logo
days
hours
mins
secs
S.Mackonienė Londono olimpinėse žaidynėse.
05
May
2021

#LTOK
Gimnastų šeimos kelyje – olimpiniai pėdsakai

Legendinė meninės gimnastikos trenerė vilnietė Vaida Elena Kubilienė per Atlantos olimpines žaidynes įgyvendino svajonę. Jos auklėtinė Kristina Kliukevičiūtė tapo pirmąja ir kol kas vienintele Lietuvos meninės gimnastikos atstove, dalyvavusia olimpinėse žaidynėse. Olimpinių žaidynių skonio ne kartą ragavo ir V.E.Kubilienės dukra Sigita, ten dirbusi ir teisėja, ir trenere.

Atlantoje džiaugsmas buvo dvigubas, nes V.E.Kubilienė tose žaidynėse ne tik galėjo matyti savo auklėtinės pasirodymą, bet ir dirbo teisėja – antrą kartą po 1988 m. olimpinio Seulo.

Dvejų pareigų Atlantoje buvo per daug, todėl į 1996 m. olimpines žaidynes kaip trenerė vyko Sigita Kubiliūtė-Mackonienė. Tuo niekas nesistebėjo, mat jau studijų tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute metais ji padėdavo mamai treniruoti gimnastes, tarp jų ir 1989 m. Europos jaunių čempionę K.Kliukevičiūtę.  

Dukroms įskiepijo meilę gimnastikai

„Gyvenimas žiaurus, jis taip sudėliojo, kad pirmąja olimpiete tapo ne pati geriausia per visą karjerą mano auklėtinė, 1982 m absoliuti Europos čempionė ir tų metų Pasaulio taurės vicečempionė Dalia Kutkaitė. Ji tikrai būtų iškovojusi teisę dalyvauti Los Andželo olimpinėse žaidynėse, nes tuo metu SSRS rinktinėje ji buvo pirmasis numeris, ir kovojusi dėl medalių, bet žaidynės buvo boikotuotos“, – apgailestauja garsi trenerė.

Šiemet kovo 5 d. paminėjusi 85-erių metų jubiliejų ši didelė meninės gimnastikos puoselėtoja teigia, kad gyvenime yra laiminga. Užaugino dvi dukras Sigitą Mackonienę ir Rasą Židonienę, kurios savo gyvenimą irgi susiejo su menine gimnastika ir dirba trenerėmis Vilniaus miesto sporto centre.

Didelis Vaidos Elenos džiaugsmas – keturi anūkai. „Tik ką darysi, gyvenimas vėl surikiavo taip, kad anūkės neturiu nė vienos, – ko gero, jau nebus pratęsta graži šeimos tradicija. Bet anūkai – nuostabūs, aš jais didžiuojuosi“, – šypteli legendinė trenerė.

Jaunystėje V.E.Kubilienė (Vandzinskaitė) 1958–1962 m. buvo Lietuvos meninės gimnastikos čempionė. Abi dukros irgi pasekė jos pėdomis: Sigita – SSRS jaunių čempionato bronzinė prizininkė, penkiskart iš eilės (1984–1988 m.) absoliuti Lietuvos daugiakovės čempionė, pelniusi net 31 aukso medalį ant atskirų prietaisų, su SSRS rinktine dalyvavusi įvairiuose turnė po pasaulį. Su didžiuoju sportu Sigita atsisveikino būdama vos aštuoniolikos.

Kuklesni Rasos pasiekimai, bet ir jos, kaip gimnastės, karjera labai trumpa – atėjo ir išėjo, nes toks griežtas buvo mamos sprendimas: ji neturėjo gimnastei būtinų duomenų. Baigusi konservatoriją Rasa iš pradžių dirbo choreografe, o po to panoro būti trenere.   

Sportinės gimnastikos aukštumų siekė Rasos ir Sigitos tėvas Sigitas Kubilius. Jis vėliau mokyklos sportinės grupės jaunosioms gimnastėms, tarp kurių buvo ir Sigita, vesdavo bendrojo fizinio rengimo treniruotes.  

