Lietuvos olimpinio judėjimo pradžia laikomi 1924 m., kai mūsų šalies sportininkai pirmą kartą gavo kvietimą dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Bet Lietuvos tautinis olimpinis komitetas pirmą kartą įkurtas tik 1937 m. gruodžio 18 d. Iki tol Lietuvoje nacionalinio olimpinio komiteto funkcijas atliko Lietuvos sporto lyga ir Kūno kultūros rūmai.  

Tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir okupacija ilgam paliko Lietuvą be olimpinės vėliavos.

LTOK atgimė 1988 m. gruodžio 11 d. Tą dieną Vilniuje surengtas atkuriamasis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto suvažiavimas.

Supažindiname su olimpinio judėjimo Lietuvoje istorija ir etapais.

1922-1936 m.
Šalies nacionalinio olimpinio komiteto ištakos siekia 1922 m., kai buvo įkurta Lietuvos sporto lyga, koordinavusi visą šalies sportinį judėjimą. 1923 m. gruodžio 2 d. buvo sušauktas nepaprastasis LSL suvažiavimas, kuriame buvo papildytas lygos statutas 9 straipsniu: „Lietuvos Sporto Lygos Centro komitetas šaukia nuo visų organizacijų, įeinančių į Lietuvos Sporto Lygą, po vieną atstovą į susirinkimą sudaryti „Olimpinį komitetą“, kuris turi susirinkti ankščiau metais prieš Lietuvos ar Pasaulio olimpiadai vykstant.“
Organizacija įgijo išimtinę teisę atstovauti Lietuvai 1924 m. Paryžiaus ir 1928 m. Amsterdamo vasaros bei 1928 m. Sankt Morico žiemos olimpinėse žaidynėse.
Lietuvos olimpinis debiutas įvyko 1924 m. Paryžiuje. Šie metai laikomi ir Lietuvos olimpinio judėjimo tarptautinio pripažinimo data. Šalies paraiškoje olimpinių žaidynių organizaciniam komitetui buvo net septynios sporto šakos, bet žaidynėse dalyvavo tik futbolininkai ir dviratininkai.
Deja, debiutas nebuvo sėkmingas – Lietuvos futbolininkai pralaimėjo jau pirmąsias rungtynes, o du mūsų dviratininkai dėl mechaninių dviračių gedimų distancijos nebaigė.
1928 m. dalyvauti IX vasaros olimpinėse žaidynėse Amsterdame Lietuva išsiuntė du boksininkus, keturis dviratininkus, penkis lengvaatlečius ir vieną sunkumų kilnotoją – iš viso 12 sportininkų. Geriausią rezultatą pasiekė boksininkas Juozas Vinča, pasidalijęs 5–8 vietomis.
Žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuva debiutavo 1928 m. vasarį. Šveicarijos kurorte Sankt Morice varžėsi čiuožėjas Kęstutis Bulota, trijose greitojo čiuožimo rungtyse užėmęs vietas trečiame dešimtuke.

Lietuvos sporto lygos vadovai atsiliepė ir į gautus JAV olimpinio komiteto kvietimus dalyvauti 1932 m. III žiemos žaidynėse Leik Plaside ir tų pačių metų X vasaros olimpinėse žaidynėse Los Andžele. Tačiau dėl šalies fizinio ugdymo reformos ir materialinių sunkumų Lietuvos sportininkai į tolimus JAV miestus nenuvyko.
Reformuojant šalies sporto sistemą ir priėmus Kūno kultūros įstatymą buvo įsteigti Kūno kultūros rūmai, perėmę Lietuvos sporto lygos ir Lietuvos futbolo lygos funkcijas.
Į 1936 m. olimpines žaidynes Berlyne Lietuvos sportininkai taip pat nenuvyko.

