Vasario pradžioje 1500 m distancijos Lietuvos uždarųjų patalpų rekordą pagerinęs vilnietis bėgikas Simas Bertašius didžiausias viltis sieja su vasaros startais.

Ostravoje (Čekija) vykusiose „World Athletics“ sidabrinio turo „Czech Indoor Gala“ lengvosios atletikos varžybose S.Bertašius 1500 m nubėgo per 3 min. 38,32 sek. ir net 3,74 sek. pagerino pačiam priklausiusį Lietuvos uždarųjų patalpų šio nuotolio rekordą. Jis taip pat įvykdė kovo 18–20 d. Belgrade (Serbija) vyksiančio pasaulio uždarųjų patalpų čempionato normatyvą (3 min. 39 min.).

Talentingo bėgiko gyvenime pastaruoju metu įvyko nemažai permainų. Praėjusią vasarą 28-erių sportininkas ne tik apsigynė tarptautinės politikos ir ekonomikos magistro darbą Mykolo Romerio universitete, bet ir pradėjo naujas studijas Lietuvos sporto universitete aukšto meistriškumo sporto specialisto kvalifikacijai įgyti. Be to, Simas LTOK žurnalui „Olimpinė panorama“ atskleidė, kad susižadėjo su širdies drauge Evelina ir rudenį ketina sukurti šeimą.

– Ostravoje pagerinote Lietuvos rekordą ir įvykdėte pasaulio čempionato normatyvą. Vadinasi, žiemą labai gerai padirbėjote?

– Nors aukštą rezultatą pavyko pasiekti jau pirmose šio sezono varžybose, pats pasiruošimas šių metų startams uždarose patalpose nieko gero nežadėjo. Gruodžio mėnesį per treniruočių stovyklą Druskininkuose mane pristabdė ITB sindromas (iliotibialinio trakto sindromas yra dažna sportininkų kojų skausmų priežastis – aut. past.).

Normaliai treniruotis negalėjau daugiau nei mėnesį, teko atšaukti ir suplanuotą stovyklą Maroke. Nesidžiaugiau didžiąsias metų šventes leisdamas namie, nes žinojau, kad tuo metu turėjau ruoštis artėjančioms varžyboms.

Šioje situacijoje labiausiai gelbėjo treneris, kuris ragino nesijaudinti ir nuolat kartojo, kad poilsis man išeis tik į naudą, po to bėgsiu dar greičiau. Padedamas kineziterapeutų išsigydžiau kojos skausmus ir sausio 8 dieną išvykau į stovyklą Monte Gordo mieste Portugalijoje.

Esu labai dėkingas Lietuvos lengvosios atletikos federacijai, kuri vos per kelias valandas man suorganizavo šią stovyklą ir po kelių dienų ten išsiuntė. Portugalijoje praleidau tris savaites, pavyko įgyvendinti visas trenerio suplanuotas užduotis.

Grįžęs iš stovyklos vykau tiesiai į Ostravą. Tikrai nežinojau, ko ten tikėtis. Žinojau tik tiek, kad laukia ypač pajėgūs varžovai, o pats maniežas – aukščiausios klasės. Po varžybų dar kartą įsitikinau, kad sportas tikrai nenuspėjamas dalykas: sausio pradžioje galvojau, kad žiemos sezoną tikriausiai teks praleisti, o vasario 3-iąją jau džiaugiausi nauju Lietuvos rekordu ir bilietu į pasaulio čempionatą.

– Šiemet maniežuose beveik nesitreniruojate, daugiausiai laiko praleidžiate gryname ore. Ar čia jūsų sumanytas eksperimentas?

– Pažįstantieji mano trenerį Juozapą Garalevičių žino, kad jis nėra iš tų, kurie atšalus orams skuba į maniežą. Treniruotis lauke kasmet stengiamės kuo ilgiau, o į maniežą užsukame nebent kelias atkarpas su startukais nubėgti.

