Italijos komandos „Aromitalia-Basso Bikes-Vaiano“ lyderė ir kapitonė Rasa Leleivytė – pagrindinė kandidatė Tokijo olimpinių žaidynių dviračių plento grupinėse lenktynėse atstovauti Lietuvai. Sportinį kelią pradėjusi Vilniuje pas trenerį Gediminą Kastanauską, ji nuo 2008-ųjų gyvena Italijoje, Montekatini Termės kurorte, Toskanos regione.
Italų komandai, kurioje šiuo metu vien italės, vilnietė atstovauja jau dešimt metų ir yra vienintelė dviratininkė iš kitos šalies. Tiesa, šiemet į komandą sugrįžo Lietuvos čempionė Silvija Latožaitė-Pacevičienė, bet ji treniruojasi Lietuvoje ir italų komandai atstovaus ne visose varžybose.
„Mūsų komanda šiemet atjaunėjo, atėjo nemažai 20-mečių, už kurias esu dešimtmečiu vyresnė. Vienas iš komandos trenerių – mano vyras Paolo Baldi, jaunystėje žaidęs krepšinį, o kitas treneris, gyvenantis Varezėje, yra mano vyro dešinioji ranka“, – pasakoja Rasa.
Šiemet per pirmąsias lenktynes Ispanijoje ji pateko į griūtį ir susilaužė raktikaulį. Nepaisant to, ši 2005 m. pasaulio jaunimo čempionato bronzinė prizininkė, 2006 m. pasaulio jaunimo čempionė ir 2008 m. Europos jaunimo iki 23 m. čempionė save vadina laiminga dviratininke.
„Per dvidešimt karjeros metų, kai dalyvauju plento varžybose, tik vieną kartą susilaužiau raktikaulį ir du kartus – šonkaulius. Dviračių sporte tai smulkmenos, kasdienybė, o raktikaulio traumos tarp dviratininkų – dažnos, todėl šiuo atžvilgiu man pasisekė.
Raktikaulio lūžis man nebūtų sutrukdęs dalyvauti Tokijo olimpinėse žaidynėse. Balandžio mėnesį jau būčiau pradėjusi rungtyniauti, bet žaidynės nukeltos. Dėl to nenusimenu, nes kitąmet dar neketinu baigti karjeros, juk rengsiuosi olimpiniam debiutui“, – sako 31-erių Rasa.
Prasidėjus reabilitacijai, jai daug padėjo sutuoktinis Paolo Baldi, su kuriuo susipažino 2008-aisiais, kai su italų klubu pasirašė sutartį. Paolo dirbo klube. Šeimą pora sukūrė po ketverių metų. Jis – osteopatas, baigęs du aukštuosius mokslus: iš pradžių įgijo pedagogo profesiją, po to šešerius metus studijavo osteopatiją. Dabar savo tėvų namuose yra įkūręs studiją – pasitelkęs išlavintus pojūčius rankomis aptinka žmonių organizmo patologinius pokyčius ir juos gydo.
Dėl koronaviruso pandemijos jis negalėjo dirbti, todėl daug dėmesio skyrė žmonos reabilitacijai. Padėti traumą patyrusiai dukrai tvarkyti namų ūkį atvyko Rasos mama iš Vilniaus. Vieną dieną abi sumanė nuvažiuoti už 50 km nuo namų esančias aukštikalnes. Ten, 1600 m virš jūros lygio, Rasa norėjo padirbėti ant dviračių staklių.
„Nuvažiavom ir ilgam įstrigom. Italų policijos buvome užblokuotos ir daugiau kaip dvi savaites priverstos praleisti viešbutyje. Kai grįžome namo, karantinas mus vėl uždarė – galėjome nueiti tik į maisto prekių parduotuvę ir vaistinę. Namai, kuriuose gyvenu, tapo mano sporto sale. Kol dar rankose negalėjau tvirtai laikyti dviračio vairo, stiprinau kojas, daug dirbau su specialiomis elastinėmis gumomis. Valandą pasimankštinu, tada sėdu ant dviračių staklių ir gerą valandą minu pedalus“, – pasakoja Rasa.
Ji neabejoja, kad Tokijo olimpinėse žaidynėse vyks nuožmi kova. Rasai labiausiai patinka rungtyniauti vidutinio sudėtingumo trasose, tačiau Japonijoje ji nė karto nėra buvusi, todėl olimpinę distanciją norėtų išbandyti iki žaidynių.
„Jeigu man bus patikėta dalyvauti olimpinėse žaidynėse ir per jas gerai jausiuosi, galima tikėtis visko. Netgi medalio, nes savo svariausios pergalės dar nesu pasiekusi“, – prasitaria dviratininkė, kuri vienintelį kelialapį į Tokiją Lietuvai iškovojo asmeniniame moterų pasaulio reitinge patekdama į TOP-100.
Rasa laisvai kalba itališkai, bet kartais ir jai kyla sunkumų: karantino sąlygomis nemažai laiko tenka praleisti prie pirmoko, pusseptintų metų sūnaus Alberto pamokų ir kiek sunkiau būna su matematikos terminais.
„Sūnui sunku išsėdėti namuose. Jis paprašė, kad aplink namą padaryčiau dviračių trasą, po kurią ir sukinėjasi. Manau, kad mūsų šeimoje auga dar vienas dviratininkas“, – sako Rasa.
Tame pačiame Toskanos regione gyvena dar dvi Lietuvos dviračių sporto legendos: už 5 km – Edita Pučinskaitė, o už 25 km – Raimondas Rumšas. Tačiau dėl užimtumo su jais Rasa retai susitinka. Kasmet po sezono ji su šeima stengiasi grįžti į Lietuvą.