Teksto autorius: Marytė Marcinkevičiūtė („Olimpinė Panorama“)
2020 m. gruodžio 30 d.
Tokijo paralimpinėms žaidynėms besirengiantiems regos negalią turintiems sportininkams didelė paskata – galimybė treniruotis ir varžytis su sveikaisiais atletais.
Lietuvos aklųjų sporto federacija (LASF) propaguoja septynias sporto šakas: dziudo, golbolą, plaukimą, lengvąją atletiką, šoudauną, šaškes ir šachmatus.
Keturios iš jų paralimpinės, tad didžiausias iššūkis LASF vadovams – prezidentui Juozui Miliauskui, generalinei sekretorei Neringai Balčiūnienei – ir sportininkams dabar yra 2021 m. Tokijo paralimpinės žaidynės.
LASF atstovai į nepriklausomos Lietuvos visų laikų paralimpinėse žaidynėse iškovotų medalių kraitį yra įdėję daugiausia – net 23 medalius. Ir Tokijuje sieks indėlį dar labiau padidinti.
„Olimpinė panorama“ pažvelgė, kaip paralimpinėms žaidynėms rengiasi regos negalią turintys sportininkai, kokios jų viltys ir lūkesčiai Tokijuje.
Žaidėjai pasiilgo varžybų
Lietuvos golbolo rinktinė, treniruojama 59 metų Valdo Gecevičiaus, praėjusiais metais Amerikoje per paralimpinių žaidynių atrankos turnyrą užėmė pirmą vietą ir laimėjo kelialapį į Tokiją, kuriame gins 2016 m. Rio de Žaneire iškovotus čempionų titulus.
„Žaidynėms pradėjome rengtis nuo vasario mėnesio, tačiau karantino metu teko stabtelėti. Nuo birželio mėnesio mūsų pratybos vėl visavertės: treniruojamės visu pajėgumu penkiskart per savaitę Gerosios Vilties progimnazijos sporto salėje.
Mums sudarytos geros sąlygos, vienintelė blogybė – nuo vasario mėnesio nežaidėme jokių varžybų nei Lietuvoje, nei užsienyje, žaidėjai pasiilgo emocijų. Jeigu turėtume daugiau komandų, būtų galima rengti šalies čempionatą. Tačiau jų neturime“, – pasakoja nuo 2019 m. rinktinę treniruojantis V.Gecevičius. Dabar jo komandoje – ir asistentė Sandra Šalčiūtė.
Su šalies golbolo rinktine siejamos didelės viltys Tokijuje. Juk ji – Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių čempionė, Sidnėjaus ir Pekino vicečempionė, dukart pasaulio (2006 ir 2010 m.) bei keturiskart Europos (2007, 2009, 2013 ir 2017 m.) čempionė.
Iš auksinės Rio de Žaneiro komandos nebeliko tik vienintelio Manto Panovo, kuris nacionalinėje rinktinėje žaidė nuo 2008 m., bet nutarė baigti karjerą.
Atėjęs iš krepšinio V.Gecevičius jau apsiprato su golbolu ir tikina, kad su pirmaisiais iššūkiais gana gerai susitvarkė – komanda pateko į paralimpines žaidynes, pelnė Europos čempionato bronzą.
Kitąmet sausio pabaigoje Lietuvos golbolo rinktinė planuoja surengti treniruočių stovyklą Turkijoje, o pavasarį – Japonijoje, prie stovyklų organizavimo ir finansavimo prisideda ir Lietuvos paralimpinis komitetas.
Tikslas – penketukas
Paralimpinį kelialapį jau turi maratonininkė Aušra Garunkšnytė, kuri Londono maratone finišavo ketvirta ir įvykdė normatyvą. Jos treneris – Sidnėjaus, Atėnų ir Pekino paralimpinių žaidynių dalyvis (Atėnuose maratono distanciją baigė trečias ir pelnė bronzą), keturiskart Europos aklųjų čempionatų vidutinių nuotolių bėgimo medalininkas Linas Balsys, kurio teigimu, dar du LASF lengvaatlečiai turi realių galimybių įvykdyti normatyvus. Tai ieties metikas Osvaldas Kucavičius ir disko metikė Oksana Dobrovolskaja, abu jie per Lietuvos čempionatą su sveikaisiais net trimis metrais pagerino savo asmeninius rekordus.
L.Balsys, nuo antros klasės su pertraukomis iki šių dienų treniruojantis 29-erių A.Garunkšnytę, viliasi, kad jos auklėtinei, maratonus bėgiojančiai nuo 2017-ųjų, debiutas Tokijuje bus sėkmingas.
„Skųstis niekuo negalime, atsiranda rėmėjų, esame aprengti. Tik kamuoja didelė nežinia dėl būsimų startų. Dabar Aušrai – pereinamasis laikotarpis, ji atlieka namų darbus ir krosus bėgioja savarankiškai, kartais su manimi. Netrukus pradėsime pagrindinį pasirengimą žaidynėms“, – pasakoja L.Balsys.
Neįgaliesiems sportininkams, tarp jų ir regėjimo negalią turintiems lengvaatlečiams, buvo didelis stimulas šiemet dalyvauti Lietuvos sveikųjų čempionate Palangoje. Juk retai pasitaiko galimybė diską mesti su Andriumi Gudžiumi, o ietį – su Liveta Jasiūnaite.
„Mūsų čempionatai dažniausiai vyksta tik tarp savų, be žiūrovų, nebent užklysta vienas kitas, eidamas pro šalį. Šiemet negalią turintiems sportininkams buvo puiki proga išbandyti jėgas su sveikaisiais. Tačiau tai nebuvo pirmas kartas – anksčiau, norint dalyvauti tokiame čempionate, reikėdavo įvykdyti atitinkamus normatyvus, o šiemet to nebuvo. Ir Kęstutis Bartkėnas, ir aš anksčiau esame dalyvavę sveikųjų čempionatuose, 10 000 m distancijoje, regis, 2004-aisiais, aš netgi užėmiau ketvirtą vietą“, – pasakoja L.Balsys.
