Kauniečiui šuolininkui į aukštį Adrijui Glebauskui šie metai buvo sėkmingi: jis dalyvavo Europos uždarųjų patalpų čempionate Glazge, per Europos žaidynes Minske užėmė penktą vietą, pasaulinėje universiadoje Neapolyje pelnė bronzos medalį, Lietuvos čempionate Palangoje pasiekė asmeninį rekordą (2 m 28 cm), debiutavo pasaulio čempionate Dohoje ir ten peršoko 2 m 22 cm. Deja, į finalą nepateko.

Per visą Lietuvos lengvosios atletikos istoriją geriausių vyrų šuolininkų į aukštį sąraše A. Glebauskas dabar užima trečią vietą. Už jį aukščiau šoko tik šalies rekordininkas Rolandas Verkys (1991 m. Varšuvoje – 2 m 34 cm) ir Europos vicečempionas Raivydas Stanys (2015 m. Helsinkyje – 2 m 31 cm).

Kauniečių trenerių Audronės Gavelytės ir Algirdo Baranausko auklėtinis nuo lapkričio 5-osios pradėjo rengtis naujam sezonui ir 20 dienų treniravosi Turkijoje. Šokinėti į aukštį jis pradės nuo gruodžio mėnesio. Šiemetinio žiemos sezono A. Glebauskas nežada sureikšminti ir visą dėmesį pasirengęs sutelkti į vasaros startus.

„Šie metai man buvo tikrai geri. Esu patenkintas užimtomis vietomis, du kartus gerinau asmeninį rekordą. Jeigu po pernykščio Europos čempionato Berlyne nebūtų kankinusi kelio problemėlė, sezonas galėjo būti dar geresnis.

Kremtuosi, kad per pasaulio čempionatą Katare pirmu bandymu neperšokau 2 m 26 cm ir nepatekau į finalines varžybas. Čempionatui nebuvo lengva rengtis: trūko varžybų emocijų, nes iki jų likus pusantro mėnesio niekur nerungtyniavau. O stovyklaujant Palangoje, kaip tyčia, dar ir oras pasitaikė blogas – lijo, buvo vėjuota.

Kelio traumą jau išsigydžiau ir dabar pagrindinis kitų metų mano tikslas – iškovoti kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes bei dalyvauti Europos čempionate Paryžiuje. Olimpinis normatyvas ypač aukštas (2 m 33 cm), jį kol kas yra įvykdę, regis, vos penki šuolininkai. Dideles viltis sieju su reitingu, kuris man, tikiuosi, padės įgyvendinti savo svajonę. Pagal reitingą buvau pakilęs į 21 vietą, o Tokijuje šokinės 32 sportininkai“, – sako A. Glebauskas.

– Per pasaulio čempionatą Dohoje iš arti matei visą planetos šuolininkų į aukštį žvaigždyną. Kuris sportininkas padarė didžiausią įspūdį?

– Po kulkšnies traumos į sektorių grįžęs Kataro šuolininkas Mutazas Essa Barshimas, kuriam vieninteliam pavyko peršokti 2 m 37 cm ir 8 cm pagerinti savo paties šio sezono geriausią rezultatą. Manau, šis sportininkas bus pagrindinis favoritas ir Tokijuje.

– Kada visų laikų geriausių Lietuvos šuolininkų į aukštį sąraše bandysi pakilti į pirmąją vietą?

– Jeigu viskas klostysis sėkmingai, nekamuos traumos, tą padaryti norėčiau per dvejus trejus metus. 2 m 34 cm nėra neįveikiamas aukštis, tačiau reikėtų kuo ilgiau būti sveikam, nes iki šiol vis išlįsdavo mažesnė ar didesnė traumelė.

Gerai žinau: profesionalusis sportas susijęs su traumomis, rimtesnę (buvo atlikta menisko operacija) pirmą kartą patyriau 2015-aisiais. Gydytojai patarė daryti operaciją, nes trauma galėjo trukdyti ateityje. Paklausiau jų patarimų, nes atakuojant didesnius aukščius didesnė tikimybė vėl ją gauti.

– Siekiant Lietuvos rekordo, reikia įgyti daugiau tarptautinės patirties. Ar nestokoji varžybų?

