Lietuvos sporto centro (LSC) direktoriaus pavaduotojas Egidijus Balčiūnas LTOK sportininkų komisijos pirmininko pareigas 2019 m. gruodį perėmė iš olimpinės vicečempionės ir bronzos medalininkės Austros Skujytės. Sportininkų komisijos tikslas – padėti LTOK koordinuoti visų Lietuvos olimpinės rinktinės narių, kandidatų ir olimpinės pamainos sportininkų rengimą bei atranką į olimpines žaidynes, propaguoti olimpinį judėjimą Lietuvoje.
Tai, kad E. Balčiūnas, kaip prieš tai ir kiti šios komisijos pirmininkai, pats ragavo sportininko duonos ir druskos, padeda suprasti, kokių lūkesčių turi, kokios pagalbos laukia ir kokių žinių dažnai stinga kolegoms olimpiečiams.
„Man būtų smagu, jeigu olimpinės rinktinės nariai ir kandidatai jaustų, kad turi savo atstovą. Jeigu jie to nejaus, sakysiu, kad tai buvo tik formalus atstovavimas“, – sako iš baidarės į sporto administravimo vandenis nėręs E. Balčiūnas.
– Vienas pirmųjų darbų – keturių seminarų, skirtų asmeniniam sportininkų tobulėjimui, ciklas. Kaip kilo mintis juos rengti? – paklausėme E. Balčiūno.
– Svarbus LTOK sportininkų komisijos uždavinys – padėti sportininkams siekti asmeninio tobulėjimo. Kadangi LTOK laimėjo Tarptautinio olimpinio komiteto Olimpinio solidarumo programos dotaciją Sportininkų komisijos veiklai palaikyti ir plėsti, nusprendėme šias lėšas skirti sportininkams aktualiems mokymams surengti.
Vienas Sportininkų komisijos uždavinių – padėti rengti švietėjiškas programas olimpinės rinktinės nariams ir kandidatams. Todėl šią gairę ir ėmėme vykdyti.
Birželio viduryje, baigiantis karantinui, per „Zoom“ programą vyko vadinamasis vebinaras, kuriame Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas Dalius Barkauskas ir sporto psichologas Andrius Liachovičius patarė sportininkams, kaip įveikti nerimą, tinkamai paskirstyti fizinį krūvį.
Antrasis seminaras – jau visiems fiziškai susirinkus, ne internetu – vyko liepos 23 d. Jame rinkodaros ekspertė Dominyka Venciūtė kalbėjo apie asmeninę rinkodarą ir socialinių tinklų galimybes. Iki šių metų pabaigos surengsime dar du seminarus.
– Seminarai orientuoti į asmeninį sportininkų tobulėjimą. Kodėl pasirinkta tokia kryptis?
– Stengiamės pasirinkti tokias kryptis ir temas, kurios apimtų sportininkų dvigubos karjeros galimybes. Apskritai LTOK šiai temai skiria daug dėmesio, rengia įvairius mokymus, seminarus. Stengiamės, kad sportininkai matytų platesnes savo karjeros galimybes, nes ne tik sportas yra gyvenimo tikslas. Pavyzdžiui, per pastarąjį seminarą apie asmeninę rinkodarą daug kalbėta apie socialines medijas, asmeninius profilius, apie tai, kad sportininkai savo sportiniais laimėjimais galėtų plačiai naudotis ir kitose srityse bei iš to užsidirbti. Norime, kad sportininkai būtų vieši, matomi, mokėtų save pateikti, o ne tik žinotų, kaip laimėti medalį. Juk mūsų sportininkai – patrauklūs reklamos veidai.
– Kai pats sportavote, socialinė medija nebuvo tokia stipri. Ar jums pačiam žinios, kaip susikurti patrauklų profilį, yra naujos?
– Galbūt tik atrodo, kad čia kažkas nauja, bet šios temos buvo tos pačios ir prieš dešimt, ir prieš dvidešimt metų. Ir tada, ir dabar reikėjo apie save garsiai kalbėti, reklamuotis, tik anksčiau tam buvo kiti kanalai – reikėjo būti matomam televizijoje arba spaudoje, o šiuo metu užtenka interneto. Turėk instagrame, feisbuke ar kitame socialiniame tinkle sekėjų, būk aktyvus, reguliariai pranešk apie save ir, tikėtina, sulauksi reklamos pasiūlymų. Taigi nemanau, kad šiandien įvykę reklamos vietos pasikeitimai keičia reklamos turinį.
