Lietuvos dviračių sporto federacija (LDSF) lapkričio pabaigoje Vilniuje, Vaidilos teatre, iškilmingai paminėjo šalies dviračių sporto šimto metų jubiliejų. Į jį susirinko Lietuvą garsinę ir tebegarsinantys įvairių kartų dviratininkai, treneriai, teisėjai, dviračių sporto aktyvas. Buvo prisimintos įspūdingos Lietuvos dviratininkų pergalės, pasiektos per olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus, pagerbti ir apdovanoti Lietuvos dviračių sportui nusipelnę žmonės.

Nuo 2020 m. LDSF vadovaujantis bendrovės „Voltas“ direktorius Darius Levickis, siekdamas, kad Lietuvos dviračių sportas toliau žengtų į priekį, kibo į darbą ir federacijos duris atvėrė kiekvienam klubui bei bendruomenės nariui, todėl visi federacijoje yra laukiami su savo pasiūlymais, įžvalgomis ir noru prisidėti prie našaus LDSF darbo.

Šiuo metu Lietuvos dviračių sporto federacija turi 40 narių – klubų ar kitų sporto organizacijų, kurios padeda rengti varžybas, kelti dviračių sporto kultūrą. LDSF prezidentas D.Levickis irgi aktyviai mina dviračio pedalus, pagal galimybes dalyvauja įvairiose plento, MTB varžybose.

Baigiantis metams LDSF vadovas apžvelgia šiųmetį sezoną, pasidalija dviratininkų džiaugsmais ir rūpesčiais, pasakoja apie naujus talentus, svarsto apie artėjančias Paryžiaus olimpines žaidynes.

Plentas

Džiaugiamės, kad dvejus metus iš eilės, kooperuodamiesi su kaimynais, galėjome surengti nacionalinį Lietuvos dviračių plento čempionatą. Pats čempionatas ir varžybų formatas pakilo į aukštesnį lygį. Pernai čempionatą po pertraukos organizavo estai, o šiemet latviai, mūsų dviratininkai rungtyniavo su šių šalių sportininkais.

Čempionate startavo visi pajėgiausi Lietuvos plento meistrai. Moterų ir vyrų elito grupių nugalėtojams buvo įteikti tūkstančio eurų piniginiai prizai. Džiaugiamės, kad šiemet pirmąsias vietas grupinėse lenktynėse užėmė Rasa Leleivytė ir Venantas Lašinis, abu jie tapo ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos čempionais. Lietuvos čempionate asmenines lenktynes laikui laimėjo Inga Češulienė ir augantis mūsų talentas Aivaras Mikutis.

20-metis A.Mikutis, Šilalės sporto mokyklos trenerio Kęstučio Česaičio auklėtinis, du sezonus treniravosi Estijos „Team Ampler-Tartu 2024“ jaunimo iki 23 metų komandoje (dabar čia treniruojasi Rokas Adomaitis ir Jomantas Venckus), o šiemet jam pavyko patekti į Šveicarijos „Tudor“ klubą. Mūsų dviratininkas beldžiasi į UCI aukščiausio lygio komandą.

Aivaras per porą metų padarė didžiulį progresą, tad viliamės, kad jis deramai pakeis šiemet karjerą nusprendusį baigti Evaldą Šiškevičių. Galbūt mūsų talentas pirmaisiais metais dar nekovos su pasaulio dviratininkų elitu, bus jaunimo komandoje, bet, manau, jis greitai turėtų įrodyti savo gebėjimą varžytis pačiu aukščiausiu lygiu, o tada treneriai jam patikės vietą komandoje per pačias svarbiausias varžybas.

Neseniai Aivaras Norvegijoje rungtyniavo treke, daugiakovės (omniumo) varžybose, ir pirmą dieną jam pavyko laimėti šią rungtį. Su klubu mūsų dviratininkas sutarė, kad jis galės atstovauti ir treko rinktinei. Taigi turėsime rimtą pastiprinimą.

