2016 metais Rio de Žaneire Aurimas Lankas ir Edvinas Ramanauskas savo pavardes amžiams įrašė į Lietuvos sporto istoriją. Dvivietės baidarės įgula ten tapo olimpine medalininke, bet dar gerokai iki tol pasiklojo pamatus gyvenimui be sporto. Vis dėlto prabėgo dar du olimpiniai ciklai, kol, sulaukę 39-erių, vaikystės draugai ir baidarės partneriai šalia profesionalių atletų karjeros etapo nusprendė dėti tašką.

Šiauliečių sportinis gyvenimas buvo kitoks nei daugumos olimpinių aukštumų siekiančių sportininkų.

Dar vaikystėje Talkšos ežere gimtuosiuose Šiauliuose pradėję mėgautis irklavimu ir pasiekę neblogų rezultatų pasaulio jaunimo čempionatuose, sulaukę pilnametystės, kai, atrodė, čia pat pripažinimas ir planetos vyrų varžybose, baidarės partneriai pasuko skirtingais keliais ir nėrė į mokslus.

Aurimas penkerius metus Vilniaus universitete studijavo teisę, jis pasirinko baudžiamosios teisės kryptį. Edvinas Šiaulių universitete mokėsi verslo administravimo. Geri bičiuliai susitikdavo tik per vasaros atostogas, bet nė vienam nekilo mintis sėsti ir vėl drauge irkluoti.

„Iš baidarės išlipome, nes tuo metu nejutome, kad esame kam nors reikalingi. Šio amžiaus pradžioje Lietuvoje jau buvo gerų baidarininkų, o mes jauni, nors perspektyvūs, mažai kam rūpėjome – nebuvo finansavimo, nevykome į treniruočių stovyklas, tad nutarėme susitelkti į studijas“, – pasakoja E.Ramanauskas.

A.Lankas antrina ilgamečiam partneriui: „Pasaulio jaunimo čempionate tuomet buvome šešti. Lietuvai tai buvo puikus rezultatas, bet jei jis niekam nebuvo įdomus, tai ir mes nusprendėme ieškotis kitos veiklos.“

Sportuojantys jų bendraamžiai tada kaip tik klojo pamatus savo, kaip sportininkų, ateičiai, o Aurimo ir Edvino gyvenime sporto apskritai neliko. Keleriems metams abu susitelkė į kitus tikslus ir dažniausiai bendraudavo tik laiškais ar telefonu.

Etapas, kai per dienas nesiskirdavo su baidare ir irklais, liko tik smagus, bet miglotas prisiminimas. Juos jau skyrė ne tik skirtingos veiklos, bet ir Lamanšo sąsiauris, nes studijas baigęs Edvinas išvyko į Jungtinei Karalystei priklausančią Didžiosios Britanijos salą, o Aurimas liko Lietuvoje.

Bet tada, kai jau, atrodė, viskas seniai prarasta, abu vėl nusprendė drauge irkluoti, o po kelerių metų pasiekė įspūdingiausią karjeros laimėjimą – Rio de Žaneiro olimpinę bronzą.

Į žaidynes nei A.Lankas, nei E.Ramanauskas daugiau taip ir nenuvyko, nors abu dar puoselėjo tokią svajonę. Kai šiemet nepavyko patekti į olimpinį Paryžių, abu nusprendė, kad jau atėjo laikas sustoti, ir vienas po kito socialiniuose tinkluose paskelbė apie karjeros pabaigą.

„Tai buvo nelengvas sprendimas, nes kartą jau buvau išėjęs, kaip maniau, visam laikui. Bet dabar suprantu, kad į profesionalųjį sportą tikrai daugiau niekada negrįšiu. Prieš apsispręsdamas turėjau susikaupti ir apmąstyti visą karjerą, laimėjimus“, – paaiškina A.Lankas.

Baidarių irklavimas abiem buvo ne tik darbas, bet ir širdžiai itin mielas užsiėmimas. Buvo daug alinančio darbo, bet jį atpirkdavo svaiginamas džiaugsmas po pergalių.

