkauskienė: „Sportuojantys ir nesportuojantys vaikai skiriasi. Jeigu ir netaps geromis sportininkėms, jos visą gyvenimą liks ištvermingos, kruopščios, pareigingos, grakščios. Be to, sportininko organizmas tvirtesnis lieka visam gyvenimui.“