Po Paryžiaus olimpinių žaidynių iš irklavimo programos išbraukta lengvo svorio valčių klasė. Irkluotojai nekantriai laukia Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimo, kuris turėtų kompensuoti šią netektį ir atverti olimpinius vartus pakrančių irklavimui. Jo olimpinis debiutas turėtų įvykti jau Los Andžele.

Kol kas pasaulio pakrančių irklavimo meistrai savo jėgas tikrinasi pasaulio ir Europos čempionatuose. Sėkmingai į kovą dėl aukščiausių apdovanojimų įsiliejo ir lietuviai.

Štai iš šiemet vykusio pasaulio čempionato mūsų irkluotojai grįžo su dviem medalių komplektais: auksą mišrių dviviečių valčių klasės sprinto rungtyje iškovojo dvejų olimpinių žaidynių dalyvis Dominykas Jančionis ir Martyna Kazlauskaitė, o Žygimantas Gališanskis tarp sprinterių vienvietininkų liko trečias. Čempionate taip pat startavusi Raminta Morkūnaitė pateko tarp aštuonių geriausiųjų.

Pakrančių irklavimas – jaunas sportas. Ilgų nuotolių čempionatus Tarptautinė irklavimo federacija pradėjo rengti 2007 m., o sprinto, kuris ir turėtų būti įtrauktas į olimpinę programą, čempionatus imta organizuoti dar vėliau – 2019-aisiais.

Ilgų distancijų pakrančių irklavimo atstovai varžosi 4,5–6 km vandens trasose. Valtys startuoja jūroje ir plaukia aplink trasoje išdėstytus plūdurus. Sprinteriai varžybas pradeda nuo kranto: pirmiausia jie bėga iki valčių, tada irkluoja 250 m iki plūduro, apsisuka 180 laipsnių kampu, grįžta į krantą, iššoka iš valties, bėga iki finišo linijos ir turi paspausti ant žemės esantį mygtuką. Varžomasi dviese – vienas prieš vieną.

Šio sporto pionieriumi Lietuvoje galima vadinti irkluotoją Ž.Gališanskį, kuris pirmasis iš lietuvių 2021 m. debiutavo Europos pakrančių irklavimo sprinto čempionate ir iškart iškovojo bronzos medalį. Vėliau Europos čempionatuose jis dar kartą laimėjo bronzą, taip pat auksą, o šiemet prie Europos apdovanojimų pridėjo ir pasaulio čempionato laimikį.  

„Tai tikrai patyręs sportininkas. Mūsų atletų, atėjusių iš klasikinio irklavimo, pasiruošimas aukšto lygio, tad jie nesunkiai persiorientavo“, – pasidžiaugia Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) generalinis sekretorius Saulius Ritteris.

Pasak jo, kadangi pakrančių irklavimas dar palyginti jauna rungtis, aiškius lyderius pasaulyje išskirti sunkoka, bet tarp siekiančių aukščiausių rezultatų dominuoja tokių šalių, kaip Ispanija, Didžioji Britanija, Nyderlandai, atstovai. Neatsiliekame ir mes, o į pasaulio čempionatus suvažiuoja 40–45 šalių irkluotojai.

Du frontai

Visiems pasaulio čempionate startavusiems lietuviams puikiai pažįstamos ir klasikinės irklavimo rungtys.

„Sportininkai atėjo iš akademinio irklavimo. Bet kuris rinktinės narys galėjo apsispręsti – klasikinis ar pakrančių irklavimas. Praėjusiais metais kai kurie iš šių sportininkų dalyvavo ir Europos irklavimo čempionate, bet tam, kad sudalyvautų daugiau varžybų per sezoną, nusprendė išbandyti ir pakrančių irklavimo sprintą. Tai pasiteisino“, – apie pakrančių irkluotojų atranką pasakojo S.Ritteris.

