Nuo šešerių metų sportuojanti Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijos abiturientė Laura Samulionytė jau vaikystėje svajojo tapti irkluotoja. Bet priartėti prie jos aštuoniolikmetei pavyko tik iš gimtojo Joniškio persikėlus į Panevėžį. Dabar ji jau tvirtais grybšniais artėja savo svajonės link, pakeliui darydama gerus darbus, dėl kurių tenka aukoti daug ką, net ir savo plaukus.

Sportinis irklavimas Lauros gyvenime atsirado tik pernai, kai ji pirmą kartą įlipo į kanoją. Virto. Vėl lipo. Ir taip daugybę kartų, kol galiausiai išmoko išsilaikyti greitame, bet ne visiems sutramdomame laivelyje. L. Samulionytei siekti tikslo, virsti, vėl atsikelti – tikrai ne naujiena.

Po dešimties metų stalo teniso treniruočių gimtajame Joniškyje jaunoji sportininkė nutarė išbandyti jėgas ant tatamio ir persikėlė į Šiaulius, kur treniravosi su stipriausiomis šalies imtynininkėmis. Tačiau beprasidedančią rimtesnę karjerą ant imtynių kilimo sustabdė sunki trauma. Po jos teko atsisakyti šio sporto.

Po pusmetį trukusio gydymo ir reabilitacijos vėl atsistojusi ant kojų Laura pasuko dar toliau nuo namų, bet arčiau svajonės – į Panevėžį, kuriame prisijungė prie trenerio Vytauto Vaičikonio irklavimo klubo ir pradėjo mokslus sporto gimnazijoje.

„Aš visą gyvenimą svajojau tapti irkluotoja. Tačiau Joniškyje tam nebuvo galimybių. Todėl svajonės link pradėjau eiti kiek pavėluotai. Bet tai darau jau antrus metus ir visiškai nesigailiu. Tai unikalus sportas, čia aplinkui nuolat gamta, besikeičiantys metų laikai. Kaifas“, – džiaugėsi kanojininkė, dažnai bandanti jėgas ir bėgimo varžybose.

Stalo tenisas, imtynės, kanojų irklavimas. Visiškai skirtingos sporto šakos. Ką davė kiekviena jų?

„Iš stalo teniso trenerio Romualdo Franckaičio išmokau kantrybės, pagarbos priešininkui ir niekada jokiu atveju neatsukti nugaros. Imtynės išmokė užsispyrimo – jei nepavyko, stotis ir bandyti dar kartą. O irklavime visko tiek, kad vienu sakiniu neįmanoma apsakyti“, – prisipažino L. Samulionytė, irkluojanti ir vienvietę, ir dvivietę kanoją.

Bet svarbiausią dalyką, kurio neįmanoma išmokti jokiose treniruotėse, Laurai įskiepijo mama – daryti gerus darbus. „Ji atskleidė šią mano savybę. Jei turime kažkiek gėrio savyje, turime juo dalytis. Jei turi gerą širdį, privalai šiek tiek jos atiduoti“, – įsitikinusi jaunoji sportininkė.

Todėl jau ne vienerius metus ji dalijasi gėriu su visais – sunkiai sergančiais vaikais, vienišais seneliais, negandų užkluptais žmonėmis. Prieš porą metų Laura kirpėjų paprašė nukirpti daugiau nei metro ilgio plaukus, nes jų reikėjo perukui pagaminti ir atiduoti onkologine liga sergančiai vienuolikametei. Pradėjusi bendrauti su vėžiu sergančiais vaikais L. Samulionytė tapo Rimanto Kaukėno fondo atstove. 

Be to, ji dalyvauja įvairiose socialinėse akcijose, padeda organizuoti renginius senjorams, jos iniciatyva Joniškyje vyksta senolių ir jaunimo susitikimai. 

Mokslas, pasirengimas abitūros egzaminams, sportas, socialinė veikla. Iš kur gauti laiko visiems šiems dalykams?