Šių metų pasiruošimą sunkino kojos problemos, tai ir nulėmė, kad į Vilniaus maniežą neužsukome nė karto. Statūs posūkiai tikrai nebūtų prisidėję prie greitesnio traumos gijimo. Vengti maniežo skatino ir dideli COVID-19 užsikrėtimų skaičiai.

– Kovo 18–20 d. Belgrade debiutuosite pasaulio uždarųjų patalpų čempionate. Su kokiomis viltimis vyksite, koks rezultatas tenkintų?

– Dalyvavimas pasaulio uždarųjų patalpų čempionate man visada atrodė labiau neįmanomas, nei galimybė startuoti olimpinėse žaidynėse. Normatyvas tapo savotiška dovana sau po praėjusią vasarą nesėkmingai susiklosčiusios atrankos į Tokiją. Kartu tai ženklas, kad nors man 28-eri, – aš vis dar progresuoju.

Belgrade sieksiu to paties, kaip ir per visas kitas varžybas – kuo geresnio rezultato, gal net naujo Lietuvos rekordo, o tada beliks tikėtis, kad tai nulems ir aukštą vietą čempionate.

– Liepos 15–24 d. Judžino mieste JAV lauks dar vienas pasaulio lengvosios atletikos čempionatas, atkeltas iš 2020 m. Kaip manote, ar pavyks pasiekti dviejų sportinių formų piką, ar tai nebus per didelis krūvis jūsų organizmui?

– Tiek man, tiek treneriui normatyvas į uždarųjų patalpų čempionatą buvo netikėtas. Niekada neakcentuojame žiemos sezono, o šio – ypač, nes pasiruošimas jam nebuvo sklandus. Mūsų tikslas žiemą – bent keli aukšti 1500 m distancijos rezultatai, kurie padėtų sustiprinti pozicijas reitinge, o galiausiai ir patekti į pasaulio bei Europos čempionatus.

Žiemos sezonas svarbus, bet vasaros – dar svarbesnis, todėl ir viltis su juo sieju didesnes. Vėl laukia įtempta kova dėl vietos pasaulio reitinge.

– Reorganizuotame Vilniaus miesto sporto centre darbo neteko jūsų treneris J.Garalevičius. Ar treneriui užtenka motyvacijos toliau su jumis dirbti, o gal teko ieškoti kito trenerio?

– Kaip sakė pats treneris, jis atsisveikino su sporto centru, bet ne su trenerio darbu. Žinoma, labai gaila, kad tokio aukšto meistriškumo treneris nuo šiol turi užsiimti savanoryste. Pastaruosius kelerius metus jam sporto centre buvo skiriama labai nedaug darbo valandų.

Su treneriu dažnai pajuokaudavome, kad jeigu jis dirbtų tiek, už kiek jam mokama, mes treniruotumės vos tris kartus per savaitę, o ne dešimt, kaip yra iš tikrųjų. Bet jis tikras profesionalas ir savo darbo fanatikas, todėl niekada dėl tokios padėties nesiskundė.

Nuo praėjusio rudens treneris manęs į savo grupę negalėjo įtraukti, nes esu per senas. Žinoma, tik mano paties kaltė, kad nepatekau į olimpines žaidynes, gal tai būtų kažką pakeitę. Kita vertus, mano rezultatai vis dar kyla, todėl trenerio darbas niekam neturėtų kelti klausimų. Galiausiai mano treneris savo darbą sostinės sporto centre baigė ir nuo šių metų pradžios oficialiai išėjo į pensiją.

Kartu su treneriu žinome, koks pagrindinis mūsų tikslas, todėl tikrai nesiruošiame šioje situacijoje ieškoti kaltų. Tai ne mūsų darbas. Aišku tik viena, kad Vilniaus miesto valdžios požiūris į lengvąją atletiką, švelniai tariant, yra savotiškas.

– Ar labai nusivylėte, kai paskutinę akimirką užsitrenkė durys į Tokijo olimpines žaidynes ir nepavyko įgyvendinti svajonės?