Iš Lietuvos dviratininkų pačiu aukščiausiu lygiu dabar lenktyniauja tik Ignatas Konovalovas („Groupama-FDJ“).

Moterų grupės lyderė – Rasa Leleivytė, ir sunku tikėtis, kad artimiausiu metu ji sulauks rimtos konkurentės. Profesionalių dviratininkių kontraktai nėra pelningi, turbūt dėl to sportininkėms sunku apsispręsti, ar tęsti profesionalo karjerą. Treniruotės atima labai daug laiko, galimybės užsidirbti papildomai nebelieka, o iš kontraktų gaunamų pinigų paprasčiausiai neužtenka pragyventi.

Kita bėda mūsų valstybėje – nemokame pritraukti vaikų aktyviai leisti laiką. Kaip rodo statistika, mūsų šalyje aktyviai leidžia laisvalaikį tik apie 20–30 proc. vaikų, nors Islandijoje, Skandinavijos šalyse šis rodiklis yra 80–90 proc.

Iki šiol nesuprantamas savivaldybių sporto finansavimo modelis. Visos savivaldybių lėšos, skirtos vaikų fiziniam aktyvumui, sukoncentruotos tik į savivaldybėms priklausančius sporto centrus. Privatūs klubai negauna lėšų vaikų fizinei veiklai. Likęs sovietinis reliktas, kurio niekaip negalima išgyvendinti, matyt, kažkam labai reikalingas.

Dar viena didelė mūsų valstybės problema – nesugebame sukurti tvarios sporto piramidės. Turime sporto gimnazijų, bet jos atlieka ne tiek sporto, kiek socialinį vaidmenį. Tai dar vienas sovietinis palikimas. Pažangios šalys seniai atsisakė ar iš viso neturėjo tokių sporto internatų. Mūsų sporto žvaigždės, paklaustos, ar leistų savo vaikus į tokias pat sąlygas, kokiomis pačios buvo ugdomos, sako: gink Dieve.

Pasaulis jau nuėjo visai kitu keliu, nežinau, ko mes laukiame. Daug šalių, tarp jų ir Skandinavijos, parodė, kad vaikas turi augti kiek galima arčiau savo šeimos, savivaldybių infrastruktūros, ten reikia sudaryti jam sąlygas sportuoti. Federacija turi rūpintis talentais, juos visapusiškai remti, užtikrinti pasirengimą, trenerius, varžybų kalendorių.

Džiaugiamės, kad į trenerių gretas įsiliejo 2015 m. pasaulio čempionato grupinių lenktynių bronzinis prizininkas, dvejų olimpinių žaidynių dalyvis Ramūnas Navardauskas, kuris su dideliu noru ir užsidegimu dirba Klaipėdos „Viesulo“ sporto centre.

Gargžduose jau daugiau nei metai trenere dirba buvusi profesionali dviratininkė Edita Ungurytė-Kondrotienė. Alytuje su mažaisiais dviratininkais pluša buvusi dviračių treko meistrė Vaida Pikauskaitė-Bronickienė. Labai džiaugiamės jaunų trenerių entuziazmu ir, manau, tik laiko klausimas, kada išgirsime apie jų treniruojamus auklėtinius.

Į Paryžiaus olimpines žaidynes tikimės deleguoti keturis dviračių plento atstovus. Realiausi kandidatai – I.Konovalovas, A.Mikutis, R.Leleivytė.

Trekas

Mūsų unikali dviratininkė Simona Krupeckaitė, daugelį metų džiuginusi per pasaulio ir Europos čempionatus, olimpines žaidynes, treke jau nerungtyniauja. Tačiau ji liko mūsų šeimoje, federacijoje dirba sporto direktore ir yra atsakinga už sportinę dalį. Simona savo vyrui Dmitrijui Leopoldui, kuriam tenka ypač didelis krūvis, padeda ugdyti sportininkus.

