Būti sportininku ir būti sporto vadovu – skirtingi dalykai, įsitikinęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto generaliniu sekretoriumi išrinktas Mindaugas Griškonis. 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinio sidabro laimėtojas dar turėjo ambicijų siekti rezultatų valtyje, bet galiausiai išplaukė į platesnius sporto politikos vandenis.

Ketverių olimpinių žaidynių dalyvis, triskart Europos čempionas irkluotojas M.Griškonis svajojo dalyvauti ir šiemet vykusiose Paryžiaus žaidynėse, bet kūnas vis primindavo tūnančias  problemas, tad ambicingas atletas ryžtingai baigė sportininko karjerą.

Kai 2008 m. M.Griškonis pirmąsyk nuvyko į olimpines žaidynes, tąkart vykusias Pekine, šaulė Daina Gudzinevičiūtė jau buvo viena labiausiai patyrusių Lietuvos olimpinės rinktinės narių, kurios trofėjų kolekciją puošė ir 2000 m. Sidnėjuje iškovotas olimpinis auksas.

Po ketverių metų Londone ir M.Griškonis, ir D.Gudzinevičiūtė drauge vėl atstovavo šalies olimpinei rinktinei, o paskui jau dažniau susitikdavo Lietuvos sporto organizacijų koridoriuose.

Kaip LTOK vadovė D.Gudzinevičiūtė sveikino M.Griškonį ir jo porininką Saulių Ritterį, kai juodu 2016 m. Rio de Žaneire iškovojo olimpinį sidabrą, spaudė Mindaugui ranką, kai šis Tokijo žaidynėse irkluodamas vienvietę užėmė šeštą vietą ir buvo išrinktas 2021 metų Lietuvos sportininku.

Tačiau pastaraisiais metais jie vis dažniau susitikdavo aptarti reikalų kaip sporto valdininkai: prieš ketverius metus M.Griškonis išrinktas į LTOK vykdomąjį komitetą, jis vadovavo LTOK sportininkų komisijai, o 2021-aisiais tapo Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) prezidentu.

Tad nieko nenustebino, kai kovai dėl ketvirtos kadencijos LTOK prezidento poste besirengianti D.Gudzinevičiūtė į savo komandą pakvietė ir M.Griškonį. Buvusi šaulė buvo perrinkta, o dabar jau buvęs irkluotojas patvirtintas LTOK generaliniu sekretoriumi. M.Griškonis šiame poste pakeitė pasitraukusį Valentiną Paketūrą.

„Naujos pareigos manęs nė kiek negąsdina, nes turiu pakankamai vadovaujamo darbo patirties, kad žinočiau, kaip su jomis susidoroti, – patikina 38-erių M.Griškonis. – Turiu daug veiklų, bet čia nauja patirtis, naujas iššūkis, o iššūkiai man patinka.

Nors nelaikau savęs azartišku, nes tokie žmonės vadovaujasi ne šaltu protu, o yra impulsyvūs, kaip aš niekada nesielgiu, nes viską darau gerai apgalvojęs, vis dėlto turiu daug siekių ir tikslų, kuriuos noriu įgyvendinti. Šis – vienas tokių.

Jei žmogus plaukioja tik vienoje upėje, jis netobulėja. Jei nori tobulėti, būtina norėti daugiau. Eidamas šias pareigas tikiuosi įgyti patirties ir žinių, nes turiu tokią puikią mokytoją kaip Daina.“

Tapote vienu Lietuvos olimpinio sporto vadovų. Ar liks laiko LIF prezidento pareigoms? – „Olimpinė panorama“ paklausė M.Griškonio.

Federacijoje dirbu visuomeniniais pagrindais – nors esu vadovas, negaunu atlygio. Tad, mano nuomone, LTOK generalinio sekretoriaus ir LIF prezidento pareigos netrukdo vienos kitoms. Ne vienos šalies olimpinio komiteto generalinis sekretorius yra ir kurios nors sporto šakos federacijos prezidentas. Tai normali praktika.

LIF rinkimai vyks po metų. Jei man pasiseks suburti gerą komandą, vėl pretenduosiu į prezidento postą. O jei bendruomenė norės ir išrinks – tai priklauso ne nuo mano norų, o būtent nuo bendruomenės požiūrio, – tuomet ir toliau dirbsiu šį darbą.

LTOK generaliniu sekretoriumi irgi tapau bendruomenės valia, nes šios pareigos ne skiriamos, o renkamos.

Nuo ko pradėjote darbus LTOK? Kurioms veiklos sritims skirsite daugiausia dėmesio?