„Mūsų sprendimas trauktis brendo ilgai. Abu artėjame prie 40-mečio, mūsų sportas nėra lengvas – persekioja ir traumos, ir treniruočių krūviai dideli, o bėgant metams atsigauti reikia daugiau laiko. Sportininkai – kaip manekenės, turi galiojimo laiką ir anksčiau ar vėliau privalo priimti tą sunkų sprendimą trauktis“, – tvirtina E.Ramanauskas.

Metė sportą, atsidėjo studijoms

Aurimui buvo vienuolika metų, kai tėtis Antanas Lankas vienturtį sūnų atsivedė į Šiaulių sporto centro „Atžalynas“ baidarių ir kanojų irklavimo bazę. Tuomet jis pats jau buvo baigęs baidarininko karjerą ir dirbdamas treneriu jos kelio padėjo ieškoti jaunimui. Antanas nevertė sūnaus sportuoti: plaukimas baidare Aurimui iš pradžių buvo tik įdomus vasaros nuotykis.

Jau kitą vasarą į sporto centrą užsuko ir dvylikmetis Edvinas, kurio mama Loreta Ramanauskienė kažkada irgi irklavo baidarę. Ji taip pat nevertė sūnaus sportuoti, bet būtent šia sporto šaka Edvinas susidomėjo per vieną šeimos iškylą baidare.

„Kai atėjau, Aurimas jau irklavo, tad man prireikė laiko, kad pasivyčiau anksčiau sportuoti pradėjusius berniukus. Su Aurimu į vieną baidarę sėdome maždaug po metų ir taip nuo trylikos esame nuolatiniai partneriai“, – prisiminė E.Ramanauskas.

Diena po dienos drauge treniruodamiesi, jie vis geriau jautė vienas kitą, gerėjo ir rezultatai. Tačiau savo ateities baidarėje abu nematė, tad po abitūros egzaminų padžiovė irklus, uždarė „Atžalyno“ duris ir atsidėjo studijoms.

Šiaulių universitete gavęs verslo administravimo bakalauro diplomą, Edvinas susimąstė, o ką veikti toliau. Jis jau buvo vedęs, tad turėjo rūpintis ne tik savimi, bet ir pagalvoti apie šeimos gerovę, todėl pakviestas draugo patraukė į Londoną.

Aurimas Vilniuje kurį laiką dar tęsė vientisąsias studijas teisės magistro diplomui gauti ir dieną naktį kiurksodavo prie sudėtingų vadovėlių, kaldamas įstatymų apibrėžimus.

„Tuo laiku net į treniruoklių salę nenueidavau. Nebuvau toks gabus kaip kai kurie mano kurso draugai, todėl mokslams privalėjau skirti gerokai daugiau laiko“, – prisipažįsta A.Lankas.

Baigęs studijas, Aurimas grįžo į gimtuosius Šiaulius ir jau rengėsi laikyti prokuroro egzaminą, bet pakviestas kredito unijai vadovaujančio senelio sutiko jam padėti.

„Prokuroro egzamino taip ir neišlaikiau – gavau šešetą, o reikėjo bent septyneto. Dar mąsčiau po pusmečio perlaikyti, bet taip užsikabinau kredito unijoje, kad daugiau jau nebandžiau tapti prokuroru. Universitete įgytos teisės žinios man itin pravertė naujame darbe, nes jų reikėjo dirbant su kreditų išieškojimu, vidinės tvarkos aprašais, pildant dokumentus“, – pasakoja A.Lankas, į šią veiklą pradėjęs gilintis 2009-aisiais.

Pradėjęs kaip kredito vadybininkas, po kelerių metų Aurimas pakeitė dėl sveikatos bėdų pasitraukusį senelį ir iš pradžių tapo unijos administracijos vadovu, o netrukus buvo išrinktas ir valdybos pirmininku.

