Lietuvos dviračių sporto federacija (LDSF) nuo birželio 5-osios turi naują vadovybę. Organizacijos prezidentu ketverių metų kadencijai išrinktas Darius Levickis. Vilniuje vykusioje LDSF ataskaitos ir rinkimų konferencijoje 43 metų kleipėdietis D. Levickis 29–5 įveikė vieno Šiaulių banko departamento vadovą Mindaugą Rudį iš Vilniaus.
Pats D. Levickis vykstant atviram balsavimui susilaikė. Iš 39 balsavimo teisę turinčių LDSF narių konferencijoje dalyvavo 35 klubų ir organizacijų delegatai.
Naujasis LDSF vadovas D. Levickis yra vienos pagrindinių mūsų šalies dviračių sporto komandų „Klaipėda“ rėmėjų bendrovės „Voltas“ direktorius. Jis daug prisidėjo prie pastarųjų Lietuvos dviračių plento čempionatų organizavimo, dažnai ir pats dalyvauja įvairiose dviračių sporto varžybose. D. Levickis pakeitė nuo vasario LDSF prezidento pareigas laikinai ėjusį Elijų Čivilį, o prieš tai organizacijai daugiau nei dešimt metų su pertraukomis vadovavo Romualdas Bakutis.
Mažėjo olimpiečių
Konferencijoje D. Levickis apžvelgė dabartinę šios sporto šakos situaciją, pateikdamas ne vieną susimąstyti verčiantį klausimą.
„Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Barselonos olimpinėse žaidynėse mūsų šaliai atstovavo 5, Atlantoje – 13, Sidnėjuje – 8, Atėnuose – 9, Pekine – 8 dviratininkai. Kas nutiko po to? Juk dviratininkai iki tol garsino mūsų šalį, skynė pergales, ne kartą buvo renkami Metų sportininkais. Kodėl Londone ir Rio de Žaneire dalyvavo tik po keturis dviračių sporto atstovus? Kodėl sustojome? – prieš balsavimą klausė favoritu laikytas kandidatas ir po to pabandė atsakyti. – Manau, yra daug priežasčių. Atgavę nepriklausomybę, išsivadavę iš sovietinių pančių, buvome alkani pergalių, degėme meile savo šaliai, dėjome daug pastangų, kad pasiektume aukščiausių laimėjimų, o sovietiniai treniravimo metodai, sporto internatai leido iš inercijos dar kurį laiką būti bangos viršūnėje. Deja, laikmetis keičiasi, gyvenimo sąlygos gerėja, daugelis iki šlovės ieško trumpiausio kelio.
Dviračių sportas – sunki, daug treniruočių reikalaujanti sporto šaka. Varžybos ir treniruotės dažniausiai vyksta ne jaukiose ir šiltose sporto salėse, o po atviru dangumi. Vis sunkiau prikalbinti vaikus sportuoti. Pasaulinės sporto tendencijos greitai keičiasi. Gal nebespėjame paskui jas ar nenorime spėti? Visi suprantame, kad dviratis mus lydi nuo pat vaikystės, gali padėti tapti stipriems ir ištvermingiems. Turime tai puoselėti ir vieningai surėmę pečius versti naują puslapį šalies dviračių sporto istorijoje.
Yra ne viena puikiai dirbanti federacija – nereikia nieko išradinėti, tik semtis gerosios patirties. Ar nepakankamai svarios Simonos Krupeckaitės pergalės treko varžybose, Ramūno Navardausko trečia vieta 2015 m. pasaulio plento čempionate, kad keltume dviračių sportą? Ar žengti į priekį dideliais žingsniais mums trukdė nepakankamas finansavimas? Atsakykime patys sau. O gal per daug susipriešinę esame ir per daug apie asmeninę naudą galvojame, o gal paskendome skandaluose? Pripažinkime, kad visame tame fone mūsų geri ir gražūs darbai nublanksta.
Tokiuose miestuose, kaip Tauragė, Prienai, Druskininkai, Birštonas ar Ukmergė, iš viso nėra dviračių sporto disciplinos. Kodėl? Ar padarėme ką nors, kad atsirastų, ar ieškojome susitarimo su tų miestų privačiais klubais, sporto centrais prie savivaldybių? Tik masiškumas, kultūros ir tradicijų kūrimas po kurio laiko duoda rezultatą. Visi suprantame, jei nekursime, nestatysime piramidės, o po to jos nepuoselėsime, puikių rezultatų olimpinėse žaidynėse, pasaulio ar Europos čempionatuose niekada neturėsime. Tai nėra priekaištas federacijai, tai klausimai ir uždaviniai, kuriuos turime spręsti visi, neieškodami asmeninės naudos.“
Nauja federacijos komanda
LDSF pirmojo viceprezidento pareigos patikėtos 2015 m. pasaulio dviračių plento čempionato prizininkui, „Tour de France“ ir „Giro d’Italia“ etapų laimėtojui, Londono ir Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyviui, daugkartiniam Lietuvos čempionui Ramūnui Navardauskui. Jis antrą sezoną atstovauja Prancūzijos komandai „Nippo Delko One Provence“.
