Sunku pasakyti, kur – ant žemės ar vandens – buriuotojas Rytis Jasiūnas jaučiasi tvirčiau. Bet faktas, kad neblėstanti meilė buriavimo sportui ir daugybė valandų, praleistų ant vandens gaudant vėją su burlente, atvedė 30-metį kaunietį į olimpines žaidynes.

Balandžio pabaigoje Prancūzijoje, Hjere, R.Jasiūnas, varžydamasis su naujos iQFoil burlenčių klasės atstovais, skriejančiais ant pakilusio povandeninio sparno, paskutinio šanso regatoje iškovojo olimpinį kelialapį. Baigiantis gegužei lietuvis jau raižė Marselio vandenis – būtent juose vyks olimpinės batalijos, iki pat kurių R.Jasiūnas čia ir rengsis savo olimpiniam debiutui.

„Viskas gerai, tik didelis nuovargis, nes treniruotės intensyvios, dar daugiau dėmesio stengiuosi skirti smulkioms detalėms – nuo mitybos iki poilsio ir, žinoma, pačioms treniruotėms. Reikia daug darbo įdėti, kad paskui galėtum džiaugtis rezultatu“, – sako į tikslą susitelkęs buriuotojas.

R.Jasiūnas įsitikinęs, kad olimpinėje buriavimo regatoje jis yra pajėgus patekti į dešimtuką. Tai reiškia, kad atsivertų galimybė dalyvauti medalių lenktynėse. O tada viskas prasidėtų nuo pradžių.

Marselio subtilybės

Olimpinė akvatorija, pasak Lietuvos atleto, specifinė. Pirmiausia Viduržemio jūros vanduo daug sūresnis nei Baltijos, dėl to povandeninis sparnas skirtingai skrodžia vandenį. Skiriasi bangos – jos Marselyje susidaro greičiau nei Baltijos jūroje. Be to, olimpinė akvatorija įlankoje, pusiau uždengtoje salos, todėl buriuotojams įtaką daro daug landšafto elementų, kurie priklauso nuo vėjo krypties.

„Reikia praleisti nemažai laiko Marselyje, kad sužinotum, ko galima tikėtis per olimpines žaidynes. Visko nuspėti neįmanoma, bet kuo daugiau skirtingų sąlygų pamatai, tuo mažiau nežinomųjų lieka“, – aiškina R.Jasiūnas.

Marselis garsėja ne tik olimpine akvatorija, bet ir ilgapirščiais. Lietuvis beldžia į stalą – kol kas pavyko jų išvengti: „Bet beveik visi mano pažįstami yra nukentėję. Kas neprirakinta ir netgi kas prirakinta – čia viską vagia. Pavyzdžiui, dviratį palieku tik uždaroje treniruočių bazėje, užrakintoje mašinoje arba namie, viduje. Prie parduotuvės dviratį gali palikti tik tuo atveju, jeigu dar kažkas lieka jį prižiūrėti“, – prie Marselio ypatumų pratinasi būsimasis olimpietis.

Vairavimo kultūra lietuviui irgi paliko įspūdį. „30–40 procentų mašinų yra nubraukytos, apdaužytos, bet kai pamatai, kaip jie važiuoja, nesistebi. Jeigu važiuoji mašina arba dviračiu, turi labai saugotis visų aplinkui, nes jie tavęs tikrai nesaugos“, – paaiškina.

Tarptautinė komanda

Marselyje lietuvis treniruojasi su Vokietijos rinktine, o pasaulio čempionas vokietis Sebastianas Kördelis – nuolatinis jo treniruočių partneris.

„Tai patyręs ir stiprus treniruočių partneris, su kuriuo esame pažįstami nuo seno. Abu atėjome į olimpinį buriavimą, tik atsiradus šiai olimpinei klasei. Prieš tai abu plaukėme profesionalioje burlenčių lygoje. Pastaruosius trejus metus treniruojuosi su juo“, – sako buriuotojas.