– Ar aktyvūs mūsų olimpiečiai? Ar noriai renkasi į seminarus?
– Jų aktyvumas šiek tiek apribotas tiesioginės veiklos. Tie, kurie būna vietoje ir turi galimybę atvykti į komisijos posėdžius, seminarus, sudalyvauja noriai, bet kai reikia šią veiklą derinti su treniruotėmis ar išvykomis į užsienį, tada juos gana sunku surinkti į vieną vietą. Mes tai suprantame, todėl visus, kurie negali atvykti, stengiamės supažindinti su seminare pateikta informacija.
– Keliones gerokai pakoregavo pandemija ir karantinas. Galbūt jis išryškino aspektų, apie kuriuos sportininkai iki tol net nebuvo susimąstę?
– Karantinas iškėlė treniruočių proceso tęstinumo klausimą. Juk visą laiką sportininkai treniravosi sporto bazėse – Lietuvoje arba užsienyje, o paskelbus pandemiją, ėmus užsidaryti šalių sienoms sportininkai turėjo grįžti į Lietuvą. Dauguma jų tą ir padarė, vos vienas kitas visą karantino laikotarpį praleido užsienyje.
Kadangi du tris mėnesius nebuvo galima naudotis sporto bazėmis, sportinę veiklą teko tęsti ir formą palaikyti namų sąlygomis. Štai šis aspektas buvo visiškai naujas ir svarbus kiekvienam sportininkui. Šią problemą vienaip ar kitaip sprendė federacijos, bet ir Sportininkų komisijoje buvo iškeltas klausimas, ar būtų galima sportininkams suteikti treniruoklių arba sportuoti reikalingų įrenginių, įrankių, priemonių. Visi, kurie tik galėjo, kaip išmanydami reagavo į susidariusią neeilinę situaciją. Pavyzdžiui, LTOK biure esantis ergometras buvo nuvežtas į vienos plaukikės namus ir ji per karantiną galėjo šiuo prietaisu naudotis.
O visos kitos išryškėjusios problemos – bendros visiems: negalėjo sportuoti, treniruotis, griuvo treniruočių procesas, varžybos. Iš pradžių sportininkams buvo neramu ir dėl finansinių, socialinių dalykų, bet LTOK iš karto užtikrino, kad sportininkai yra prioritetas, todėl finansiškai jie šiuo sunkiu laikotarpiu nenukentėjo.
– Jūsų paties karjera išlipus iš baidarės pakrypo į sporto administravimo pusę. Kokių žinių labiausiai trūko, kai padėjęs irklus žengėte į biurą?
– Trūko visų žinių. Sportuodamas žinojau tik tiek, ką Sportininkų rengimo ar Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC) duoda ir kaip tą gauti, o kaip visa tai suorganizuojama, kad sklandžiai iš namų patekčiau į oro uostą, nuskridusį mane pasitiktų, nuvežtų į užsakytą viešbutį, galėčiau naudotis vietine sporto baze, turėčiau kuo plaukioti ir panašiai, – apie tai gal tik šiek tiek teoriškai žinojau. Bet po sportinės karjeros pabaigos tos menkos teorinės žinios pavirto solidžiomis praktinėmis žiniomis. Ir dabar galiu pasakyti, kad tam, jog sportininkas patogiai nukeliautų, pasiektų stovyklas, varžybas, būtų aprūpintas reikiamu inventoriumi, sporto vadybininkui ar koordinatoriui tenka įdėti daug darbo.
– Ar padeda patirtis, įgyta dirbant LOSC, kuris dabar virto Lietuvos sporto centru, atstovauti visiems olimpiečiams?
– Žinoma, ši patirtis naudinga. Kai pats žinai, ką reiškia važiuoti, dalyvauti, atstovauti, esi pajėgus numanyti problemą, kuri gali atsitikti, strateguoti, ką vienoje ar kitoje situacijoje būtų galima padaryti. Suvokiu, kaip dabartiniai sportininkai mato šių dienų sporto funkcionierius, ko iš jų tikisi, taip pat patirtis leidžia atsakyti į jiems rūpimus klausimus.
– Ar mūsų sportininkams pakanka organizacijų, kurios atstovautų jų interesams?
