• Jau 2013 m. D.Gudzinevičiūtė buvo išrinkta į Europos olimpinių komitetų asociacijos (EOK) Vykdomąjį komitetą.
• 2018 m. Buenos Airėse LTOK prezidentė išrinkta Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) nare. Iki tol nei vienas lietuvis nebuvo tapęs TOK nariu.
• 2021 m. D. Gudzinevičiūtė buvo išrinkta EOK viceprezidente. Ji – pirmoji moteris šiose pareigose.

Daina Gudzinevičiūtė gimė 1965 m. gruodžio 23 d. Vilniuje

Sportuoti pradėjo 1978 m. (stendinis šaudymas). Pirmasis treneris – Vytautas Puzeras. Treneriai – Leonas Molotokas, Vytautas Blonskis

Lietuvos (nuo 1986 m.) ir SSRS (1988-1989 m.) rinktinių narė
1988 SSRS taurės varžybų laimėtoja
1988, 1989, 1992 m. pasaulio policijos čempionatų aukso medalių laimėtoja
1988 m. Europos čempionė (asmeninėje ir komandų įskaitoje), 1992, 2005 ir 2009 m.  Europos vicečempionė,  1992 m. Europos čempionato bronzos laimėtoja
1989 m. pasaulio čempionė (komandų įskaitoje), 2002 m. pasaulio vicečempionė (asmeninėje įskaitoje)
2000 m. olimpinė čempionė

Dalyvavo penkeriose olimpinėse žaidynėse:
1996 m. Atlantos (10 vieta),
2000 m. Sidnėjaus (1), 
2004 m. Atėnų (14),
2008 m. Pekino (5),
2012 m. Londono (14).

2009 m. pasaulio taurės etapo San Marine laimėtoja
Nuo 1986 m. pasiekė ir pagerino 10 Lietuvos rekordų.
Dviejų olimpinių rekordų autorė (2000; stendinis  šaudymas tranšėjinėje aikštelėje – 71 taškas iš 75 ir 93 iš 100).

Išsilavinimas:
Vilniaus universiteto teisės studijų diplomas, sporto psichologijos studijos Prancūzijos taikomosios psichologijos koledžo Rygos filiale.

• 1988-2005 m. dirbo Lietuvos respublikos Vidaus reikalų ministerijoje, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje
• Nuo 2000 m. – LTOK Generalinės asamblėjos narė
• 2001-2012 m. – LTOK sportininkų komisijos pirmininkė
• Nuo 2004 m. – LTOK Vykdomojo komiteto narė
• Nuo 2012 m. – LTOK prezidentė (perrinkta 2016 m. ir 2020 m.).
• Nuo 2013 m. – EOK Vykdomojo komiteto narė
• 2012-2014 m. – EOK Lyčių lygybės sporte komisijos narė
• 2014-2017 m. – EOK Lyčių lygybės sporte komisijos pirmininkė, nuo 2018 m. – šios komisijos koordinatorė
• Nuo 2018 m. – TOK narė, TOK sportininkų palaikymo komisijos narė
• Nuo 2019 m. – 2026 m. žiemos olimpinių žaidynių Milanas-Kortina koordinavimo komisijos narė
• Nuo 2021 m. – EOK viceprezidentė
• Nuo 2022 m. – ANOC Vykdančiosios tarybos narė

Kūno kultūros ir sporto komiteto (1988, 1989), Kūno kultūros ir sporto departamento (1992, 2000, 2002, 2005) medaliai Uż aukštus sporto pasiekimus
Vidaus reikalų ministerijos vardinis ginklas (2000)
Lietuvos metų moteris (2000)
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didysis kryžius (2001)
LTOK Charta Solemnis. Pro Meritis Olimpicis (2005),
LTOK atkūrimo dvidešimtmečio medalis (2008), LTOK Garbės ženklas (2015)
TOK prizas Sportas ir kova prieš dopingą (2009)
TOK apdovanojimas „Moteris ir sportas“ (2018)

