Vuokatyje (Suomija) pasibaigęs XV Europos jaunimo žiemos olimpinis festivalis buvo pažymėtas pasiektu lyčių balansu ir gerokai mažesniais nei pastaruoju metu įprasta saugumo ribojimais. Nors Lietuvos sportininkai Suomijoje medalių neiškovojo, iš festivalio parsivežė neįkainojamos patirties.
Vuokatis Europos jaunimo žiemos olimpinį festivalį priėmė jau antrą kartą. Prieš 21 metus vykusiame renginyje Lietuvai atstovavo septyni sportininkai, o slidininkė Irina Terentjeva tąkart mūsų šaliai iškovojo pirmąjį medalį žiemos olimpinių festivalių istorijoje.
„Vuokatis yra ideali vieta žiemos sporto mėgėjams ir profesionalams. Čia sudarytos puikios gyvenimo ir treniruočių sąlygos, yra aukšto lygio lygumų ir kalnų slidinėjimo, biatlono, snieglenčių sporto trasos, šuolių su slidėmis tramplinas, dvi ledo arenos. Ši vietovė puikiai pažįstama ir mūsų sportininkams, dažnai treniruočių stovyklas čia rengia biatlono komanda“, – pasakojo Lietuvos misijos Vuokatyje vadovė Agnė Vanagienė.
Europos jaunimo žiemos olimpiniame festivalyje iš viso dalyvavo 1500 sportininkų ir jų komandų narių iš 46 šalių. Per penkias varžybų dienas išdalyti 135 medalių komplektai.
Lietuvai festivalyje atstovavo 15 atletų: biatlonininkai Domas Jankauskas, Lukrecija Daugirdaitė ir Viktorija Kapancova, dailiojo čiuožimo atstovė Jogailė Aglinskytė, kalnų slidininkai Oskaras Karlavičius, Nikolajus Navitskas bei Gabija Šinkūnaitė, greitojo čiuožimo trumpuoju taku atstovės Gabija Astrauskaitė ir Kotryna Sokolovskytė, slidininkai Kasparas Misiūnas, Ernestas Tretjakovas, Eglė Savickaitė, Rūta Žemaitytė, snieglentininkai Lukas Putys-Gallagheris ir Patricija Ivanovaitė.
– Kuo šis festivalis skyrėsi nuo ankstesniųjų?, – „Olimpinė panorama“ paklausė A.Vanagienės
– Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad šio festivalio data dėl pandemijos buvo dukart perkelta. Jis turėjo vykti praėjusių metų vasarį, vėliau nutarta renginį organizuoti gruodį, o galiausiai didžioji dalis varžybų vyko metais vėliau, nei planuota.
Galime pasidžiaugti, kad turėjome dviem sportininkais daugiau nei prieš trejus metus Sarajeve. Be to, Europos olimpinių komitetų asociacija (EOK), kaip ir Tarptautinis olimpinis komitetas, tvirtu žingsniu žengia lygybės sporte link: per festivalio atidarymo ceremoniją, kaip ir olimpinėse žaidynėse, šalių vėliavas nešė ir sportininkas, ir sportininkė, o į varžybų programą įtraukus merginų ledo ritulio ir Šiaurės dvikovės rungtis pirmą kartą buvo pasiektas lyčių balansas.
– 2019 m. žiemos olimpiniame festivalyje Sarajeve Lietuvos rinktinė iškovojo sidabrą (snieglentininkas Motiejus Morauskas). Šį kartą aukščiausią vietą – devintą – užėmė čiuožėja Jogailė Aglinskytė.
– Išties medaliais pasidžiaugti negalėjome, tačiau vien dalyvavimas olimpiniame festivalyje jaunam sportininkui suteikia motyvacijos bei įkvepia ne tik toliau sportuoti, siekti aukštesnių tikslų, bet ir likti olimpiniame judėjime, skleisti olimpines vertybes.
