Monrealio olimpinių žaidynių bronzinę prizininkę, dukart Europos čempionę ir pasaulio čempionatų medalininkę irkluotoją Genovaitę Šidagytę-Ramoškienę gyvenimo kelias nuvedė į Vokietiją. Ten ji išsivežė ir iškovotus sporto trofėjus.

Legendinė irkluotoja prieš trejus metus pardavė savo butą Vilniuje, gautą už iškovotas įspūdingas pergales, ir išsikėlė gyventi pas dukrą į Vokietiją, Plankenfelso miestelį netoli Niurnbergo.

„Miestelis, kuriame gyvenu, nedidelis, jame vos tūkstantis gyventojų. Turime bažnyčią, restoraną, maisto prekių parduotuvių. Esu patenkinta ir laiminga, rami dėl ateities, nes iš Lietuvos gaunu sportininko rentą, tad man nieko netrūksta. Vokietijoje gaunu visą medicininį aprūpinimą.

Jau nebevažinėju mašina, nes baigėsi vairuotojo pažymėjimo galiojimas. Bet mašinos man ir nereikia, nes mūsų šeimoje jas visi turi: ir dukra, ir žentas, ir anūkė. Kai man kur nors reikia, yra kas nuveža“, – džiaugiasi G.Ramoškienė, irklavimui atidavusi 17 gyvenimo metų.

Į Vokietiją ji išsivežė visus savo sporto trofėjus. To labai norėjo jos 25 metų anūkė Karolina, kuri gerai žino, kas yra sportas ir kokie brangūs būna apdovanojimai. Mat pati atstovavo savo miestelio tinklinio rinktinei, o komandai iširus mėgėjiškai žaidžia krepšinį.

Gausybė G.Ramoškienės iškovotų medalių ir nemažai įrėmintų nuotraukų dabar puošia jų namus Vokietijoje. Lietuvoje teliko gyventi irkluotojos septyneriais metais vyresnis brolis Laimutis.

Du irkluotojos gimtadieniai

Pernai liepos 12 dieną G.Ramoškienei sukako 80 metų, tačiau dokumentuose parašyta, kad ji gimė 1945 m. gegužės 12-ąją. Apie dviejų gimimo dienų detektyvą olimpietė dabar pasakoja su šypsena: „Gimiau karo metais – 1944-ųjų liepos 12 dieną, bažnyčioje buvau pakrikštyta, bet neužregistruota. Kai 1945 metais baigėsi karas, mama mane nuvežė ir užregistravo, jog gimiau tų metų gegužės 12 dieną. 

Kol buvau sportininkė, savo gimtadienius švęsdavau gegužės 12-ąją. Tačiau metams bėgant atsirado poreikis anksčiau gauti pensiją, todėl susitvarkiau dokumentus ir juose atsirado tikrieji gimimo duomenys. Man tuo sunkiu laikotarpiu daug ką reiškė be pinigų išgyventi vienuolika mėnesių.“

Olimpinių žaidynių medalininkė džiaugiasi, kad jubiliejaus proga dukra jai padovanojo kalytę Kairą, dar auga Nero, taigi augintiniai kasdien šeštą valandą ryto ją kelia ir prašo pasivaikščioti. Vakare – vėl ta pati procedūra.

„Taip ir sportuoju, daug laiko praleidžiu lauke, vaikščioju“, – šypteli Genovaitė.

Daug metų atidavusi irklavimui, ji šios sporto šakos nepasigenda, nes ėmė bijoti vandens. Iš kur ši baimė atsirado, Genovaitė negali pasakyti. Dar aktyviai sportuodama Galvės ežero viduryje buvo iškritusi iš valties, bet vėl į ją įlipo ir be jokio išgąsčio nuirklavo toliau.

„Tada vandens nebijojau, o dabar nei iš šio, nei iš to staiga atsirado baimės jausmas. Bet irklavimas iš mano širdies neišgaravo, tik nuo jo atitolau, nes visos, su kuriomis kartu treniravomės ir važinėjome į varžybas, pasenome. Kai sportavome, buvo smagu, linksma.

Džiaugiuosi, kad pataikiau į tą kelią, kuris man buvo skirtas. Kitoje gyvenimo srityje ar sporto šakoje nebūčiau nieko panašaus pasiekusi. Ir nors su irklavimu susipažinau vėlai, kai jau buvau baigusi Pušaloto vidurinę mokyklą, bet būtent šiai sporto šakai, matyt, buvau gimusi. Irklavimas – labai sunkus, bet valtyje buvau laiminga“, – sako daug pergalių irklavimo takeliuose pasiekusi Genovaitė.