Šiemetiniame Lietuvos čempionate jo auklėtinė A.Garunkšnytė nedalyvavo, nes norėjo išsigydyti traumą.
„Jeigu mūsų pasirengimas ir kitąmet bus toks kaip šiemet, tai mūsų pagrindinis tikslas Tokijuje – patekti į penketuką. Norėtume žiemą išvykti treniruotis į šiltus kraštus, į Turkiją arba Ispaniją, o vasarą padirbėti Italijos kalnuose“, – atskleidžia L.Balsys.
Treniravosi plaukikų „burbule“
Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse dalyvavo du regos negalią turintys plaukikai – 2017 m. pasaulio čempionas Edgaras Matakas ir bronzinis prizininkas Mindaugas Dvylaitis. Abu jie – didelės Tokijo viltys: Edgaras dar sausį įvykdė 50 m laisvuoju stiliumi normatyvą, šį gruodį Lietuvos čempionate tai padarė ir 100 m krūtine rungtyje, o Mindaugas kelialapio dar siekia.
Paralimpinis komitetas geriausiems savo plaukikams sudarė galimybę daugiau nei porą savaičių pasitreniruoti „burbule“ Klaipėdoje, kur gruodžio 17–19 d. vyko ir Lietuvos čempionatas, kuriame negalieji galėjo startuoti su sveikaisiais.
Po trejų metų pertraukos E.Mataką vėl treniruojantis Ramūnas Leonas tikėjosi, kad jo auklėtinis per šalies čempionatą įvykdys paralimpinį 100 m krūtine plaukimo A normatyvą. Sportininkas taip ir padarė, Klaipėdoje pasiekęs šeštą pasaulyje ir trečią Europoje sezono rezultatą (1 min. 16,89 sek.).
Po Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių M.Dvylaitį vėl pradėjusi treniruoti Atlantos olimpinių žaidynių dalyvė Dita Jovita Kareckienė irgi viliasi, kad jos auklėtinis debiutuos žaidynėse.
„Mindaugui dabar nėra lengva derinti sportą su mokslu Sporto universitete, jis dar siekia ir masažuotojo diplomo, tačiau treniruojasi itin stropiai ir, manau, savo tikslą pasieks. Labai naudingos jam buvo pratybos plaukikų „burbule“, – pasidžiaugia D.J.Kareckienė.
Optimizmo nestokoja ir R.Leonas: „Klaipėdoje treniravomės su sveikaisiais, sąlygos buvo idealios, jos būtų dar idealesnės, jeigu blogų signalų nesiųstų koronavirusas. Turėjau asistentą, masažuotoją. Lietuvos paralimpinis komitetas mumis nuoširdžiai rūpinasi, skiria didelį dėmesį.
Iškart po švenčių, trumpam pailsėję, pradėsime rengtis Europos čempionatui, kuris vyks gegužės antroje pusėje Madeiroje (Portugalija). Startų mums labai reikia: Edgaras šiemet dalyvavo vos ketveriose varžybose, įskaitant ir Lietuvos čempionatą“, – nerimauja R.Leonas.
Ne ką daugiau startų suskaičiuotų ir M.Dvylaitis.
Treneris tiki savo auklėtiniu
Didelės viltys siejamos su dziudo imtynininku, 27-erių vilniečiu Osvaldu Bareikiu. Per Rio de Žaneiro paralimpines žaidynes jam iki bronzos medalio pritrūko vienos pergalės, atletas liko penktas.
Klodamas pamatus žaidynėms, sportininkas treniruojasi ir rungtyniauja su sveikaisiais. Osvaldas šią vasarą dalyvavo dviejų savaičių trukmės tarptautinėje treniruočių stovykloje Slovėnijoje, treniravosi kalnuose ir ant kilimo. Prakaitą liejo ir Palangoje ant smėlio, o dabar – M.Romerio universiteto sporto centro bazėje.
Sportininko treneris Algis Mečkovskis patenkintas savo auklėtinio sėkmingais šiemetiniais startais trijuose Lietuvos čempionatuose: jis tapo sambo čempionu (svorio kategorija iki 73 kg), o per dziudo ir studentų čempionatus pelnė bronzą.
„Tai rimtos varžybos, džiaugiamės, kad Osvaldo sėkmė neaplenkė, dirbame teisinga linkme. Gaila, kad šiemet neįvyko paralimpinės atrankos varžybos, kurioms buvome gerai pasirengę, reitinginiai „Grand Prix“ serijos etapai Jungtinėje Karalystėje ir Azerbaidžane.
Norint dalyvauti Tokijuje, reikia patekti į pasaulinio reitingo dvyliktuką. Reitinguotų atletų yra apie 60, dabar Osvaldas – tryliktas, tačiau aukščiau yra po du Rusijos ir Ukrainos sportininkus, o į Tokiją važiuos tik po vieną šalies atletą.
Vilčių iškovoti teisę rungtyniauti ant olimpinio kilimo yra, Osvaldas savo meistriškumu neatsilieka nuo visų priekyje esančių. Mums dabar reikia laimės ar Dievo pagalbos“, – savo auklėtiniu tiki A.Mečkovskis.
Artimiausi O.Bareikio planai – vasario mėnesį išbandyti jėgas atvirame Vokietijos sportininkų su negalia čempionate. „Kol kas dar nėra paskelbtas kitų metų neįgaliųjų tarptautinių varžybų kalendorius, todėl nieko negalime planuoti“, – nerimauja treneris.