Lietuvio ir vokiečio tandemą prieš olimpines žaidynes dar papildė Arubos buriuotojas.

Tarptautinė ne tik Lietuvos buriuotojo treniruočių partnerių komanda. Margas ir specialistų, padedančių jam ruoštis varžyboms, būrys. Buriavimo treneris – prancūzas Fabianas Picas, pas kurį R.Jasiūnas pradėjo treniruotis praėjusiais metais. Jau beveik trejus metus jis dirba su sporto psichologu iš Kroatijos, o nuo praėjusių metų vasaros trenerių komandą papildė fizinio rengimo specialistas anglas. „Nebuvo lengva rasti specialistų, kurie būtų turėję aukščiausio lygio darbo su burlentininkais patirties. Lietuvoje jų praktiškai nėra, dėl to teko ieškoti tarptautiniu mastu“, – savo pasirinkimus aiškina lietuvis.

Prancūziška buriavimo virtuvė

Neužtenka vien norėti treniruotis olimpiniame Marselyje. Tai, kad lietuvis turi tokią galimybę, – ir Vokietijos rinktinės, ir jo trenerio prancūzo nuopelnas.

„Marselio įlankoje ganėtinai sunku rasti vietą, iš kurios būtų galima plaukti treniruotis, nes čia tik du jachtklubai. Vienas – olimpinis, iš kurio ir vyks varžybos, jis yra prancūzų nacionalinės komandos jachtklubas, todėl iš jo neleidžiama plaukti ir treniruotis užsieniečiams. Yra antras jachtklubas, bet jame visos vietos, iš kurių galima plaukti, buvo užsakytos iš anksto didesnių šalių dar prieš Tokijo olimpinių žaidynių pabaigą“, – kodėl sudėtinga treniruotis Marselyje, aiškina lietuvis. Vokiečiai, kurie iš anksto buvo įsigiję vietą jachtklube, lietuvį pasikvietė kaip treniruočių partnerį. O treneris F.Picas, pažįstantis jachtklubo vadovybę, pasistengė, kad jis pats galėtų per treniruotes R.Jasiūną lydėti su kateriu.

„Tokią galimybę čia turi tikrai ne visos šalys ir ne visi atletai“, – pabrėžia R.Jasiūnas.

O prancūzas treneris, prancūzams šeimininkaujant šiose žaidynėse, be buriavimo paslapčių, lietuviui atveria ir kitų galimybių.

„Pavyzdžiui, šiandien Prancūzijos rinktinė norėjo turėti kuo daugiau varžovų ant vandens ir surengti mini treniruočių varžybėles. Jie susisiekė su mano treneriu ir pakvietė mane prisidėti. Ir šiaip jau vien prancūziškai kalbantis žmogus, pažįstantis vietinę buriavimo virtuvę, čia labai naudingas“, – ne kartą tuo įsitikino Lietuvos buriuotojas.

Sulaukė savo valandos

Olimpinį kelialapį pelnęs buriuotojas R.Jasiūnas neslepia džiaugsmo iškovota galimybe, tačiau prisipažįsta, kad olimpinės svajonės nepuoselėjo ne tik tada, kai būdamas aštuonerių pirmą kartą atsistojo ant burlentės, bet ir vis labiau didėjant buriavimo patirčiai. Pasak jo, ankstesnė olimpinė burlenčių klasė buvo labai stipriai nutolusi nuo šiuolaikinio plaukimo burlente ir visiškai netiko jo kūno sudėjimui.