Lėmė kambariokės žodis

Už tai, kad tapo irkluotoja, Genovaitė ypač dėkinga 1967 ir 1969 m. Europos porinės keturvietės su vairininke čempionei vilnietei Sofijai Grucovai, su kuria iki šiol palaiko glaudžius ryšius.

„Pasvalys – dviratininkų miestas. Į Kūno kultūros institutą mane ir atvedė dviratis, norėjau tapti dviratininke, nes plente neblogai sekėsi. Gyvenimas mane suvedė su Sofija Grucova, kuri tuo metu institute studijavo neakivaizdžiai ir su ja per stojamuosius egzaminus buvau apgyvendinta viename kambaryje.

Nuo galvos iki kojų mane nužvelgusi kambariokė pakvietė į irklavimo bazę. Trenerei Janinai Aleksandravičienei pasakė taip: jeigu nepriimsite šitos mergos, tai daug ką prarasite.

Nežinau, kodėl Sofija susidarė tokią nuomonę apie mane. Gal kad labai užsispyrusiai dariau mankštas, stengiausi. Iš karto pajutau, kad irklavimas daug patrauklesnis ir įdomesnis nei dviračių sportas, ir vanduo mane veikė teigiamai“, – prisiminė garsi sportininkė.

Taip prasidėjo 18-metės pasvalietės irklavimo karjera. S.Grucova negailėjo jaunajai sportininkei patarimų ir per visus aktyvios karjeros metus, kai buvo pasiektos įspūdingos pergalės, buvo šalia.

Siekti didesnio meistriškumo Genovaitė jautė nemenką motyvaciją, nes kaip tik tuo metu moterų irklavimas išsikovojo vis daugiau teisių: nuo 1974 m. jis buvo įtrauktas į pasaulio čempionatų, nuo 1976-ųjų – į olimpinių žaidynių programą

Būtent tais metais ir nulijo medaliais: 1974 m. vykusiame pirmajame pasaulio čempionate Šveicarijoje Genovaitė tapo vicečempione, po metų antrajame, kuris buvo surengtas Didžiojoje Britanijoje, – bronzine prizininke irkluodama vienvietę, o 1976 m. olimpinių žaidynių porinių dviviečių valčių varžybose su Eleonora Kaminskaite pelnė bronzą.    

Pasveikino V.Senkutę

Legendinei irkluotojai ypač daug džiaugsmo suteikė per Paryžiaus olimpines žaidynes vienvietininkės Viktorijos Senkutės iškovotas bronzos medalis.

„Ir šiandien mano akyse jos fantastiškas finišas. Ant viso kiemo, pagauta didžiulės euforijos, garsiai šaukiau, nežinau, ką tuo metu pagalvojo kaimynai, o praeiviai galėjo ir policiją iškviesti.

Iš karto susiradau Viktorijos telefono numerį ir ją pasveikinau su įspūdingu pasirodymu, buvo be galo malonu su ja pabendrauti. Labai miela, simpatiška mergaitė, su manimi nuoširdžiai pakalbėjo.

Vėliau per radiją klausiausi laidos apie ją, išgirdau nuoširdų Viktorijos pasakojimą apie tai, kaip jai, penkiolikmetei, ėmė ryškėti epilepsijos simptomai, kurie ją ir atvedė į irklavimo bazę. Apie tai ji nebijo garsiai kalbėti ir tuo mane labai nustebino. Aš be galo žaviuosi Viktorija, jos pelnytu medaliu ir didžiule drąsa“, – prisipažino G.Ramoškienė.

Dukart Europos vienvietės čempionei ir pasaulio čempionatų sidabro bei bronzos medalių laimėtojai ypač malonu, kad pagaliau ir Lietuvoje atsirado stipri jos mėgstamos vienviečių valčių klasės atstovė.

„Mane daug kas vadino vienviečių karaliene, nes visą laiką irklavau šią valtį: devynis kartus tapau Lietuvos čempione ir dukart Lietuvos spartakiadų čempione, septynis kartus SSRS čempione, laimėjau atrankos varžybas į Monrealio olimpines žaidynes.

Tačiau olimpinėse žaidynėse irklavau porinę dvivietę su Eleonora Kaminskaite, su kuria 1976-aisiais tapome SSRS čempionėmis. Kaip dabar pagalvoju, gal man vienvietės nereikėjo keisti į porinę dvivietę?