Pradėjau nuo pažinties su visa esama komanda, visomis direkcijomis: jų veikla, tikslais, uždaviniais. Kalbėjausi su kiekvienu darbuotoju atskirai, stengiausi išklausyti ir išgirsti, išsiaiškinti, ko, jų nuomone, reikia, kad darbas vyktų kuo efektyviau.

Turiu nusistatęs prioritetus, sukaupęs nemažai vadovaujamo darbo patirties – nors Irklavimo federacijai vadovauju tik trejus metus, privačiame versle jau daugiau kaip penkiolika metų esu vadovas, tad žinau, kaip bendrauti su kolektyvu ir motyvuoti darbuotojus, jeigu jie kartais motyvaciją praranda. Tad ir čia stengsiuosi, kad darbas būtų sklandus ir produktyvus.

Ketvirtai kadencijai perrinktos LTOK prezidentės D.Gudzinevičiūtės oponentai pastaruosiuose rinkimuose pažėrė nemažai kaltinimų komitetui. Kaip vertinate šiuos priekaištus ir ar matote kokių nors bėdų?

Problemų yra visur ir visi jas matome, bet tikrai ne tiek, kiek atrodė oponentams. Yra vietų, kuriose reikia tobulėti ir kažką gerinti, kad LTOK dirbtų dar efektyviau, bet paveikslas tikrai nėra toks tamsus, kokį piešė varžovai.

Po Tokijo olimpinių žaidynių ne kartą pabrėžėte, kad dar svajojate irkluoti Paryžiaus žaidynėse, bet galiausiai per jas paskelbėte apie sportinės karjeros pabaigą. Kas sukliudė startuoti Paryžiuje?

Tikrai turėjau tikslą patekti į Paryžių. Stengiausi, bandžiau tai padaryti, bet sveikatos bėdos ir bėdelės lėmė, kad turėjau priimti sprendimą trauktis.

Metai po Tokijo iki Paryžiaus žaidynių buvo labai spalvingi. Per tą laiką tapau LIF prezidentu, o derinti sportininko ir prezidento pareigas labai sudėtinga – maniau, kad bus lengviau. Tai buvo dar viena priežastis baigti sportininko karjerą.

Kaip irkluotojų komandos narys su sportininkais ir treneriais bendrauji vienaip, bet kuris nors galiausiai vis tiek pamėgina daryti poveikį, nes esu ir federacijos vadovas. Tai nėra lengva.

Ar dar sportuojate? Galbūt turite planų dalyvauti mėgėjų irklavimo varžybose?

Sportuoju kasdien, bent jau taip stengiuosi, nes visą gyvenimą sportavus organizmas negali be krūvio. Jei nesugebu pasportuoti, tarkime, dėl skrydžio lėktuvu, jaučiuosi prastai.

Bet kur keliaudamas – ar verslo reikalais, ar vykdamas į konferencijas – įsimetu sportinius batelius ir aprangą, kad bet kada galėčiau pabėgioti, bent jau atsispaudimų padaryti, nesvarbu, kur būčiau, kaime ar mieste. Stengiuosi nuolat judėti, nes kitaip nemoku, o ir organizmui nesveika likti be sporto, juk jam atidaviau 20 metų.

Tik irklavimui lieka vis mažiau laiko. Dabar užsiimu kitu sportu: plaukiu, bėgu, minu dviratį, einu į sporto salę kilnoti svarmenų. Dėl irklavimo reikia važiuoti į Trakus, numatyti laiko ne tik sportui, bet ir valtį reikia nuvalyti, o tas papildomas laikas dabar man – jau prabanga.

Ar užtenka laiko dar vienai veiklai – dideliam logistikos verslui, kurio savininkas ir vadovas esate nuo 2008-ųjų?

Verslui jau daug metų, esu surinkęs puikią ir darniai dirbančią komandą. Žinoma,  kontroliuoju savo verslą, bet man nereikia sėdėti biure nuo ryto iki vakaro.

Kaip ir sportuodamas gebėdavau suderinti, skirdamas verslui dvi tris valandas per dieną, taip ir tapęs LTOK generaliniu sekretoriumi stengsiuosi nuo verslo reikalų nenutolti, nors dirbsiu daugiausia nuotoliniu būdu.

Dar visai neseniai pats buvote profesionalus sportininkas. Ar nesibaiminate, kad dėl naujų pareigų LTOK prie jūsų kabineto durų išsirikiuos prašytojų eilė?

Nemanau. Turiu daug patirties vadovaudamas ir verslui, ir Irklavimo federacijai, nes teko laviruoti, nes kaip sportininkas palaikiau labai artimą ryšį su savo komandos nariais. Žinoma, pasitaikė situacijų, kai mane mėgino paveikti savo naudai, bet manimi labai sunku manipuliuoti. Dėl to esu visiškai ramus, nes priimdamas sprendimus visuomet vadovaujuosi šaltu protu.