– Šią vasarą, išskyrus jos pabaigą, tarptautinėmis varžybomis, kuriose teko kovoti su rimtais varžovais, negaliu skųstis. Man jų pakako. Jeigu vasarą būčiau stokojęs tarptautinių startų, būčiau dalyvavęs komercinėse varžybose.

– Kokį rekordinį aukštį esi įveikęs per treniruotes?

– Nepažįstu šuolininko, kuris per pratybas šoktų aukščiau nei per varžybas. Per treniruotes rekordinis mano įveiktas aukštis – 2 m 20 cm. Kaip teigia Airinė Palšytė, ji per pratybas nėra šokusi aukščiau dviejų metrų.

– Esi aukščiausias Lietuvos šuolininkas į aukštį (2 m 2 cm). Ko gero, savo sportinę karjerą pradėjai ne nuo lengvosios atletikos?

– Ir pasaulyje esu vienas iš aukštesnių šuolininkų. Mokykloje negalvojau, kad ištįsiu iki dviejų metrų. Šeimoje nei tėvai, nei sesuo nėra tokie aukšti. Savo karjerą pradėjau būtent nuo lengvosios atletikos. Gyvenau Aukštųjų Kaplių kaime (Kėdainių r., Šėtos seniūnija), ten lankiau pradinę mokyklą, o nuo penktos klasės mokiausi Šėtos gimnazijoje, kurioje informatikos ir matematikos mokytoja dirbo mano mama.

Buvau judrus, mėgau sportą. Mama davė lankstinuką, kad susipažinčiau su gimnazijoje veikiančiais būreliais. Norėjau užsirašyti į krepšinį, kuriam vadovavo kūno kultūros mokytojas Vladas Kiaulakis, bet į tą būrelį buvo priimami mokiniai tik nuo dešimtos klasės.

Nežinojau, koks žmogus tas V. Kiaulakis, kuris buvo ir mano tėvų kūno kultūros mokytojas. Bet mama pasakojo, kad jis Šėtoje ypač gerbiamas, didelis autoritetas.

Krepšinį turėjau pamiršti ir mane, penktoką, V. Kiaulakis supažindino su lengvąja atletika, kuria iki tol nesidomėjau. Pradėjau šokinėti į tolį, trišuoliu, bėgiojau. Jeigu ne šis kūno kultūros mokytojas, nežinau, ką šiandien daryčiau. Nuo septintos klasės pajutau, kad mano pašaukimas – šuoliai į aukštį. Treneris padrąsino sakydamas, kad mano tėvai, kaip ir aš, ant to paties čiužinio šokinėjo.

– Ar prisimeni savo pirmuosius šuolius per varžybas?

– Puikiai prisimenu. Per Lietuvos vaikų čempionatą Vilniuje peršokau 1 m 55 cm ir buvau trečias. Tokį pat aukštį įveikė ir nugalėtojas, bet man prireikė daugiau bandymų. Šis laimėjimas buvo didelis įvykis mano gyvenime. Per Lietuvos vaikų, jaunučių, jaunių čempionatus užimdavau trečias, ketvirtas vietas.

Pergales pradėjau skinti rungtyniaudamas jaunimo grupėje. Per Lietuvos šios amžiaus grupės čempionatus dukart pavyko nugalėti. Pradėjęs varžytis jaunių grupėje, savo rezultatus kasmet gerindavau po 10 cm. Lankydamas devintą klasę peršokau 1 m 90 cm, dešimtą – 2 m, vienuoliktą – 2 m 7 cm, o būdamas dvyliktokas pasiekiau sporto meistro rezultatą – 2 m 15 cm.

Šitą aukštį, kaip ir pirmos bei antros vietos laimėtojai, įveikiau per pačias pirmąsias tarptautines varžybas Vokietijoje, kur likau trečias. Tais pačiais metais dalyvavau Europos jaunimo čempionate Italijoje, o Lietuvos suaugusiųjų čempionate pelniau bronzos medalį.

– Dėl to, kad tapai geru šuolininku į aukštį, tikriausiai turi būti dėkingas ne tik V. Kiaulakiui, bet ir kauniečiams treneriams A. Gavelytei ir A. Baranauskui, kurie tave nužiūrėjo dar besimokantį Šėtos gimnazijos vienuoliktoje klasėje ir kalbino atvažiuoti studijuoti į Kauną?