1937-1940 m.
1937 m. pagaliau pajudėjo Lietuvos olimpinio komiteto steigimo reikalai, nusprendus nepriklausomybės dvidešimtmetį paminėti Tautine olimpiada. Kūno kultūros rūmų taryba paruošė Tautinės olimpiados statuto projektą. 1937 m. gruodžio mėnesį Tautinės olimpiados statutą švietimo ministras paskelbė „Vyriausybės žiniose“. Pagal šį dokumentą Tautinei olimpiadai rengti turėjo būti steigiamas komitetas. Švietimo ministras įgavo teisę skirti komiteto pirmininką ir dalį narių penkeriems metams. Kūno kultūros rūmų sporto sąjungų pirmininkai pagal statutą tapo Lietuvos tautinės olimpiados komiteto nariais.
Gruodžio 18 d. komiteto sudėtis buvo patvirtinta, jo pirmininku paskirtas Kūno kultūros rūmų direktorius Vytautas Augustauskas-Augustaitis. Po penkių dienų įvyko posėdis, per kurį buvo išrinktas prezidiumas: du pirmininko pavaduotojai – Jonas Navakas ir Rapolas Skipitis, iždininkas Česlovas Butkys, sekretorius Vincas Kemežys. (Būtina atkreipti dėmesį, kad tai buvo ne visuomenės išrinktas komitetas, bet valdžios paskirtas – red. pastaba). Komitetas pradėjo darbą, kuris 1938 m. buvo vainikuotas pirmosios Tautinės olimpiados sėkme.
1939 m. Lietuvos olimpinį komitetą pripažino ir Tarptautinis olimpinis komitetas. Apie tai praneša TOK prezidento grafo Henri de Baillet-Latouro 1939 m. rugpjūčio 3 d. gautas laiškas.
1940 m. iš TOK atėjo kvietimas Lietuvos sportininkams dalyvauti XII olimpinėse žaidynėse Helsinkyje, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo šios žaidynės neįvyko. Lietuvą okupavus SSRS, mūsų olimpiečių ryšiai su TOK nutrūko. Daugelis to meto Lietuvos olimpinio sporto vadovų ir olimpiečių buvo represuoti.
1952–1988 m. Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse dalyvavo kaip SSRS rinktinės nariai. Atstovaudami SSRS iš viso lietuviai iškovojo 25 aukso, 19 sidabro ir 16 bronzos medalių (skaičiuojant asmeniškai įteiktus apdovanojimus).

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimas 1988 m.
Sumanymas vėl atkurti savarankišką nacionalinį olimpinį komitetą kilo 1988-aisiais.
1988 m. iškart po Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įsteigimo šalies sporto bendruomenė viena pirmųjų išsirinko Sąjūdžio rėmimo grupę. Jos nariai – Vytautas Briedis, Dainius Kepenis, Rimvydas Rimdžius, Pranas Rimša, Antanas Vaitkevičius – iškėlė idėją ne tik atkurti olimpinį komitetą, bet ir iš esmės pertvarkyti Lietuvos sporto sistemą.
Palaikydami šią idėją Algis Daumantas bei Vytautas Padlipskas įkūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio sporto darbuotojų koordinacinį centrą.
Didžiulį impulsą LTOK atkūrimui davė 1988 m. spalio 6 d. laikraštyje „Sportas“ išspausdintas Romos Griniūtės-Grinbergienės straipsnis „Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?“. Po publikacijos redakciją pasiekė laiškai su daugiau kaip šimtu tūkstančių parašų, raginančių atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.
Prasidėjus sunkiai sustabdomiems procesams, Lietuvos valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto kolegija nusprendė sudaryti komisiją (darbo grupę) olimpiniam komitetui atkurti. Jos vadovu buvo paskirtas tuometis Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Artūras Poviliūnas, darbo grupę sudarė iškiliausi ir įtakingiausi sportininkai, kultūros, mokslo veikėjai, teisininkai. Pagrindiniai darbo grupės tikslai buvo aiškiai suformuluoti galimybes atkurti olimpinį komitetą ir pateikti siūlymų Lietuvos sporto pertvarkai įvykdyti.
Darbo grupės veiklą palaikė ir prie jos prisidėjo ne tik formalūs jos nariai, bet ir dr. Arvydas Juozaitis, Algimantas Gudiškis, Kęstutis Autukas, kiti asmenys.
Olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupės veiklą vainikavo gruodžio 11 d. Vilniuje vykęs Lietuvos sporto federacijų, organizacijų ir visuomenės atstovų suvažiavimas. Jo metu atkurta Lietuvos olimpinė organizacija, pavadinta Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu.