„Burlentės buvo technologiškai stipriai atsilikusios – ilgos, sunkios ir skirtos plaukti nuo labai silpno iki labai stipraus vėjo, bet iš esmės neplaukė, kai nepūtė joks vėjas. Aš atėjau iš burlenčių slalomo, kur greičiai buvo didesni, inventorius lengvesnis, labiau pažengęs ir plaukti smagiau. Be to, buvusiai olimpinei klasei aš buvau per didelis: ten negalėjai sverti daugiau kaip 75 kg, o aš esu dviejų metrų ūgio ir sveriu šimtą kilogramų, tad jau būdamas šešiolikos supratau, jog esu gerokai per didelis olimpinei klasei, kad būčiau konkurencingas. Tad labai džiaugiuosi, kad nuo Paryžiaus olimpinių žaidynių olimpine tapo iQFoil klasė, kuri technologiškai tikrai labiau susijusi su burlenčių pasauliu ir labiau atitinka mano fizinį sudėjimą.“

Azartas nugalėti suaugusiuosius

O viskas prasidėjo tada, kai burlentėmis susidomėjo Ryčio tėvai. Išvykę porai savaičių į Italiją prie Gardos ežero, tėvai užsirašė į vietinę buriavimo mokyklą, o jį, aštuonmetį, nuvedė į vaikų grupę.

„Nuo pat pirmų kartų užsikabinau, – prisimena buriuotojas. – Tėvai irgi. Tėtis Lietuvoje net mėgėjiškai varžybose pradėjo dalyvauti.“

Kartu su tėčiu į varžybas vykdavo ir sūnus. Varžybų organizatoriams pasiūlius dalyvauti varžybose ir jam, pabandė. „Pradėjau kartu su suaugusiais plaukti – tuo metu Lietuvoje buriuojančio jaunimo nebuvo, buvau aš ir gal dar Juozas Bernotas, jis plaukė olimpinėje, aš – neolimpinėje klasėje. Tad nuo dešimties metų pradėjau konkuruoti su suaugusiais. Labai patiko, kai pavykdavo juos aplenkti. Nuo tada neatsitraukiau nuo buriavimo.“

Pasikinkęs vėją Rytis nuplaukė iki olimpinės rinktinės, vėjus savo malonumui tebegaudo ir jo tėvai: mama su tėčiu išplaukia į vandenis su jėgos aitvarais, tėtis – dar ir su burlente.

„Trise išplaukti jau senokai neteko, bet dviese su tėčiu vis dar kartais išplaukiame“, – sako Rytis, dabar per metus gimtajame Kaune tepraleidžiantis vos porą mėnesių. Beje, Kaune jo laukia mylimoji Jurgita, dirbanti kineziterapeute. Vandens neišvengė ir ji – atidavusi širdį buriuotojui, ėmėsi mokytis plaukti banglente.

Pirmosioms olimpinėms žaidynėms besiruošiantis buriuotojas, kai neburiuoja, laiką leidžia sporto salėje, o kai nesportuoja, vis tiek sportuoja: „Su banglente labai mėgstu plaukioti, nors šią žiemą, kai ruošiausi olimpiadai, mažiau tą pavyko daryti, taip pat su vandensparniu, dar patinka kalnų slidinėjimas. Sėdintį ar gulintį pliaže retokai pamatysite, nes aktyviai leisti laiką gamtoje – geriausias pasirinkimas.“

Žavi stichija

Buriavimas, kuriam R.Jasiūnas iš savo trisdešimties jau atidavė daugiau nei du dešimtmečius, – ne vienintelė sporto šaka, kurią jis išbandė.

„Augdamas išbandžiau plaukimą, krepšinį, karatė, kung fu, tenisą, tinklinį, universitete Anglijoje – irklavimą, brazilų džudžicu. Slidinėjau. Dažniausiai kitas sporto šakas bandydavau rudenį ar žiemą, kai atšaldavo, užšaldavo vanduo ir nebeišeidavo buriuoti, o pavasarį būdavau ištroškęs buvimo ant vandens ir tada vėl prie jo grįždavau“, – dėsto pašnekovas.

Kuo R.Jasiūną užbūrė buriavimas? „Tai pirmiausia buvimas gamtoje, o ne salėje, kur kitų prakaitu reikia kvėpuoti. Susiliejimas su gamta, bandymas kovoti ar išnaudoti gamtos jėgas – vėją, vandenį – tikrai žavi. Kai plaukimas lengvas, gali tiesiog grožėtis gamta, kai vėjas 20 m/s, o bangos – iki 5 m aukščio, pajunti beribę gamtos galią. Adrenalino pojūtis, ekstremalumas yra tai, ko man trūko kitose sporto šakose“, – meilės buriavimui priežastis atskleidžia būsimasis olimpietis.