– Olimpinės žaidynės tikrai buvo ir yra didžiausia mano svajonė. 2020-aisiais atrodė, kad Tokijas ranka pasiekiamas, bet po metų savo vertę teko įrodinėti iš naujo. Prisidėję papildomi metai lėmė, kad olimpinius normatyvus įvykdė kur kas daugiau sportininkų, nei planuota, todėl tokiems kaip aš – siekiantiems patekti pagal reitingą – šansų liko žymiai mažiau.

Praėjusią vasarą tol, kol dar tęsėsi olimpinė atranka, pavyko laimėti visas varžybas, kuriose dalyvavau, pagerinti Lietuvos rekordą. Bet to nepakako. Paskutinė viltis buvo varžybos Šveicarijoje, sėkmingas startas ten man dar galėjo garantuoti vietą tarp 45 į žaidynes patenkančių 1500 m nuotolio bėgikų. Tačiau manęs nepriėmė, reitinge likau 49-as.

Iš pradžių norėjosi kaltinti daug ką, bet vėliau tiesiog susitaikiau, kad mano pasiektas rezultatas dar nėra toks aukštas, kuris leistų varžytis su geriausiais pasaulyje.

– Kokios permainos pastaraisiais metais įvyko jūsų gyvenime?

– 2020-ųjų pradžioje buvo uždarytas MRU bendrabutis, todėl teko kraustytis iš Valakampių ir apleisti pamėgtas bėgimo trasas.

Apsigyvenau kitoje miesto pusėje – Karoliniškėse. Čia irgi viskas labai gerai, netrūksta vietų, kur galima bėgioti. Ne mažiau svarbu ir tai, kad su treneriu tapome kone kaimynais – jis gyvena Lazdynuose, todėl į treniruotes visada vykstame kartu mano mašina.

Asmeninis gyvenimas irgi neapsiėjo be pokyčių – susižadėjau su širdies drauge, ateinantį rudenį ketiname susituokti. Evelina dirba „Radiocentro“ stočių grupės naujienų tarnyboje. Ji pati mėgėjiškai bėgioja, jei tik gali, kartu su manimi vyksta į varžybas. Jaučiu didelį jos palaikymą, tai mane motyvuoja siekti dar daugiau.

– 2021 m. Prancūzijoje pasiekėte 1500 m distancijos Lietuvos rekordą (3 min. 37,38 sek.). Ar ir šiemet esate numatęs tokių aukštų rezultatų?

– Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiais norisi pajudinti asmeninius rekordus. Juolab kad yra aiškūs orientyrai – norint tiesioginio kelialapio į Europos čempionatą Miunchene, 1500 m reikia bėgti per 3 min. 36 sek., o normatyvas į pasaulio čempionatą Oregone dar aukštesnis – 3 min. 35 sek.

– Kas jus labiausiai įkvepia siekti pergalių, rekordų, kaip pavyksta atsigauti po įtemptų treniruočių?

– Labiausiai įkvepia ir motyvuoja noras sužinoti, kokios mano galimybių ribos. Sportas tuo ir įdomus, kad niekada nežinai, kur ta riba – ar ji jau pasiekta, ar ją dar tik pasieksi.

Kitas svarbus momentas – man ypač patinka keliauti. Visada laukiu varžybų, treniruočių stovyklų užsienyje. Pats užaugau Pabalčių kaime, Raseinių rajone. Kai augau, net išvyka į Raseinius atrodydavo kaip tolimiausia kelionė. O dabar turiu galimybę daug keliauti į užsienį ir daug skraidyti.

Dėl to labai myliu tai, ką darau, ir jaučiu, kad gaunu gerokai daugiau, nei atiduodu. Man treniruotės vis dar yra malonumas, todėl ypatingo atsigavimo po jų nereikia. Dažnai sekmadieniais, kai nesitreniruojame, pagalvoju, kad galėtų greičiau ateiti pirmadienis ir vėl reikėtų bėgti.