Kol kas visi irkluotojai rengiasi kartu ir nėra ryškios perskyros tarp akademinio ir pakrančių irklavimo atstovų, bet tą lemia labai žemiški motyvai – pinigai.

„Kol TOK nėra patvirtinęs tų rungčių, mūsų sportininkams nėra galimybės gauti stipendijos už parodytus rezultatus pasaulio ir Europos čempionatuose. Bet dėl to truputį sunkiau persiorientuoti į pakrančių irklavimą, nes atletai turi startuoti ir klasikinio irklavimo varžybose, jeigu nori būti finansuojamų sportininkų sąraše. Šiemet irgi bursime visus į bendrą grupę, o pavasarį per atrankas atletai galės labiau orientuotis į vieną ar kitą pusę. Skirtumas tarp šių irklavimo rūšių gana didelis, bet reikia laukti TOK sprendimo“, – paaiškina S.Ritteris.

Tad irkluotojai nekantriai laukia TOK sprendimo, kuris oficialiai patvirtintų pakrančių irklavimo olimpines klases. Tarptautinė irklavimo federacija siūlo, kad į olimpinę programą būtų įtrauktos dvi klasės: vyrų ir moterų vienvietės valtys bei mišri dvivietė. LIF, ruošdama irkluotojus, būtent į šias pakrančių irklavimo klases ir orientuojasi.

Skirtumai

Pasak LIF generalinio sekretoriaus, pakrančių ir akademinis irklavimas skiriasi gana smarkiai.

„Pavyzdžiui, imkime klasikinį irklavimą, kur distanciją reikia įveikti per 6–7 minutes, o paplūdimio sprinto rungties trasa įveikiama per 2–2,5 minutes, be to, čia reikia ne tik irkluoti, bet ir bėgti, naviguoti jūroje. Yra šiek tiek daugiau specifikos ir netikėtumo veiksnys“, – aiškina buvęs irkluotojas.

Kadangi pakrančių irklavimo sprinto distancija trumpesnė už akademinio irklavimo trasą, atitinkamai pakrančių irklavimo atstovams reikia daugiau sprogstamosios jėgos, staigumo.

Kita vertus, pastebi LIF generalinis sekretorius, šiuose čempionatuose pertraukos tarp ketvirtfinalių, pusfinalių labai trumpos – vos keletas minučių, tad irkluotojams reikia ištvermės, kad spėtų atsigauti.

„Taigi fizinis pasirengimas turi būti aukščiausio lygio. Be to, reikia geros reakcijos, gebėti pažinti bangas, svarbi įlipimo į valtį ir išlipimo technika, nes tą reikia atlikti kuo greičiau. Komandos nariai čia irgi atlieka nemažą vaidmenį: jie laiko valtį vandenyje ir, sportininkui atbėgus, turi kuo skubiau jam paduoti irklus ir išstumti valtį. Būtina gerai naviguoti, nes reikia apiplaukti plūdurus ir grįžti kuo tiesesne trajektorija į krantą. O klasikinis irklavimas kitoks: yra takeliai, yra varžovai, duodamas startas ir irkluotojai varžosi“, – lygina olimpinis vicečempionas.

Skiriasi ir irkluotojų inventorius. S.Ritteris pasakoja, kad pakrančių irklavimo valtys maždaug tris kartus sunkesnės nei akademinio, be to, jos platesnės, kad būtų stabilesnės ant bangų. Apsivertus tokiai valčiai, ją lengviau atversti, o esant didesniam bangavimui bangos ją ne taip lengvai užpila. Valtys pagamintos taip, kad vanduo išbėgtų per jų galą.

„Bet iš esmės tai ta pati valtis, irklavimo technika per daug nesiskiria, judesiai tie patys“, – skirtumus ir panašumus vardija S.Ritteris.

Palyginti valtis olimpinis prizininkas gali ne tik remdamasis jų išvaizda. Pakrančių irklavimą jis išmėgino praėjusiais metais per Baltijos šalių sprinto čempionatą Klaipėdoje drauge su LIF prezidentu Mindaugu Griškoniu, su kuriuo Rio de Žaneire iškovojo sidabrą.