– Taip. Didelė motyvacija man buvo dviejų savaičių treniruočių stovykla Palangoje, į kurią dabartiniai treneriai mane, dar moksleivį, buvo pasikvietę. Prisimenu, V.Kiaulakis mielai išleido pasitreniruoti pas prityrusius trenerius.

– Šių trenerių grupėje buvo ir Europos vicečempionas Raivydas Stanys. Ko galėjai iš jo pasimokyti?

– Visada žavėjausi Raivydo įsibėgėjimu ir šuolių technika virš kartelės, kuri buvo geresnė nei mano. Iš pradžių Raivydo nepažinojau, nes tuo metu, kai jis tapo Europos vicečempionu, tik atvažiavau studijuoti į Kauną. Kai su juo vienoje grupėje pradėjau treniruotis, panorau jį aplenkti. Pirmą kartą pavyko tą padaryti dar tada, kai mokiausi dvyliktoje klasėje. Per Lietuvos studentų uždarųjų patalpų čempionatą Kaune rungtyniavau be konkurencijos. Peršokau 2 m 13 cm, įvykdžiau Europos jaunimo čempionato normatyvą ir aplenkiau Raivydą.

– O kaip krepšinis – ar jis vis dar tavo širdyje?

– Krepšinis – vienas didžiausių mano pomėgių. Ypač žaviuosi NBA rungtynėmis, kurias žiūriu per televiziją. Mano mėgstamiausias žaidėjas – LeBronas Jamesas. Kai tik pasitaiko galimybė, nueinu į areną pasižiūrėti Eurolygoje žaidžiančio „Žalgirio“.

Mokydamasis Šėtos gimnazijoje, nuo dešimtos iki dvyliktos klasės atstovavau nedidelio Pauliukų miestelio, esančio netoli Šėtos, komandai ir žaidžiau Jonavos mėgėjų lygoje. Du kartus netgi dalyvavau tos lygos „Žvaigždžių dienos“ renginyje ir dėjimo į krepšį konkurse pirmą kartą buvau antras, o kitą sykį pavyko nugalėti.

Krepšinio treniruočių niekada nelankiau, ką išmokau gimnazijoje per kūno kultūros pamokas, to man ir pakako. Krepšinį žaidžiau ir studijuodamas pirmame kurse. Tačiau ilgainiui manęs jau niekas rimtai nekalbino žaisti, nes visi žinojo, jog esu lengvaatletis ir nemesiu savo pirmosios nerūdijančios meilės.

Mano, kaip krepšininko, karjera truko trejus metus. Anksčiau, kai dar žaidžiau krepšinį, manęs klausdavo, kiek metų lankau treniruotes, ir nustebdavo išgirdę, kad krepšinio niekada nesitreniravau ir nežadėjau to daryti.

– Tai galbūt Lietuva prarado talentingą krepšininką?

– Jeigu būčiau nuėjęs į krepšinį, Lietuva gal būtų praradusi talentingą šuolininką į aukštį (šypsosi).

– Jau pradėjai rengtis olimpiniam sezonui, o kaip praleidai atostogas?

– Kaime pas tėvus, tai buvo vienos geresnių mano atostogų. Iš patirties žinau, kad jeigu visiškai nesitreniruosi, bus sunku grįžti į pratybų ritmą. Kaime nuolat mankštindavausi. Atostogas leidau ir su draugais Kaune. Spalio pabaigoje vieną savaitę dalyvavau treniruočių stovykloje Palangoje.

– Baigei Vytauto Didžiojo universiteto bakalauro studijas, o dabar Lietuvos sporto universitete sieki magistro diplomo, studijuoji treniravimo sistemas. Kaip sekasi?

– Esu pasiėmęs akademines atostogas. Kol kas dar rimtai negalvojau, ką reikėtų toliau daryti, kai baigsiu sportuoti ir studijuoti.

– Lapkričio 20-ąją tau sukako 25-eri. Ar šuolininkui į aukštį – tai pati branda?

– Kaip šuolininkas į aukštį, esu palyginti jaunas, tačiau per artimiausius dvejus trejus metus jau reikėtų rodyti aukštus rezultatus.

Marytė Marcinkevičiūtė, „Olimpinė Panorama“