Dar po kelerių metų A.Lankas išrinktas ir į Lietuvos centrinės kredito unijos – pavienių kredito unijų priežiūros institucijos – valdybą.

„Kai pats pradėjau vadovauti kredito unijai, situacija buvo labai sudėtinga, nes atsirito 2008–2009 metų pasaulio ekonomikos krizės sukeltos bangos.

Turėjome daug nemokių klientų, daug probleminių kreditų, daug teisinių procesų, kuriuos reikėjo suvaldyti. Bet mums pavyko išlipti iš didelės duobės ir dabar viskas yra gerai“, – patikina A.Lankas, savo veiklos kredito unijoje nenutraukęs net tuomet, kai tapo olimpiniu prizininku.

Siūlė keisti pilietybę

Tuo metu, kai Aurimas grįžo į gimtuosius Šiaulius, Edvinas jau buvo įleidęs šaknis Jungtinėje Karalystėje. Londone išlaikęs specialiojo apsaugininko licenciją ir įsigijęs mokytą vilkšunį Tricką, pradėjo dirbti sudėtinguose objektuose.

E.Ramanausko užduotis buvo prižiūrėti namus, į kuriuos taikosi vadinamieji skvoteriai – asmenys, neteisėtai užimantys svetimus namus ar žemę.

„Saugojome net milijonierių namus, kad jų niekas neužimtų. Kovojome su į svetimą nuosavybę besitaikančiais asocialiais asmenimis, narkomanais, nusikaltėliais. Darbas buvo įdomus, o skvoteriai mūsų bijodavo, nes mokyti šunys buvo gana agresyvūs“, – pasakoja Edvinas.

Padirbęs maždaug pusantrų metų E.Ramanauskas sumąstė, kad būtų smagu vėl sėsti į baidarę, tad rado artimiausią irklavimo klubą Londone ir netrukus pradėjo irkluoti Li upėje.

„Tas klubas buvo skirtas ne tiek sportui, kiek sveikatinimuisi. Irkluoti ateidavo ir vaikų, ir senjorų. Treniravausi ten per žiemą, o pavasarį nusprendžiau dalyvauti Jungtinės Karalystės čempionate, kuriame man neblogai sekėsi, nors negalėjau irklavimui skirti itin daug dėmesio, be to, po darbo apsaugoje nuolat būdavau pavargęs ir neišsimiegojęs“, – pasakoja Edvinas.

Laisvalaikiu irkluoti Šiauliuose vėl pradėjo ir Aurimas, tad susitikę vasarą abu susėdo į baidarę ir pamėgino dalyvauti varžybose, kurios buvo gana sėkmingos, bet apie tai, kad galėtų grįžti rimčiau sportuoti, tada nė vienas dar nesusimąstė.

Parskridęs į Londoną E.Ramanauskas irklavimui ėmė skirti vis daugiau dėmesio, o pavasarį, Jungtinės Karalystės čempionate aplenkęs ne vieną žinomą šios šalies sportininką, sulaukė kvietimo keisti pilietybę ir atstovauti Anglijai.

„Bet šio siūlymo net nesvarsčiau, nes laikau save patriotu ir visada tikėjau, kad grįšiu į Lietuvą. Sportas tą grįžimą paspartino. Nuoskaudos dėl dėmesio stygiaus jau buvo pasimiršusios, jaučiausi pailsėjęs ir fiziškai, ir psichologiškai, o 2011-aisiais su Aurimu, drauge pasitreniravę vos kelis kartus, netikėtai laimėjome Lietuvos čempionatą ir gavome teisę dalyvauti pasaulio čempionate“, – prisiminė E.Ramanauskas.

Tame pasaulio čempionate šiauliečių duetas liko toli nuo finalo, bet tai vis tiek jiems užtikrino bent šiokį tokį finansavimą ir išvyką į vieną treniruočių stovyklą Portugalijoje.