Gamtos stichija ne tik atskleidžia savo žavesį, bet ir patikrina drąsą. Tikrino ir R.Jasiūno. Pasakoja, kaip kartą plaukiojant Baltijos jūroje ties Šventąja per audrą, kai bangos siekė 3–4 metrus, sulūžo jungtis, jungianti burę su lenta. Lentą bangos nunešė į šoną ir buriuotojui teko pačiam maždaug kilometrą plaukti iki kranto. Tačiau buriuotojas gelbėjo ne tik savo kailį, bet ir burę. Inventorius juk nepigus, o burė viena be lentos skęsta!

„Pasiiri porą yrių, patempi burę, pamatai ateinančią bangą ir saugai, kad jos nesulaužytų, – stumi gilyn po vandeniu, tada pats prie jos paneri, palauki, kol praeis banga, iškyli į paviršių, vėl pasiiri, vėl neri. Ir taip 40 minučių“, – pasakoja vyras.

Burę pavyko išgelbėti, žinoma, ir pačiam išsigelbėti. O išlipęs į krantą rado išmestą lentą.

„Juokingiausia, kad tada nuėjau iki mašinos, pasiėmiau atsarginę jungiamąją dalį ir vėl išplaukiau, – šypsosi buriuotojas. – Nebuvo lengva, bet sugebėjau išlikti psichologiškai ramus, žinojau, kad esu fiziškai pajėgus nuplaukti iki kranto, žinojau, kur yra srovės, kurios neša tolyn nuo kranto, kurios bangos neša kaip tik kranto link – padėjo žinių bagažas. Reikėjo likti ramiam ir įgyvendinti planą“, – pasakoja buriuotojas, patekęs ne į vieną tokią situaciją. Bet labai pavojingomis buriuotojas jų nevadina: kas ekstremalu vandens nepažįstančiam, tas nėra itin pavojinga jį suprantančiam žmogui.

Buriavimo apskaita

Šiuo metu buriavimas – pagrindinė R.Jasiūno veikla.

„Visiškai į buriavimą perėjau prieš penkerius metus: buvau vėl pasiekęs pakankamą lygį ir po darbo Anglijoje turėjau atsidėjęs pinigų, kad galėčiau kelerius metus finansuoti perėjimą į profesionalų buriavimą“, – dėsto karjeros posūkius.

Baigęs gimnaziją kaunietis Voriko universitete Anglijoje įgijo finansų apskaitininko diplomą ir kurį laiką toje šalyje dirbo pagal specialybę. Finansų apskaitos žinios jam praverčia ir šiandien: „Vien metinį biudžetą susiskaičiuoti, kad žinotum, ką turi ir kiek gali išleisti, reikia ir matematikos, ir apskaitos žinių – jos praverčia ten, kur nesitikėjau, kad reikės.“

Praverčia ir mokyklinės žinios, kurių nepamiršo iš mėgstamų pamokų: fizikos, geografijos, istorijos.

„Nemažai fizikos žinių pritaikoma buriavime, nes tai techniškai sudėtingas sportas, reikia suprasti medžiagų mokslą ir pan. Kur kas daugiau mokyklos ir universiteto mokslų panaudoju, negu kada nors tikėjausi“, – prisipažįsta.

Apie 40–50 proc. R.Jasiūno buriavimo biudžeto sudaro privačių rėmėjų lėšos, kita dalis – iš Lietuvos buriuotojų sąjungos.

„Prie paskutinio priešolimpinio pasirengimo etapo prisideda ir LTOK. Džiaugiuosi ir privačiais rėmėjais, ir Buriuotojų sąjunga, kuri labai stipriai mane palaiko bei stengiasi kuo galėdama padėti“, – dėkoja olimpietis.