Po motinystės atostogų sugrįžo Miglė Marozaitė-Lendel, kuri Tokijo žaidynėse kartu su Simona moterų komandų sprinto varžybose užėmė penktą vietą. Sportininkė jau pradėjo treniruotis, pamažu grįžta jos fizinė forma, ji sieks antrojo kelialapio į olimpines žaidynes.

Miglės vyras Vasilijus Lendelis, 2020 m. tapęs Europos čempionato bronziniu prizininku ir pernai Čempionų lygoje užėmęs trečią vietą, įrodė, kad tikrai yra pajėgus sprinteris. Džiaugiamės, kad į tempo rungčių sportininkų gretas įsiliejo A.Mikutis, pirmus metus sprinteriams padeda Justas Beniušis, kuris bando jėgas ir tempo rungtyse. Traumas apsigydė Olivija Baleišytė, kuri taip pat yra kandidatė dalyvauti olimpinėse žaidynėse.  

Jau nuo kitų metų vasario per Europos čempionatą Šveicarijoje prasidės atranka į Paryžiaus olimpines žaidynes ir tęsis iki 2024-ųjų. Jeigu viskas sėkmingai klostysis, olimpinėse žaidynėse tikimės matyti irgi keturis treko meistrus.

Treneris Dmitrijus Leopoldas bandė sudaryti sprinto komandą (V.Lendelis, Svajūnas Jonauskas ir Laurynas Vinskas), kuri debiutavo pasaulio čempionate ir jai visai neblogai sekėsi. Tačiau po sporto finansavimo sistemos reformos, kai iš LTOK visos lėšos buvo perkeltos į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, prasidėjo mūsų bėdos.

Vyriausybė priėmė sprendimą sportininkams stipendijas mokėti tik už pasiektus rezultatus. O dviračių sportas – komandinė sporto šaka, visiems sportininkams nepavyksta užsitikrinti stipendijų. Todėl galima sakyti, kad mūsų dviratininkai liko be pajamų. Labai apgailestaujame, kad komandiniame sprinte neblogus rezultatus rodęs S.Jonauskas neteko netgi minimalių pajamų, kurias gaudavo, ir buvo priverstas baigti karjerą.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuojama nauja talentų programa dar neveikia, ji startuos tik kitąmet – tada gal atsirastų galimybė finansuoti mūsų talentus arba tuos sportininkus, kurie padeda kitiems dviratininkams iškovoti pasaulio reitingo taškus.

Vyriausybė padarė pokytį, bet pusiaukelėje tie smagračiai kažkur įstrigo. Kai nesukūrę alternatyvos iš sportininkų atimame net minimalias pajamas, mes šių žmonių tiesiog netenkame. Mūsų vyrų sprinto komanda subyrėjo, atsidūrėme nežinioje.

Mačiau, kad biudžete numatytos kažkokios eilutės skirti lėšų, bet kam, kodėl, kas tie talentai, ar bus finansuojami sportininkai, kurie padeda komandos draugams patekti į pasaulio čempionatus, olimpines žaidynes, – kol kas nieko nežinome, jokio aprašo nematėme ir nesusipažinome.

Trekininkus ugdančiam D.Leopoldui padeda ne tik S.Krupeckaitė, bet ir Gediminas Bagdonas – Lietuvos elito ir jaunimo iki 23 m. rinktinės treneris. Jam iškėlėme užduotį, kad visi plente rungtyniaujantys jaunuoliai privalomai dalyvautų treko programoje. Tris ar keturis kartus žiemą jiems Panevėžyje rengsime treniruočių stovyklas. Jeigu dviratininkai norės gauti dalinį federacijos finansavimą, privalės jose dalyvauti.

Turime treką, infrastruktūrą, bet jos neišnaudojame. Todėl mūsų vizija – visi dviratininkai, rungtyniaujantys plente, privalės dalyvauti treko programoje. Su šia mūsų pozicija sutinka ir G.Bagdonas.