L. Samulionytė ilgai negalvoja: „Žmogus, kuris kažko išties labai nori, visada atras laiko, mokės jį susidėlioti. Tai nėra problema, tiesiog reikia norėti. Aišku, kartais galvoji – viską mesiu, per sunku. Bet pamatai žmonių veidus ir tie žvilgsniai viską atperka. Nereikia jokio materialaus atlygio. Tai mane stumia į priekį, vėl norisi daryti gerus darbus, nes tai veža.“

Vienas Lauros geras darbas, galbūt net išgelbėjęs gyvybę, neliko nepastebėtas ir Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komiteto.

Šiemet per Alytuje vykusį pusmaratonį pamačiusi trasoje sustojusią, krūtinės sritį spaudžiančią moterį ir supratusi, kad ši negaluoja, L. Samulionytė bėgikę apkabino ir kelis šimtus metrų lydėjo iki artimiausio vandens punkto, kur jai buvo suteikta reikiama pagalba. Vėliau abi susitiko prie finišo – moteris, kuriai padėjo Laura, atsipūtė, atsigavo ir baigė distanciją.

Už šį poelgį L. Samulionytei gruodžio 5 d. Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete per čia vykusius 2019 m. Lietuvos „Fair play“ apdovanojimus buvo įteiktas prizas „Jaunasis sportininkas – pavyzdys bendraamžiams“.

„Garbė. Ne ta garbė gauti kažką apčiuopiamo. Garbė būti pamatytam ir rodyti, kad ne žodžiais, o darbais ilgą kelią ėjau ir eisiu ne tik kaip sportininkė, bet ir kaip žmogus. Didžiulis jaudulys, lyg prieš didžiausią egzaminą, laimė. Šiandien gavau Kalėdų dovaną – gražius žodžius tų, kurie matė ne mano kalbas,o realius darbus, apkabinimus. Gerus darbus reikia daryti tyliai, bet jais reikia ir dalytis su kitais. Negaliu sudėlioti emocijų tiksliai, bet šiandien esu labai, labai laiminga“, – po apdovanojimo savo feisbuko paskyroje rašė laureatė.

Su moterimi, kuriai ištiesė pagalbos ranką, Laura vėliau ne kartą buvo susitikusi ir kituose bėgimuose. „Visąlaik pasisveikiname, apsikabiname. Tai geriausia dovana, kad susitikusios galime nusišypsoti ir paklausti: kaip gyveni? Palinkėti sėkmės. Labai svarbus vidinis ryšys su žmogumi. Kai jauti, kad jis nepaviršutiniškai šneka“, – tikino irkluotoja.

Vienus gerus darbus ji planuoja iš anksto, o kiti, tokie kaip nutikimas pusmaratonio trasoje, įvyksta spontaniškai.

„Kartais tai, ką planuoji, nepavyksta. O kažką padaryti ekspromtu net įdomiau, nes nežinai, ko tikėtis, ko laukti. Atvyksti kur nors, tave pasitinka atviromis durimis. Ir pagalvoji – pataikiau ten, kur reikia. Ir jautiesi kaip namie. Kadangi gyvenu toli nuo namų, tas jausmas labai svarbus“, – atviravo L. Samulionytė.

Savo ateitį jaunoji sportininkė planuoja iš anksto. Baigusi gimnaziją ketina persikelti į Kauną, studijuoti ir tęsti kanojininkės karjerą treniruojama Lietuvos rinktinės trenerio Egidijaus Gusto.

„Teko padirbėti su šiuo treneriu vasarą. Mačiau, kokiomis akimis jis žiūri į sportininką, kaip stengiasi dėl jo. Tikiuosi, ir man padės tobulėti. Tikrai nesakau, kad mano dabartinis treneris Vytautas Vaičikonis to nedaro. Juk tai žmogus, kuris mane prikėlė po traumos, visada būsiu jam labai dėkinga. Bet norisi pasinaudoti visomis galimybėmis“, – sakė vis į platesnius vandenis plaukianti joniškietė.