„Buvo įdomu. Jausmas neįprastas, nes bangos gali pasupti stipriau, keista irkluoti didelėje atviroje erdvėje, kai už horizonto nematyti kranto“, – potyrius atskleidė buvęs irkluotojas.

Atsiliepimų apie pakrančių irklavimą LIF generaliniam sekretoriui teko išgirsti nemažai. Ir jis pripažįsta, jog šis sportas emociškai įtraukia labiau nei irklavimo klasika: „Čia daug netikėtumo veiksnių. Distancija trumpesnė, nemonotoniška. Dalyviai varžosi vienas prieš vieną ir bėgdami, ir irkluodami, finišuojant ir siekiant paspausti mygtuką irgi būna visokių griuvimų.“

 Varžybos

Per visas amžiaus grupes irkluotojų, kurių pasirengimas finansuojamas visus metus, Lietuvoje yra apie 40–45. Kiek iš jų pasirinks pakrančių irklavimą?

„Aišku, klasikinio irklavimo sportininkų yra gerokai daugiau, nes platesnis klasių spektras – nuo vienviečių iki aštuonviečių, tačiau pajėgių sportininkų, kuriuos vilioja pakrančių irklavimas, irgi yra nemažai“, – dėsto federacijos atstovas.

Kaip jau minėta, pakrančių irklavimas pasižymi mažesniu klasių pasirinkimu, be to, čia gali dalyvauti ribotas sportininkų, kuriuos valstybė gali deleguoti į čempionatus, skaičius. Pasaulio čempionate Lietuvai galėjo atstovauti tik keturi atletai. O pamatus naujam sezonui visi irkluotojai deda bendrai.

 „Žvelgiant iš fizinio pasirengimo pusės, žiemos laikotarpiu rinktinė tikrai gali dirbti pagal bendrą planą ir ruoštis kartu, nors disciplinos smarkiai skiriasi“, – įsitikinęs LIF atstovas.

Vėliau, nuo pavasario, tie sportininkai, kurie rinksis pakrančių irklavimą, pasiruošimą tęs jau koncentruodamiesi būtent į šio irklavimo sprinto rungtį.

„Lietuvoje irkluotojai treniruojasi savo miestuose – Trakuose, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje. Sausį numatyta bendro fizinio rengimo stovykla Trakuose, o nuo vasario mėnesio irkluotojai jau vyks į užsienį“, – dėsto LIF generalinis sekretorius.

Stovyklauja pakrančių irkluotojai ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje – Klaipėdoje. Būtent čia prieš pasaulio ir Europos čempionatus su jais dirbo Klaipėdos irklavimo centro treneris Vygantas Viršilas.

Pasak S.Ritterio, šis treneris jau turi sukaupęs nemažai patirties – ir naujosios rungties technikos, ir taktikos. O už bendrą pasirengimą, už visą priemonių planą atsakingas vyriausiasis treneris Mykolas Masilionis.

 Lietuvos sportininkai dalyvauja varžybose ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Šiais metais LIF drauge su Kauno miesto savivaldybe ir Kauno sporto mokykla „Bangpūtys“ Kauno mariose pirmą kartą surengė Kauno irklavimo čempionatą – atrankos varžybas į Europos pakrančių sprinto čempionatą.

„Baltijos šalių paplūdimio sprinto čempionatą šiemet rengėme jau antrus metus iš eilės Klaipėdoje. Varžybos vyksta dvi dienas, paskutinį rugpjūčio savaitgalį Melnragėje. Jame sulaukiame svečių iš Baltijos šalių, pernai buvo net iš Pakistano. Dėl kitų metų jau teiraujasi suomiai, šiomis dienomis kaip tik gavau australų laišką“, – atskleidžia olimpinis vicečempionas.

Lina Daugėlaitė, „Olimpinė panorama“