Kai abiejose valčių klasėse tapau SSRS čempione, Lietuvos irklavimo federacija Maskvoje paprašė, kad į olimpines žaidynes vyktume dviese, irkluotume porinę dvivietę, o ne vienvietę. Jei Monrealyje būčiau irklavusi vienvietę, olimpine čempione gal ir nebūčiau tapusi, bet sidabro medalį tikrai būčiau iškovojusi“, – dabar neabejoja G.Ramoškienė.

Prieš žaidynes – kliūtys

Prisiminusi savo irklavimo kelią, legendinė sportininkė sako, kad jis galėjo būti dar sėkmingesnis. 1976 m. G.Ramoškienė irklavo labai techniškai, be didesnės įtampos SSRS laimėdavo ir vienviečių, ir porinių dviviečių varžybas. Daug vilčių teikė artėjančios Monrealio olimpinės žaidynės, kuriose turėjo debiutuoti irkluotojos.

„Nuotaika buvo fantastiška, galvojau apie sėkmę ne tik per Europos ir pasaulio čempionatus, kuriuose laimėjau medalių. Tačiau paskutinis pasiruošimo olimpinėms žaidynėms etapas buvo tragiškas. Jeigu jis būtų susiklostęs kitaip, tikrai į Lietuvą būtume parvežusios auksą.

Maskvoje laimėjusi vienvietininkių atrankos varžybas, su SSRS rinktine išvykau ruoštis į Kirgiziją, į Isyk Kulio ežerą. Dieve mano, kokios ten buvo bjaurios sąlygos. Ežeras didžiulis, tiesiog jūra, jame negalėjome normaliai irkluoti.

Ką prarasdavome irkluodamos, tarsi lengvaatletės buvome priverstos kompensuoti bėgiodamos po kalnus, o juose sutikdavome daugybę avinų, kurie trukdė treniruotis. Pasiruošimas nebuvo sėkmingas. O grįžę į Maskvą sužinojome, kad dar laukia komercinė kelionė į Olandiją.

Iki olimpinių žaidynių likus mėnesiui tos varžybos mums buvo visiškai nereikalingos. Kitų šalių irkluotojai ramiai rengėsi svarbiausiam metų išbandymui, o mus SSRS rinktinės treneriai tampė visur, kur tik panorėdavo.

Sukau galvą, kaip prasikalsti, kad nereikėtų vykti į Olandiją. Tačiau SSRS rinktinės vyriausiasis treneris Jevgenijus Samsonovas buvo neperkalbamas: nevažiuosi į Olandiją – olimpines žaidynes matysi kaip savo ausis be veidrodžio. Buvau išvarginta tų beprasmiškų kelionių, jos mane išmušė iš ritmo, praradau gerą sportinę formą“, – ir po daugybės metų apmaudo neslepia G.Ramoškienė.

Jai ir dabar pikta dėl to, kaip SSRS rinktinės treneriai Olandijoje elgėsi su olimpiadai besiruošiančiomis įgulomis. Po rytinių varžybų sportininkams nebūdavo sudaromos sąlygos ramiai ilsėtis viešbutyje, jie buvo priversti likti irklavimo bazėje ir antro popietinio starto laukti gulinėdami po medžiais.

Po šių komercinių varžybų SSRS olimpinė irklavimo rinktinė vyko tiesiai į Kanadą. SSRS rinktinėje G.Ramoškienė su E.Kaminskaite buvo pirmoji komanda iš vienos respublikos, o kitoms įguloms atstovavo įvairių SSRS respublikų irkluotojos.

Dukrai reikėjo ne medalio

Tapusi olimpine prizininke, Genovaitė nepagalvojo, kad tai bus jos karjeros saulėlydis. 1977 m. per SSRS čempionatą su E.Kaminskaite ji dar tapo SSRS vicečempione, laimėjo vienviečių ir porinių dviviečių atrankos varžybas į pasaulio čempionatą, tačiau durys į SSRS rinktinę užsitrenkė.

„Kai skindavausi kelią į rinktinę, reikėjo laimėti po kelias varžybas, įrodyti didelį savo pranašumą, o kai sudarė sąlygas, kad baigčiau sportuoti, net nepasakė kodėl. Gal todėl, kad, iškovodama teisę vykti į pasaulio čempionatą, iš rinktinės išstūmiau kurią nors Maskvai reikalingą irkluotoją? Nubraukė stipendiją, nekvietė į stovyklą“, – pasakoja vienuolika metų SSRS rinktinei atstovavusi olimpietė.