„Sporto salėje Kauno gatvėje savo būsimą vyrą ir sutikau: aš dirbau su mergaitėmis, o jis pats treniravosi. Už mane buvo keleriais metais jaunesnis“, – sako Vaida Elena, kuriai ši santuoka nebuvo ilgaamžė – jiedu išsiskyrė.

Abiem dukroms mama – didelis pavyzdys ir autoritetas. Nuo pat mažumės pajutusios meilę meninei gimnastikai, Sigita ir Rasa su šia sporto šaka nesiskiria iki šių dienų.

„Tikrai per treniruotes nebuvo didelio mamos muštro ar kažkokių diržų. Buvome labai tinkamai auklėjamos. Sporto salėje ji buvo griežtesnė nei namie, nelaikė mūsų apsivijusi rankomis. Taip ir turėjo būti, nes tvarka yra tvarka“, – pripažįsta Sigita su Rasa.

Jos irgi ugdo jaunąsias gimnastes, o būdamos tarptautinės kategorijos teisėjos vyksta į įvairaus amžiaus grupių pasaulio bei Europos čempionatus.

Teisėjavo trejose žaidynėse

S.Mackonienė, tarptautinę kategoriją įgijusi 1993 m., teisėjavo Sidnėjaus, Pekino ir Londono olimpinėse žaidynėse. „Pačios įspūdingiausios, žinoma, buvo pirmosios žaidynės. Tada man buvo 29-eri, buvau viena jauniausių teisėjų, smarkiai jaudinausi. Man buvo didelis prestižas teisėjauti Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, nes patekti į jas buvo ypač sudėtinga. Tačiau save raminau, nes jau buvau įgijusi nemažai patirties“, –  prisimena Sigita.

Ji pasakoja, kad meninės gimnastikos varžyboms, jeigu tik turi sveikatos ir noro, gali teisėjauti nors iki pensijos. Tik kas ketverius metus, siekiant teisės dirbti olimpinėse žaidynėse, reikia išlaikyti egzaminus.

„Kurioje nors šalyje juos išlaikius suteikiama pirma, antra, trečia ar ketvirta teisėjo kategorija. Šiemet turiu įvykdžiusi antrąją, o Raselė – trečiąją kategoriją. Gaila, bet į Tokijo olimpines žaidynes nepatekau“, – šiek tiek apgailestauja šiemet sausio 10-ąją 50 metų jubiliejų atšventusi Sigita.

V.E.Kubilienė su garsiausia savo auklėtine D.Kutkaite.
V.E.Kubilienė su garsiausia savo auklėtine D.Kutkaite.

V.E.Kubilienė buvo pirmoji Lietuvos meninės gimnastikos tarptautinės kategorijos teisėja (1987 m.), teisėjavo Seulo, Atlantos ir Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, šešiuose pasaulio ir aštuoniuose Europos čempionatuose. S.Mackonienė buvo antra tokio rango teisėja.  

Garsiosios trenerės šeima įkūrė savo sporto klubus: mama vadovauja „Gracijai“, Rasa – „Rasos gracijai“, o Sigita – „Vilniaus gimnastėms“.

„Mano pagrindinė darbovietė – Vilniaus miesto sporto centras, papildomai klubelį įsteigiau tam, kad galėčiau užsiauginti mažučiukių 4–5 metukų gimnasčių. Jas paauginu ir pervedu į sporto centrą, kuriame sudarytos visos sąlygos toliau tobulėti“, – paaiškina S.Mackonienė.

Teko pereiti Maskvos filtrą

Legendinės trenerės V.E.Kubilienės gyvenime ne viskas buvo rožėmis klota. Linksma ir nerūpestinga buvo vaikystė bei jaunystė, išryškinusi daug talentų: Vaida Elena dainavo, šoko ansamblyje, grojo pianinu, vaidino, dalyvavo skaitovų ir dainų konkursuose. Bet viską nustelbė meninė gimnastika.