LTOK atkūrimo darbo grupę sudarė:
Albertas Bandžius, Julius Vytautas Briedis, Algis Daumantas, Kleopas Girdžius, Janis Grinbergas, Roma Grinbergienė, Juozas Jankauskas, Rimgaudas Jūras, Antanas Kalanta, Donatas Kazlauskas, Dainius Kepenis, Vytautas Kukarskas, Jonas Mackevičius, Valdas Malinauskas, Algimantas Mikutis, Kazimieras Motieka, Vytas Nėnius, Vytautas Padlipskas, Arūnas Pakula, Artūras Poviliūnas, Irena Ramelytė, Rimvydas Rimdžius, Pranas Rimša, Aleksandras Ronkus, Petras Statuta, Kazimieras Tamašauskas, Rimgaudas Tirilis, Gintautas Umaras, Antanas Vaitkevičius.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkuriamajame suvažiavime išrinktas pirmasis atkurtojo LTOK prezidentas bei trys viceprezidentai. LTOK prezidentu tapo darbo grupės vadovas A. Poviliūnas, viceprezidentais –  K.Motieka, V.Nėnius ir olimpinis čempionas G.Umaras. Generaliniu sekretoriumi paskirtas J.Grinbergas.
Suvažiavime  priimtos rezoliucijos „Dėl sporto ir sveikatos harmonijos“, „Dėl sporto sistemos pertvarkymo ir sporto federacijų savarankiškumo“, „Dėl olimpinio sąjūdžio asociacijos sukūrimo“ (Lietuvos, Latvijos ir Estijos olimpinių komitetų asociacija).
Atkūrus LTOK prasidėjo tarptautinio pripažinimo paieškos. 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. 1990 m. liepos 30 d. Lozanoje Lietuvos, Latvijos, Estijos ir SSRS olimpinių komitetų vadovus priėmė Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Juanas Antonio Samaranchas. Jis pažadėjo pasitarti šiuo klausimu su kitais TOK nariais ir sudaryti Baltijos šalių informacinę komisiją. Procesai buvo lėti, bet sprendimus pagreitino 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje ir SSRS žlugimas. Pasaulis pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir Jungtinės Tautos rugsėjo 17 d. Lietuvą priėmė į savo gretas.
1991 m. rugsėjo 18 d. Berlyne susirinkęs TOK vykdomasis komitetas nutarė pripažinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinius olimpinius komitetus de facto ir tris Baltijos šalis grąžinti į tarptautinį olimpinį sąjūdį, pabrėždamas, kad „tai nėra naujas pripažinimas, nes jos buvo pripažintos iki tol, kol Sovietų Sąjunga 1940 m. jas aneksavo.“
Nors tokio pobūdžio sprendimai įprastai tvirtinami TOK sesijoje, šiuo atveju, pasinaudojus Olimpinėje chartijoje numatyta neeiline procedūra, nuspręsta pagreitinti įvykius ir suteikti galimybę TOK nariams balsuoti paštu. Buvo išsiųsti 94 biuleteniai: už Lietuvos olimpinio komiteto sugrąžinimą ir pripažinimą balsavo 84 TOK nariai, prieš nebuvo (10 neatsiuntė laiškų). Gavus balsavimo biuletenius, 1991 m. lapkričio 11 d. Baltijos šalių olimpiniai komitetai pripažinti de jure. TOK prezidentas J.A.Samaranchas pasirašė trims Baltijos šalims adresuotus kvietimus dalyvauti 1992 m. Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse. Į tarptautinę olimpinę areną Lietuva grįžo po 64 metų pertraukos – 1992-aisiais. Tais metais Lietuvos sportininkai dalyvavo Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse.
Barselonoje disko metikas Romas Ubartas tapo olimpiniu čempionu, o dvylikos Lietuvos krepšininkų rinktinė, kurioje žaidė Romanas Brazdauskis, Valdemaras Chomičius, Darius Dimavičius, Gintaras Einikis, Sergejus Jovaiša, Artūras Karnišovas, Gintaras Krapikas, Rimas Kurtinaitis, Šarūnas Marčiulionis, Alvydas Pazdrazdis, Arvydas Sabonis ir Arūnas Visockas, laimėjo bronzos medalius.