Taisyklės visiems vienodos – ir draugams, ir nepažįstamiems, nė vienas negali būti kuo nors pranašesnis, nes geresnį finansavimą lemia geresni rezultatai. Žinau atvejų, kai vienas dvivietės narys siekė geresnių sąlygų už porininką. Mano įsitikinimu, taip negali būti, tad išimčių niekam nedarau.

Kuriomis dar, be irklavimo, sporto šakomis domitės?

Mėgstu slidinėjimą, dviračius, bėgimą, plaukimą. Nors pasižiūriu ir krepšinį, ir futbolą, bet labiau žaviuosi tomis šakomis, kur viskas priklauso nuo tavęs paties, o ne nuo komandos draugo ar trenerio sukurtos strategijos.

Paryžiaus žaidynėse Lietuva neiškovojo aukso medalio. Ar labai dėl to nuliūdote?

Auksas svarbus, bet būdami tokia maža šalis Paryžiuje sugebėjome iškovoti net keturis olimpinius medalius, o jų spalva nėra esminė.

Šiose žaidynėse dalyvavo 51 mūsų sportininkas, net septyni grįžo su medaliais (disko metikas Mykolas Alekna, breiko šokėja Dominika Banevič-Bgirl Nicka, irkluotoja Viktorija Senkutė, trijulių krepšinio rinktinė – Aurelijus Pukelis, Evaldas Džiaugys, Gintautas Matulis ir Šarūnas Vingelis – red. past.). Tai yra kosmosas ir parodo, kokia stipri sporte Lietuva.

Jei ką nors panašaus mums pavyktų nuveikti 2028 m. Los Andžele, tai būtų didelis laimėjimas. Juk Tokijuje buvo tik vienas olimpinis sidabras, dabar turime keturis medalius, o iki aukso trūko labai mažai – ir D.Banevič, ir M.Alekna buvo arti jo.

Koks vadovas esate?

Niekada nebūsi geras vadovas, jei neturėsi geros komandos. Tai svarbiausia taisyklė.

Tarkime, LIF rezultatai dabar yra puikūs: V.Senkutė Paryžiuje iškovojo bronzą, pavienė dvivietė Ieva Adomavičiūtė ir Kamilė Kralikaitė užėmė penktą vietą, pavienę dvivietę irkluojantys dvyniai Domantas ir Dovydas Stankūnai liko aštunti, turime pasaulio ir Europos prizininkų visose amžiaus grupėse.

Kai su S.Ritteriu 2021 m. po Tokijo žaidynių pradėjome vadovauti federacijai, joje buvo nuosmukis. Aukštų rezultatų pasiekėme dėl visos komandos darbo, o ne dėl to, kad aš esu vadovas, nors stengiuosi pats nemažai daryti. Kiekvienas sprendimas priimamas su mano žinia – ir federacijoje, ir mano įmonėje, bet gera komanda yra pusė ar net daugiau nei geras vadovas.

Kaip buriate komandą ir į kokias kolegų savybes labiausiai kreipiate dėmesį?

Pareigingumas ir lojalumas yra svarbiausios savybės bet kurioje įmonėje, organizacijoje ar asociacijoje. Šiais laikais jauni žmonės dažnai keičia darbo vietą vos dėl keliais eurais didesnio atlyginimo, nesuprasdami, kad kitos sąlygos tame darbe gali būti blogesnės.

Mano versle – logistikos įmonėje – lojalumas itin svarbus, bet ir visur kitur matyčiau tik pareigingus, atsakingus ir lojalius žmones.

Kiek valandų per parą miegate?

Penkias šešias, nors pasitaiko, kad ir aštuonias.

Auginate dešimtmetę Atėnę, kurios susilaukėte su maratonininke Diana Lobačevske. Ar galybę darbų turintis tėtis randa laiko dukteriai?

Atėnė daugiausia laiko leidžia su mama, bet man malonumas, kai ji vieši pas mane. Tada keltis tenka dar anksčiau, nes turiu nuvežti Atėnę į mokyklą, bet ir ši pareiga man teikia džiaugsmo.

Su dukra mėgstame važinėtis dviračiais, eiti pasivaikščioti, į filmus, gerti kavos – Atėnei perku kavą be kofeino, bet jai patinka šis ritualas. 

Ji tris kartus per savaitę lanko plaukimą. Nieks nevers jos tapti profesionalia sportininke, jei ji to nenorės, bet tikiuosi, kad sportas jai bus nesvetimas.

Mokate dukteriai pusryčiams košės išvirti ir kasą supinti?

Surišti uodegą, ne kasą pinti. O maistą ruošti man nėra problema, nes esu pratęs pats savimi pasirūpinti.