Jau buvo surengtas vienas treniruočių ciklas Panevėžyje, po Naujųjų jį tęsime. Į treką savo auklėtinių atsiveža R.Navardauskas, kiti treneriai, kurie nuima didžiulę krūvio naštą nuo D.Leopoldo.

Kalnų dviračiai

Ši kalnų dviračių (MTB) disciplina turi daug atšakų: kalnų dviračių krosas, kalnų dviračių kroso maratonas, greitasis nusileidimas („downhill“), ištvermės lenktynės (enduro), olimpinis krosas (XCO).

Kalnų dviračių kroso maratone varžosi stipriausia mūsų MTB dviratininkė Katažina Sosna bei Greta Karasiovaitė, abi jos atstovauja Italijos „Torpado“ komandai. Praėjusiais metais pasaulio reitinge Katažina užkopė į pirmą poziciją, joje buvo ir šiemet, o dabar reitinge yra septinta.

Kalnų dviračiai Lietuvoje – gana populiari sporto šaka, vyksta kelių etapų „Jeep MTB“ dviračių maratonų taurės varžybos, į kurias susirenka per tūkstantį dalyvių, o iš viso tuose etapuose jėgas bando 3–4 tūkst. dviratininkų bei mėgėjų.

Niekaip nesugebame išugdyti olimpinio kroso (XCO) disciplinos atstovų iki olimpinių žaidynių lygio. Norint patekti į žaidynes reikia rinkti UCI taškus, už kuriuos ir teikiami olimpiniai kelialapiai. Turbūt turime laukti naujos žvaigždelės. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse mūsų MTB dviratininkų tikriausiai nebus.

Kol federacija nemato, kad auga talentas, kuris pajėgus konkuruoti su bendraamžiais, nežinome, ar ta investicija pasiteisins, ar ne. Tačiau užuomazgų jau yra ir reikėtų palaukti metus ar dvejus, kol tuos talentus pamatysime.

Tada bandysime bendradarbiauti su tomis savivaldybėmis, klubais, sporto centrais, kur tie jaunuoliai auga, ir prisidėti prie jų tobulėjimo. Galbūt prireiks rėmėjų pagalbos, kad talentingi sportininkai patektų į užsienio klubus.         

BMX lenktynės

Tai ekstremalus, bet gana saugus sportas, kuris ypač patinka mažiems vaikams. Juos motyvuoja įspūdingai atrodanti apranga, šalmas, apsaugos.

Pagrindinis mūsų mažųjų dviračių (arba BMX) centras – Šiauliai. Čia sportinį kelią pradėjo šiauliečiai: Vilma Rimšaitė, kuri dalyvavo Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, ir Gabrielius Pabijanskas. Tačiau Vilma jau nebesportuoja, gyvena Kalifornijoje ir augina dukrytę, o šiemet apie karjeros pabaigą paskelbė ir Gabrielius.

Tačiau norisi pasidžiaugti Šiaulių „Dubysos“ sporto centro jaunaisiais BMX dviratininkais Vytautu Šatu, Miku Jankumi, Augustu Baškiu, kuriuos treniruoja Donatas Armonas.

Šiemet ypač nudžiugino talentingas dvylikametis V.Šatas, kuris per pasaulio jaunučių čempionatą Prancūzijoje laimėjo keturis atrankos važiavimus, o viename iš Europos taurės etapų 12-mečių grupėje tapo nugalėtoju.

Mažieji dviračiai ypač populiarūs Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Latvijoje, todėl jaunojo šiauliečio pergalės nuteikia ypač optimistiškai. Jam tobulėti padeda „Dubysos“ sporto centras, tėvai, federacija. Neblogą konkurenciją Vytautui sudaro treniruočių draugai.

Mes dažnai lygiuojamės į latvius, kurie dominuoja Europoje ir pasaulyje, vaikai ir jaunuoliai rodo puikius rezultatus, per svarbiausias metų varžybas patenka į dešimtukus. Mūsų jaunimas jau daug metų vyksta rungtyniauti į Latviją ir su varžybų šeimininkais sugeba sėkmingai konkuruoti ir netgi juos nugalėti. Šiemet Latvijoje vyko vienas Europos taurės etapas.