– Jų vis daugėja: pradedant sporto šakų federacijomis, kurių vadovaujamuose organuose dažnai yra po sportininkų atstovą (nors dar ne visose), ir toliau einant prie atskirų sporto šakų. Pavyzdžiui, į savo asociacijas yra susibūrę futbolininkai, krepšininkai, veikia Nacionalinė sportininkų asociacija. Aukštesnėse sporto organizacijose, tokiose kaip LTOK, jie irgi turi savo atstovų. Taigi sportininkų balsas vis labiau girdimas. Jeigu iš atletų, pasiekusių aukštų rezultatų ir turinčių patirties, išeina iniciatyva, jau savaime ji yra racionali, pasverta ir naudinga, į ją galima įsiklausyti.
Neseniai Vyriausybėje vyko pasitarimas, kuriame dalyvavo ir ministras pirmininkas, dėl sporto sistemos pasikeitimo ir tobulinimo. Jame savo atstovų turėjo ir LTOK sportininkų komisija.
– Su kokiais rūpesčiais susiduria olimpiečiai?
– Dabar, kai decentralizuotas sportininkų rengimas, kiekvienoje federacijose yra savų skaudulių. Nenorėčiau išskirti kažkurios sporto šakos arba federacijos, kuriose vyksta vieni ar kiti dalykai ir dėl ko sportininkai, pavyzdžiui, negali kokybiškai rengtis, turėti atitinkamo lygio trenerio ar reikiamo rinktinės trenerio, pasitvirtinti tokį rengimosi planą, kokį mato treneris, o ne federacijos atstovai. Yra daug tiesiogiai su sportininkų rengimu susijusių klausimų, kuriuos anksčiau, kai buvo centralizuota sportininkų rengimo sistema, spręsdavome bendrai. Ir visos sporto šakos, visi sportininkai bei treneriai žinojo, už kokį rezultatą kokį finansavimą gaus. O dabar kiekviena federacija turi savus kriterijus. Betgi skirtingų sporto šakų atstovai bendrauja tarpusavyje ir mato, kad vienose federacijose, pasiekę dabartinių rezultatų, galėtų rengtis kokybiškiau ar geresnėmis sąlygomis, o kitose, nors pasiekė tą patį, šito negauna.
Manau, kad turint centralizuotą rengimą būtų aiškesnė visa aukštojo meistriškumo sporto sistema. Ir LTOK kelia tokį klausimą, kad bent jau olimpinių sporto šakų atstovai būtų rengiami centralizuotai, kad būtų konsoliduojamas finansavimas – valstybės bei LTOK lėšos – ir pagal nustatytus kriterijus sportininkai ruoštųsi žaidynėms.
Įvykdytos pertvarkos rezultatus matome: iki nenukeltų Tokijo žaidynių likus pusmečiui turėjome 23 kelialapius iškovojusius sportininkus, o prieš ankstesnes žaidynes tokiu metu jų būdavo apie 40. Ir po to olimpiniais metais jų gretos dar padidėdavo iki maždaug 65. Todėl sportininkų vardu kalbėdamas išreiškiu jų pageidavimą būti vienoje vietoje ir norą būti finansuojamiems ir rengiamiems remiantis aiškiais bei vienodais kriterijais.
– Sukūrėte specialiai sportininkams skirtą elektroninį paštą. Kokiais klausimais juo galima kreiptis?
– Pateikus užklausą specialiai sportininkams skirtu elektroniniu paštu sportininkai@ltok.lt į klausimus atsakys LTOK specialistai. Sportininkai gali kreiptis visokeriopos pagalbos jiems rūpimais klausimais, kaip antai: ar galiu pretenduoti į stipendiją, kodėl man stipendijos nebemoka, baigiau karjerą, bet nežinau, kur pranešti, gal galėčiau kažkur įsidarbinti treneriu, noriu tęsti mokslus – ką turiu daryti ir pan. O mes mėginsime atsakyti. Aš, kaip Sportininkų komisijos pirmininkas, galbūt turiu daugiau informacijos arba žinau, kur jos ieškoti.
– Ar sunku atstovauti kolegoms sportininkams?
– Kai vyko sportininkų registracija į seminarus, stengdavausi vis priminti, kad registruotųsi ir nepraleistų tokios progos. Noriu, kad sportininkai pajustų mūsų komisijos naudą. Esu priverstas būti įkyresnis, jiems nuolat priminti, bet manau, kad kiekvienam paraginimas būna naudingas, nes kartais nori kažką padaryti, bet jei niekas neparagina, kai ko nepadarai.