Pavyzdžiui, tame pačiame festivalyje Sarajeve dalyvavusi slidininkė Fausta Repečkaitė į Vuokatį vyko jau kaip jaunoji ambasadorė. Ji buvo atsakinga už pramoginių veiklų sportininkams organizavimą. Dalyvavimas olimpiniuose renginiuose yra kur kas daugiau nei rezultatai.
– Dirbote dvejose olimpinėse žaidynėse, kur COVID-19 saugumo reikalavimai buvo ypač griežti. Ar panaši situacija buvo ir Vuokatyje?
– Vuokatyje buvo gerokai laisviau. Tokijo vasaros ir Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse kasdien buvo privaloma testuotis, absoliučiai visur, net ir lauke, dėvėti kaukes, buvo draudžiamas bet koks kontaktas su vietiniais gyventojais. O jaunimo žiemos festivalyje galėjome laisviau kvėpuoti. Net ir patalpose kaukių dėvėjimas buvo labiau rekomenduojamas nei privalomas. Buvo testuojami atsitiktinai pasirinkti festivalio dalyviai, nebuvo jokių judėjimo ribojimų. Po daugiau nei dvejų metų pertraukos priartėjome prie to, kaip tokie renginiai vykdavo anksčiau.
– O kaip atrodė sportininkų gyvenimo sąlygos?
– Gyvenimo sąlygos buvo tikrai geros. Visa delegacija gyveno aštuonviečiuose skandinaviškuose kotedžuose ir nameliuose miškingoje vietovėje ant užšalusio ežero kranto. Kiekviename namelyje buvo sauna ir burbulinė vonia, todėl sportininkai po varžybų ar treniruočių galėjo atsipalaiduoti.
Vienintelis trūkumas tas, kad lietuvių nameliai buvo šiek tiek tolėliau nuo pagrindinio festivalio kaimelio, todėl buvo gana sudėtinga socializuotis su kitų šalių sportininkais. Slidinėjimo ir biatlono komandos į Vuokatį atvyko savo transportu, todėl galėjo nevaržomai judėti tarp sporto bazių. Kiti naudojosi specialiuoju festivalio transportu. Treti vaikščiojo. Nuo gyvenamosios vietos iki Vuokačio arenos, aplink kurią išsidėsčiusios pagrindinės bazės, – 15 min. kelio pėsčiomis.
Ne visiems patiko tiektas maistas: nebuvo didelio pasirinkimo, o patiekalai dažnai kartojosi. Tačiau visai netoli gyvenamosios vietos buvo didelis prekybos centras, todėl kai kurios komandos gaminosi maistą pačios, tam buvo visos sąlygos.
Tarp treniruočių ir varžybų veiklos taip pat netrūko, festivalio jaunųjų ambasadorių komanda organizavo interaktyvias veiklas, kurių metu sportininkai galėjo bendrauti su olimpiniais čempionais, išbandyti kitas sporto šakas, dalyvauti žaidimuose ir laimėti prizų.
– Karą Ukrainoje pradėjusios Rusijos ir jos veiksmus palaikančios Baltarusijos komandoms dalyvauti festivalyje buvo uždrausta. Ukrainos rinktinei su kitų šalių pagalba pavyko atvykti. Ar daug palaikymo sulaukė ukrainiečiai?
– Tikrai taip. Europos nacionaliniai olimpiniai komitetai suvienijo jėgas, kad Ukrainos komanda galėtų dalyvauti festivalyje. Palaikymas Ukrainai varžybų metu buvo didžiulis. Ir ne tik iš vietinių žiūrovų, bet ir kitų šalių sportininkų.
Galime tik įsivaizduoti, kas dedasi sportininko širdyje stojant prie starto linijos ir tuo pat metu žinant, kad jo šalyje šiuo metu vyksta karas. Kiekvienas stengėmės prieiti prie Ukrainos delegacijos atstovų ir bent žodžiu išreikšti savo palaikymą.