Turime neblogą potencialą, tik jauniesiems dviratininkams reikėtų skirti daugiau dėmesio, jų nepamiršti ir motyvuoti. BMX – olimpinė disciplina, todėl ne vienas talentingas vaikas galvoja apie šią aukštumą.

Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje neturime nė vienos BMX trasos, kuri atitiktų UCI reikalavimus. Šiauliuose trasa tinka tik vaikų treniruotėms ar varžyboms, yra 5 m aukščio rampa arba startinis nusileidimas, o pagal tarptautinius standartus trasa turi būti 8 m aukščio. Kultivuojame olimpinę discipliną, bet Lietuvoje neturime nė vienos tarptautinius standartus atitinkančios BMX trasos. Nerandame keliasdešimties tūkstančių eurų turimai Šiaulių trasai patobulinti ar rekonstruoti.

BMX – puiki sporto disciplina pradedantiems vaikams, nes jie gali treniruotis uždaroje teritorijoje, o ne gatvėje. BMX trasa įrengta ir Pakruojyje, dirba treneriai, veikia grupės, tačiau šios disciplinos trasų nėra didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje.

Po Tokijo žaidynių olimpine tapo BMX laisvojo stiliaus („freestyle“) disciplina. Šiemet rugsėjį su partneriais ir klubais surengėme pirmąjį Lietuvos BMX laisvojo stiliaus čempionatą naujai pastatytame Panevėžio ekstremalaus sporto parke, atitinkančiame UCI standartus.

Čempionatą užregistravome UCI varžybų kalendoriuje, pirmuoju čempionu tapo iš Kauno kilęs 25 metų druskininkietis Martynas Lagauskas.

BMX laisvasis stilius – tai šiuolaikiška, moderni, madinga ir labai patraukli sporto šaka, kur mažaisiais dviračiais rodomi įvairūs triukai, o juos vertina teisėjai, skirdami balus už triukų sudėtingumą, pavojingumą, važiavimo stilių ir kitus parametrus.

Kol kas tik Panevėžyje turime tarptautinius standartus atitinkantį ekstremalaus sporto parką, kuriame būtų galima rengti gero lygio varžybas. Mums šiek tiek apmaudu ir liūdna, kad miestuose įrengiant BMX laisvojo stiliaus, riedutininkų, paspirtukininkų parkus nėra derinama su federacija, jog tie parkai atitiktų UCI tarptautinius standartus.

Jeigu miestas investuoja pinigų, norėtųsi, kad čia būtų galima rengti ir tarptautines varžybas, tarkime, Europos ar pasaulio BMX laisvojo stiliaus taurės etapus. Savivalda investuoja lėšų, bet nežiūri, ar trasa atitinka tarptautinius standartus, ar ne.

Žvyrkelių dviračiai

Lietuvoje labai populiarėja žvyrkelių („gravel“) dviračių disciplina, kuri jau įtraukta į UCI varžybų kalendorių. Žvyrkelių dviračiai labai panašūs į plento, tik padangos šiek tiek storesnės, su tam tikru protektoriumi, šiek tiek kitokia rėmo konstrukcija.

Zarasuose surengėme pirmą atvirąjį Lietuvos „Gravel“ čempionatą, kuriame dalyvavo ir mūsų plento meistrai, o aukso medalius pelnė Inga Paplauskė ir Andrejus Dolgovas. Mūsų dviratininkai bandė jėgas ir Italijoje surengtame pirmajame pasaulio žvyrkelių dviračių lenktynių čempionate, kuriame varžėsi daug plento profesionalų. Aukščiausiai iš lietuvių pakilo devinta finišavusi Rasa Leleivytė.

Lietuvoje žvyrkelių mažėja, bet ši sporto šaka smarkiai populiarėja.