Tiesa, Genovaitei išsiskyrimas su didžiuoju irklavimu nebuvo skausmingas.

„Aš visada laikiausi tokios nuomonės: kol stoviu ant nugalėtojų pakylos, esu didelė sportininkė. Nulipu nuo jos – ir tampu eiline irkluotoja. Išgyventi laikotarpį, kai padėjau irklą į šoną, nebuvo sunku. Daug sunkiau buvo pradėti gyventi.

Kai buvau išprašyta iš SSRS rinktinės, mano irklavimo etapas baigėsi, žinojau, jog esu bejėgė ką nors pakeisti. Patinka ar nepatinka, bet kito kelio nėra. Gyvenimą teko pradėti iš naujo. Iširo šeima, išsiskyriau su vyru, dabar jau šviesaus atminimo Vytautu Ramoškiu, su kuriuo šeimą sukūriau 1970-aisiais. Likau viena su dukrele.

Gal būčiau dar irklavusi, Lietuvoje nebuvo gerų vienvietininkių, 1977-aisiais nesunkiai tapau Lietuvos čempione. Tačiau norint irkluoti reikėjo pinigų, teko sukti galvą, kaip nusigauti iki Trakų. Mašiną turėjau, bet benzinas buvo brangus, dažnai į treniruotes neprivažinėsi.

Po olimpinių žaidynių manęs jau niekur nepaleisdavo dukrelė Birutė. Sakydavo, kad jai medalio nereikia – reikia tavęs, mama. Būdama ilgalaikėse treniruočių stovyklose jos beveik neauginau, ja rūpinosi vyro tėvai“, – graudinasi G.Ramoškienė.

Išlipusi į krantą, viena tituluočiausių Lietuvos irkluotojų kūrė daug gražių planų. Bet susidūrus su realybe pasirodė, kad svajonėms nelemta išsipildyti. Norėjo įkurti irklavimo mokyklą ir jaunimui perteikti savo patirtį, turėjo KKI baigimo diplomą ir norėjo dirbti trenere, bet niekas jos nekvietė, be to, pradėjo abejoti, ar ras savyje jėgų sunkiam trenerės darbui.

Iki tol, kol gavo už olimpinėse žaidynėse iškovotą medalį priklausančią rentą, jai sunkiai sekėsi išlaikyti butą Vilniuje. „Prisigalvodavau visokiausių darbų, net ravėjau burokus, dirbau vairuotoja“, – yra sakiusi legendinė irkluotoja. 

Galiausiai ji rado gyvenimo kelią – gyvendama tarp Lietuvos ir Vokietijos padėjo savo dukrai užauginti jos atžalą.

Vizitinė kortelė

Gimė 1944 m. liepos 12 d. Dičiūnuose, Pušaloto valsčiuje, Biržų apskrityje.

9 kartus Lietuvos vienvietės irklavimo čempionė (1965–1968, 1970, 1974 – du kartus, 1975, 1977).

7 kartus SSRS irklavimo čempionė: vienvietės (1967, 1969, 1970, 1972, 1974, 1975) ir porinės dvivietės (1976), 5 kartus vicečempionė (1965–1977), bronzos medalininkė (1966).

Pirmoji trenerė – kaunietė Janina Aleksandravičienė (1962–1966), po to ją treniravo vilnietis Eugenijus Vaitkevičius (1966–1977).

1965 m. įvykdė SSRS sporto meistro normą, 1967 m. – SSRS tarptautinės klasės sporto meistro, 1973 m. tapo SSRS nusipelniusia sporto meistre.

1966 m. baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą.

1966–1977 m. atstovavo SSRS rinktinei.

1969 ir 1973 m. Europos čempionė, 1967 ir 1970 m. Europos čempionato bronzinė prizininkė (vienvietė).

1974 m. pasaulio vicečempionė ir 1975 m. pasaulio čempionato bronzinė prizininkė.

1976 m. Monrealio olimpinėse žaidynėse kartu su E.Kaminskaite irkluodama porinę dvivietę tapo bronzine prizininke.

Pirmoji Vilniaus miesto olimpiečių klubo prezidentė (1991–1996).

1988–2000 m. Vilniaus universiteto Kūno kultūros centro vyr. dėstytoja.

Straipsnio autorė Marytė Marcinkevičiūtė, LTOK žurnalas „Olimpinė panorama“