Viceprezidentais tapo verslininkas bei varžybų organizatorius Deividas Vileniškis ir vieno „Danske Bank“ departamentų vadovė Vida Dolgovienė.
LDSF generalinės sekretorės ir direktorės pareigas eis Lietuvos dviračių sporto teisėjų sąjungos pirmininko pavaduotoja Gabija Valentinavičiūtė.
Į vykdomąjį komitetą, kurį sudaro vienuolika narių, išrinktas tituluotos dviratininkės Simonos Krupeckaitės treneris bei vyras Dmitrijus Leopoldas, buvęs profesionalus dviratininkas Vytautas Kaupas, kiti žinomi žmonės. Į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto generalinę asamblėją deleguotas D. Levickis.
Naujasis LDSF vadovas tik pasibaigus konferencijai sakė, kad jo vadovaujama organizacija bus skaidri ir atvira. „Pirmosios emocijos – didžiulė atsakomybė, džiaugsmo nėra daug, laukia daug sunkių darbų. Bendruomenė taip nusprendė, tad stengsimės patenkinti lūkesčius. Stengsimės būti skaidrūs, švarūs, atviri“, – sako D. Levickis.
Verslininkas iš Klaipėdos dviračių sporte nėra naujokas.
„Neslepiu, kad esu susirgęs dviračių sportu. Su juo esu beveik dešimt metų. O viskas prasidėjo nuo lengvo pasivažinėjimo su pažįstamais. Vėliau pažintis su dviračių sportu išaugo iki šios sporto šakos rėmimo ir plėtros Lietuvoje. Nesu naujokas – ypač pastaraisiais metais daugiau ar mažiau susipažinau su LDSF veikla, jos nuveiktais darbais ir problemomis, mačiau dviračių sporto gyvenimą iš vidaus – nuo jaunių iki suaugusiųjų, – vardija D. Levickis.
– Turime pripažinti, kad pastaruoju metu dviračių sportas Lietuvoje stagnavo. Puikiai žinome, kad geram dviratininkui parengti reikia daugiau nei dešimties metų. Šiuo metu turime nueinančią dviratininkų kartą. Ramūnas Navardauskas, Ignatas Konovalovas, Gediminas Bagdonas ilgai nebevažiuos, bet mes jiems pamainos neturime. Vadinasi, turime sutikti, kad nebuvo sistemos, o jeigu ji ir buvo, tai tikriausiai neveikė arba veikė blogai, todėl pradėjome atsilikti nuo kitų šalių, įskaitant ir kaimynines.
Dviračių sporto federaciją matau kaip siejančią organizaciją. Turime pradėti kurti piramidę nuo žemiausios grandies – jauniausių dviratininkų, kad vėliau galėtume didžiuotis savo geriausiais sportininkais ir jų rezultatais. Noras nutraukti stagnaciją bei sukurti sistemą ir paskatino mane siekti federacijos vadovo posto. Svarbu, kad mano komandoje yra R.Navardauskas ir D.Leopoldas, kurie dviračių sporte jau žino praktiškai viską. Mano tikslas – sutelkti jų turimus gebėjimus ir padaryti Dviračių sporto federaciją viena pirmaujančių šalyje.“
Laukia daug darbų
D. Levickis prasitaria, kad pirmiausia jis sieks federacijos skaidrumo ir ieškos galimybių gerinti infrastruktūrą: „Vienas pirmųjų darbų – pakeisti federacijos veidą: organizacijos veikla privalo būti skaidri, atvira ir visiems aiškiai suprantama, neturi būti jokių užuolankų, nesusipratimų. Sieksime kuo greičiau atnaujinti federacijos interneto svetainę, kad joje informacijos rastų visos dviračių sporto bendruomenės nariai.
Taip pat turime atkreipti dėmesį į infrastruktūrą, nes tai yra sporto šakos veidas. Juk labai svarbu, kur tėvai atveda savo vaikus ir kokiam treneriui juos palieka. Turime kurti patrauklią ir modernią aplinką, pristatyti dviračių sportą kaip įdomią ir šiuolaikišką sporto šaką, kad vaikai pamiltų dviratį ir sportą. Svarbu, kad federacija sugebėtų rasti ryšį su savivaldybėmis ir sporto centrais, privačiais klubais. Yra daug darbų, kur Dviračių sporto federacija turėtų prisiimti koordinatorės vaidmenį. Federacijai reikėtų prisidėti ir prie dviračių kultūros kėlimo bei tradicijų kūrimo, sveikos gyvensenos propagavimo. Tik tokiu būdu galime gerokai padidinti masiškumą, kitaip nieko nebus.“
Apie 300 kilometrų per savaitę numinantis įmonės vadovas yra pasirengęs atiduoti daug jėgų, kad dviračių sportas kiltų. „Myliu dviračių sportą, aš juo gyvenu. Esu pasirengęs dirbti ir dviračių sportui skirti nemažai laiko, nebūti tik nominaliu prezidentu, – pabrėžia D. Levickis. – Stengsimės maksimaliai pasinaudoti mūsų žinomų žmonių veidais, kad federacija turėtų generalinį rėmėją. Mano komanda yra užsidegusi ir trykšta noru dirbti. Tikrai judėsime sparčiais žingsniais į priekį.“