„Dirbant trenere teko išgyventi daug triumfo akimirkų, bet ir patirti nemažai skaudulių. Didelis mano pranašumas buvo tas, kad Vilniaus pedagoginiame institute studijavau anglų kalbos filologiją. Gerai kalbėjau angliškai ir ši kalba man atvėrė vartus į pasaulį“, – įgytu diplomu džiaugiasi buvusi Lietuvos meninės gimnastikos sąjungos prezidentė ir Lietuvos gimnastikos federacijos viceprezidentė.

Neseniai ji išmetė dešimtis kilogramų namie dūlėjusių popierių, tarp kurių atrado užrašus, jog per savo karjerą treniravo apie 150 gimnasčių, dalyvavusių įvairaus amžiaus grupių SSRS čempionatuose. To net pati nežinojo – užrašai priminė.

„Dabar sunku save vertinti, kokia buvau trenerė. Dirbau taip, kaip man atrodė reikalinga. Ugdant didelio meistriškumo gimnastes reikėjo turėti tvirtą charakterį ir daug aukotis. Buvau griežta, principinga, reikli sau ir kitiems. Salėje tarp manęs ir gimnasčių buvo atstumas, bet geras tarpusavio ryšys ir supratimas.

Gimnastėms svarbu ne tik svoris ir figūra, bet ir sąnarių paslankumas, lankstumas. Jeigu jų nebus, nieko nepadarysi. Iš auklėtinių reikalavau nepersivalgyti, kontroliuoti svorį“, – neslepia Vaida Elena.

Sovietmečiu jai teko iškęsti ne tik fizinį bei psichologinį darbo krūvį, bet ir politinę mėsmalę. Patekti į svarbias tarptautines varžybas ar olimpines žaidynes buvo galima tik perėjus Maskvos filtrą. V.E.Kubilienė prisimena: „Mano auklėtinė Dalia Kutkaitė buvo triskart SSRS čempionė. Iš mažytės Lietuvėlės mažytė mergaitė triskart iš eilės tapo SSRS čempione. Tačiau teko daug visko patirti, kol ji pasiekė pasaulinį lygį.

Man daug kas siūlė netgi rašyti knygą, bet nesutikau, nes reikėtų rašyti labai daug blogo. Iš tikrųjų reikėjo didelio gudrumo, apsukrumo. Netgi buvo atvejis, kai nuvykus į pasaulio čempionatą delegacijos vadovas reikalavo vieną vakarą ateiti pas jį į svečius. Žinoma, nenuėjau. Tada teisėjų jis paprašė Daliai neskirti daug balų. Ačiū Dievui, buvo tik vienas toks atvejis. Bet reikėdavo pasiaukoti, užmiršti, nematyti, pasiduoti, nusilenkti. Buvau atsargi, mokėjau nepaaukoti savo sveikatos. Nebuvau kokia nors mazgotė: turėjau savo vardą, buvau laikoma pasaulinio lygio trenere“, – nelengvą gyvenimo etapą prisimena Vaida Elena.

Kitos šalys nesuviliojo

Įspūdingiausia V.E.Kubilienės triumfo akimirka – 1982-aisiais D.Kutkaitės Stavangeryje (Norvegija) pelnytas Europos absoliučios čempionės titulas. Didelį mūsų trenerės talentą pripažino Kanados meninės gimnastikos bendruomenė, kur ji beveik porą metų tobulino tos šalies gimnastes.

„Manęs aplankyti buvo atvažiavusios abi dukros, kanadiečiai norėjo jas įdarbinti ir siūlė pasilikti, duoti butus, tačiau jos nesutiko. Kanadoje padirbau ir sugrįžau, man vienai be šeimos buvo nuobodu. Jei dukros būtų nusprendusios pasilikti, gal ir aš būčiau likusi su jomis“, – neslepia garsi gimnastikos puoselėtoja.  

Ji dirbo ir Portugalijoje, Suomijoje, Amerikoje, dar trijose šalyse. Turėjo pelningų kvietimų vykti į Egiptą ir kitur, bet nenorėjo niekur važiuoti. Nesutiko būti ir SSRS moterų rinktinės vyr. trenere. „Nebuvo tokios šalies, kuri mane trauktų ir galėčiau ten pasilikti gyventi“, – prisipažįsta garsi trenerė