	Pirmasis faktinis Lietuvos olimpinio komiteto vadovas buvo 1923-1926 m. Lietuvos sporto lygai vadovavęs generolas Jonas Jurgis Bulota (1855 04 18 – 1942 02 06) – sporto organizatorius ir visuomenės veikėjas, prisidėjęs prie laikraščių „Varpas“ ir „Ūkininkas“ leidybos, buvęs 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis ir įvairių draugijų pirmininkas. Sankt Peterburgo medicinos-chirurgijos akademiją baigęs veterinarijos gydytojas dirbo Lietuvos kariuomenės Veterinarijos skyriaus viršininku ir Lietuvos universiteto (dabartinio Vytauto Didžiojo universiteto) dėstytoju.
	Nuo 1926 m. komiteto vadovo pareigas ėjo dr. Antanas Jurgelionis (1894 04 14 – 1976 10 22) – kūno kultūros ir sporto organizatorius, 1928 m. Amsterdamo žaidynių Lietuvos sporto delegacijos ir 1937 m. antrojo Europos krepšinio čempionato vadovas, 1932–1934 m. dirbęs Kūno kultūros rūmų direktoriumi. Studijavęs Sankt Peterburgo karo medicinos akademijoje, medicinos mokslus baigęs ir daktaro disertaciją kūno kultūros klausimais apgynęs Paryžiaus universitete, A.Jurgelionis dirbo gydytoju, dėstytoju, mokslininku. Jis buvo vienas Tarptautinės sporto medicinos federacijos steigėjų ir gerontologijos pradininkų.
	Nuo 1930 m. nacionalinio olimpinio komiteto vadovas buvo Jonas Vileišis (1872 01 03 – 1942 06 01) – žymus visuomenės ir politinis veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Studijavo Sankt Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, baigė šio universiteto Teisės fakultetą, vertėsi advokatūra. Leido „Lietuvos ūkininką“, „Vilniaus žinias“, „Lietuvos žinias“, buvo 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo organizatorius, dirbo antrosios Laikinosios Lietuvos Vyriausybės (1918–1919) vidaus reikalų ministru, vėliau tapo Lietuvos valstybės atstovu JAV, 1921–1931 m. ėjo Kauno miesto burmistro pareigas, buvo Seimo ir Valstybės Tarybos narys, dirbo Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoju.
	Pirmuoju oficialiu LTOK prezidentu buvo nuo 1934 m. Kūno kultūros rūmų direktoriumi dirbęs Vytautas Augustauskas-Augustaitis (1904 04 09 – 1958 06 27). Tai sporto organizatorius, pedagogas, mokslininkas. Baigęs Šiaulių mokytojų seminariją, V.Augustauskas-Augustaitis dėstė lietuvių kalbą ir gimnastiką, vėliau baigė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Organizavo Kūno kultūros rūmų ir Kauno sporto halės statybą, prisidėjo prie pirmosios Tautinės olimpiados (vykusios 1938 m. Kaune) surengimo. 1940–1945 m. buvo kalinamas, gyveno tremtyje.
	Nuo 1988 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. spalio 12 d. LTOK prezidento pareigas ėjęs dr. Artūras Poviliūnas gimė 1951 m. rugpjūčio 10 d. Kaune. Jis žaidė krepšinį, mokėsi ir baigė Lietuvos kūno kultūros institutą (dabar Lietuvos sporto universitetas), dirbo treneriu, dėstytoju, Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pavaduotoju, pirmuoju pavaduotoju. Vėliau dirbo Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pavaduotojo patarėju, Lietuvos Respublikos prezidento vyr. referentu, Lietuvos olimpinio fondo pirmininku, nuo 2012 m. – Lietuvos edukologijos universiteto docentu. Jo veikla įvertinta Lietuvos Respublikos, Tarptautinio olimpinio komiteto, kitų tarptautinių olimpinių organizacijų bei kitų valstybių nacionalinių olimpinių komitetų apdovanojimais. 2012 m. spalį A.Poviliūnas išrinktas LTOK garbės prezidentu, 2013 m. gegužę – Lietuvos olimpinės akademijos prezidentu.
	2012 m. LTOK prezidente išrinkta olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė, šalies olimpiniam judėjimui vadovaujanti iki šiol.