Net ir tapęs olimpine šaka, riedlenčių sportas yra ir liks išskirtinis. Prasidėjęs kaip sausumos alternatyva banglentėms, tapęs ne tik laisvalaikio užsiėmimu, bet ir gyvenimo būdu, išpopuliarėjęs pasaulyje, jis ir šiandien nenutolsta nuo savo ištakų – gatvės. Joje dažniausia treniruojamasi, galvojami triukai. Tačiau ši veikla gali ištraukti iš gatvės kita prasme: dvejojantiems, savęs nerandantiems ar į blogą įtaką patekusiems jaunuoliams riedlentės atveria visai kitokią – šviesesnę perspektyvą.

Lietuvos riedlenčių federacijos (LTRF) prezidentas Justinas Ivoška, paklaustas apie socialinį šio sporto aspektą, pamini konkretų pavyzdį: SOS vaikų kaime auga vienas perspektyviausių šalies riedlentininkų, penkiolikmetis olimpinės pamainos sportininkas.

„Mano kolega Simonas Sonkinas su juo bendrauja jau seniai, yra atskaitęs daugybę litanijų: susiimk, nedaryk nesąmonių ir susiesi savo ateitį su sportu. Kai įkūrėme federaciją, pradėjome organizuoti čempionatus, jį visąlaik skatinome varžytis suaugusiųjų grupėje, kad Lietuvoje parodytų kuo aukštesnį rezultatą. Ir parodė. Kai atsirado galimybė tapti olimpinės pamainos sportininku, turėjome rimtą pokalbį apie mokymosi rezultatus, elgesį, bendravimą su globėjais. Pasakėme: jei gerai elgsiesi, klausysi globėjų SOS vaikų kaime, olimpinės pamainos programa tau padės – duos batų, riedlenčių, galėsi be problemų važinėti. Ir viskas, įvyko lūžis – vaikas pasikeitė. Valdas, jo globėjas, kolegai Simonui nebeskambino gal jau daugiau nei pusę metų. Tai tikrai labai geras pavyzdys, kaip riedlentės, jomis užsiimantys žmonės gali padėti rizikos grupės vaikams atrasti ir realizuoti save. Jei Gintarui toliau viskas seksis, stengsimės sudaryti sąlygas, kad jis galėtų gyventi iš riedlenčių“, – pasakoja LTRF prezidentas.

Didesnėse šalyse, turinčiose didesnę rinką, riedlentininkams išgyventi paprasčiau. Tiems, kurie važinėja aukštu lygiu, atlieka įdomius ir sudėtingus triukus, inventoriaus gamintojai patys siūlo reklamą, moka vien už tai, kad važinėja. Kitiems prekės ženklų vadybininkai skiria mėnesinius atlyginimus už tai, kad jiems atstovauja, kuria ir į interneto kanalus kelia filmukus, kuriuose rodo ne tik savo progresą, bet ir, žinoma, remiantį prekės ženklą.

Mažoje, bet riedlenčių kultūrą sėkmingai puoselėjančioje Lietuvoje taip pat yra vis daugiau galimybių susieti ateitį su šiuo užsiėmimu. Pavyzdžiui, dirbti treneriu mokyklose, o jų vien Vilniuje yra dvi – „Core Indoor Vilnius“ ir „Kablys Skatepark“.

„Kai kažkada pradėjau važinėti riedlente Ignalinoje, galėjau tik pasvajoti, kad po mokyklos atsirastų galimybė dirbti šalia riedlenčių – užsiimti veikla, kuri labai patinka. O dabar jau galime suteikti tokių darbo vietų. Pavyzdžiui, turime riedlentininką, „Core Indoor Vilnius“ administratorių, kuris baigęs mokyklą Kaune persikėlė į Vilnių ir štai čia darbuojasi“, – šypsosi J.Ivoška, vedžiodamas po toje pačioje erdvėje kaip ir mokykla, vadinamajame „Skate Hub“, įsikūrusias Simono Sonkino riedlenčių perdirbimo dirbtuves „Commune DIY“, čia veikiančią lietuviško riedlenčių prekės ženklo bei dizaino studiją „Fully ghetto“, kepurių kūrėjų ir gamintojų „Bernot Cap“ patalpas.