Apie sportinės karjeros pradžią:
 „Šaudymu domėjosi brolis Sigitas. Jis mane 1978 m. rudenį ir atvedė į „Dinamo“ šaudyklą. Čia treneris Vytautas Puzeras pora mėnesių davė patampyti šautuvą, pamokė, kaip jį reikia laikyti, prisitaikyti. Nelengva buvo apsieiti su tuo ryškiai už mane didesniu ginklu. Dėl to prisiklausiau nemaža replikų, bet kentėjau ir nekantriai laukiau dienos, kai gausiu pašaudyti. Numušusi pirmąsias lėkšteles apsidžiaugiau ir nustebau: nejaugi aš pati į jas pataikiau? Pasirodo, pati, niekas nepadėjo. Kad aš tapau šaule ir pasiekiau atitinkamą meistriškumo lygį, didelis trenerio Puzero nuopelnas. Moka jis sudominti vaikus šia neitin populiaria sporto šaka. O juk svajojau žirgu jodinėti. Bet mama draudė, bijojo, kad nenukrisčiau.“

Po dvigubo triumfo 1988 m. Europos čempionate: 
„Rinktinės garbę man patikėjo ginti pirmą kartą ir dar tokiose atsakingose varžybose. Tad, kai pradėjau šaudyti, drebėjo ir kojos, ir rankos.“

Apie savijautą praėjus dienai po pergalės 2000 m. olimpinėse žaidynėse: 
„Dar negaliu patikėti , kad aš – olimpinė čempionė, mane visi sveikina, bučiuoja, įteikia gėlių. Visi visur tempia, šnekina, žurnalistai neleidžia ramiai pabūti. Toks didelis dėmesys malonus, antra vertus – jaudinantis. Šaudykloje gal netgi buvo ramiau.”

Apie sportinės karjeros pabaigą 2012 m.: 
„Su šaudymu atsisveikinau tą dieną, kai buvau išrinkta LTOK prezidente. Tas, kuris taikosi atsisėsti ant dviejų kėdžių, labai dažnai pataiko per viduriuką. Bandyti suderinti ir viena, ir kita, mano manymu, visiškai neįmanoma.”

Iš prisistatymo LTOK prezidento rinkimuose 2012 m.: 
„Turiu daug idėjų ir energijos bei entuziazmo – manau, kad būtent šių savybių reikia komandos lyderiui, LTOK prezidentui.  Tikiu, kad įvairialypis požiūris – vertybė, tad ir į savo komandą siūlau skirtingus žmones. Naują komandą, kurioje subalansuota patirtis, išsilavinimas, entuziazmas, naujos idėjos. Komandą, kurios sudėtis kito, atsižvelgiant į jūsų lūkesčius. Mano komanda įvardijama atvirai ir jokių pilkųjų kardinolų, kuriais gąsdina oponentai, nėra. Tai ne kosmetiniai, bet realūs pokyčiai. Esu įsitikinusi, kad LTOK prezidentas turi būti atviras tiek konkrečių praktinių sportininkų, trenerių problemų sprendimui, tiek siekiant iš esmės gerinti sporto situaciją.“

Apie lyčių lygybės svarbą gavus TOK apdovanojimą „Moteris ir sportas“ 2018 m.:
„Seniai įrodyta, kad produktyvesni yra tie kolektyvai, kuriuose išlaikomas vyrų ir moterų balansas. Abiejų lyčių atstovai, dirbdami kartu, vieni kitus labai gerai papildo, o ne stabdo ar užima vieni kitų vietas. Net Lietuvos mažųjų žaidynėse darželinukų komandose yra po lygiai berniukų ir mergaičių. To link einame ir per kitas žaidynes, vadovaujamės rengdami Europos jaunimo olimpinį festivalį. Lyčių lygybė turėtų atsispindėti ir kalbant apie vadovaujamuosius postus. Štai LTOK Vykdomajame komitete dabar dirba penkios moterys.“