„Sulaužytą lentą gali atnešti Simonui ir už tai gauti dvidešimties procentų nuolaidą naujai įsigyti. Tai – šis tas vaikiui, mėnesio bilietas važinėti troleibusu į riedlenčių parką“, – sako tik prieš penkerius metus įkurtos, bet aktyviai veikiančios federacijos vadovas.

Svarbiau nei sutaupyti eurą kitą – įsitraukti į „skeiterių“ gretas, nes čia siūlomos galimybės išreikšti save ne tik važinėjant riedlente, su treneriu ar savarankiškai mokantis triukų po stogu įrengtame parke. Čia galima užsiimti saviraiška, kurti lentų, marškinėlių ar kepurių dizainą, siūti ar būti perdirbėju. Ši riedlenčių kultūros pusė taip pat daug kam patraukli. Ypač tiems, kurie save vadina tikraisiais riedlentininkais – „true skeiteriais“ ir visai nenori būti atletai, nes jiems rūpi ne sportiniai rezultatai, o saviraiška.

Kaip riedlentininkų gyvenimas pasikeitė jų mėgstamai sporto šakai patekus į olimpinių žaidynių programą? „Labiau pasikeitė žmonių požiūris. Anksčiau kalbant apie riedlentes dominuojančios temos buvo gatvė, alus, apdribę drabužiai ir visiška laisvė. Tai ne kiekvienam tėvui ar mamai atrodydavo priimtina. Be to, užsiimant riedlenčių sportu nesunku susižeisti. Šiam sportui tapus olimpiniu, atsirado sklaidos apie mokyklas, kuriose galima įgyti įgūdžių. Tad sujudimą pastebime, matome naujų vaikų, kurie ryžtasi šį sportą išbandyti. Klausimas, kiek jų išliks, nes šitas užsiėmimas – labai sunkus, šimtus kartų krenti, kol pagaliau padarai norimą triuką“, – pasakoja J.Ivoška.

Bet tie, kurie nebijojo šimtus kartų kristi, pasiekė jam ir kitiems šio sporto entuziastams širdis glostančių rezultatų. Dar iki Tokijo žaidynių Italijoje vykusiame gatvės riedlenčių disciplinos pasaulio čempionate debiutavęs Domantas Antanavičius užėmė 49 vietą tarp 108 dalyvių.

„Suprantu, kad tai tik penkiasdešimtukas, kita vertus, viso pasaulio penkiasdešimtukas. Jis gali kilti aukščiau, o gal net startuoti Paryžiaus olimpinėse žaidynėse – yra kandidatų jose dalyvauti sąrašuose“, – ambicingai kalba federacijos prezidentas ir vėl primena šios sporto šakos specifiką: riedlenčių išskirtinumas tas, kad nei žaidynėms, nei rimtam čempionatui sportininko neparuoš vienas treneris, dirbti, kurti sudėtingas figūras, mokytis pajausti lentą, atrasti tinkamiausią kojų padėtį turi tiktai pats riedlentininkas. Bet kai lentą pajaučia, nebenori jos mesti – šis kompleksinis, gyvenimo būdą apimantis sportas įtraukia ilgam. O tada neberūpi gatvė blogąja šio žodžio prasme. Juolab kai vis daugiau galimybių gyventi iš su riedlentėmis susijusios veiklos.

„Vaikams, kurie šiandien su savo lentomis trinasi apie Kudirkos ar Basanavičiaus paminklus, mūsų geriausieji Domantas Antanavičius ar Dovydas Jucys yra dideli autoritetai, pavyzdžiai, – atkreipia dėmesį J.Ivoška. – Jie abu dirba treneriais „Core Indoor Vilnius“ mokykloje. Atsiradęs olimpinis šansas – taip pat didelė paskata tiems, kurie nori varžytis ir siekti aukštumų. O kas geriau gali jaunimą traukti iš rizikingos aplinkos?“