„Ta stovykla mums davė didelį impulsą. Vėl pajutome režimą, kai sportui galima skirti visas jėgas ir nemąstyti apie kitus reikalus. Grįždami iš Portugalijos jau buvome susidėlioję planą, kaip toliau sportuoti, ir taip grįžome į profesionalųjį baidarių irklavimą“, – pasakoja A.Lankas.

Edvinas su žmona Londone susipakavo mantą ir grįžo į Šiaulius, kur seni bičiuliai vėl diena po dienos pradėjo treniruotis.

Prieš žaidynes turėjo bėdų

A.Lankui ir E.Ramanauskui įsibėgėti neprireikė daug laiko. Jau 2014-ųjų Europos čempionate jie iškovojo pirmąjį savo medalį vyrų varžybose. Tuomet jie gavo bronzą, bet po beveik dešimtmečio, dėl dopingo vartojimo diskvalifikavus rusus, lietuviams įteiktas sidabras.

Žemyno čempionate po metų A.Lankas ir E.Ramanauskas vėl lipo ant prizininkų pakylos atsiimti bronzos. Tais metais pasaulio čempionate laukė ir atranka į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Finišavę septinti šiauliečiai liko vos per vietą nuo kelialapio į Rio, bet patekti ten turėjo dar vieną galimybę per atranką jau olimpiniais metais. Vis dėlto Aurimui su Edvinu tos galimybės neprireikė, nes, pasikeitus atrankos sistemai, kvietimą į žaidynes jie gavo ir už 2015 m. pasaulio čempionate užimtą septintą vietą.

„Patekti į žaidynes mums buvo gal net didesnis iššūkis nei paskui Rio laimėti medalį, – prisipažįsta E.Ramanauskas. – Mat kaip tik tada Aurimas turėjo bėdų su ranka, todėl negalėjo irkluoti iš visų jėgų.“

Kas buvo nutikę jo dešiniam pečiui, A.Lankas iki šiol tiksliai nežino, nes tyrimai nerodė aiškios priežasties. Bet rankoje staiga nebeliko jėgos.

„Dariau įvairias procedūras, kad tik atgaučiau jėgą. O ji kaip staiga dingo, taip staiga ir atsirado“, – pasakoja Aurimas.

Jaudinosi dėl valties svorio

Į Rio de Žaneirą baidarininkai iš Šiaulių išvyko nejusdami spaudimo ir ramiai rengėsi svarbiausiam karjeros pasirodymui. Jiems niekas iš anksto nekabino medalių, o ir jie patys stengėsi atsiriboti nuo pašalinės aplinkos, kad tik neperdegtų.

„Aš vis kaliau sau į galvą, kad žaidynės – tik eilinės varžybos, ir nereikia dėl jų jaudintis“, – patikina A.Lankas.

Olimpiniame kanale Aurimas su Edvinu į finalą įsiveržė tiesiausiu keliu, 200 m atrankoje įveikdami visus varžovus ir taip išvengdami pusfinalio. Finale jie irgi ilgai pirmavo, tik prieš pat finišą pergalė išslydo iš rankų. Finalas buvo toks stiprus, kad po finišo kelias minutes įgulos, stengdamosi atgauti kvapą ir iš jaudulio smarkiai besidaužančiomis širdimis, laukė galutinių rezultatų, nes nežinojo, kuri kurią vietą užėmė.

„Galėjo būti visaip, nes buvo neaišku, kurios baidarės anksčiau kirto finišo liniją. Edvinas iš galo rėkia: „Na! Na! Na!“ Man irgi, atrodo, širdis iššoks iš krūtinės. Ir staiga švieslentėje pamatome, kad esame treti. Bronza!

Tada jau galvoje pradėjo suktis kitos mintys: kad tik viskas būtų gerai, kad tik baidarė nebūtų per lengva, nes ją iškart po varžybų sveria, o vos keli gramai gali viską pakeisti“, – emocijas prisiminė A.Lankas.

Tą dieną, 2016 m. rugpjūčio 18-ąją, kai iškovojo olimpinę bronzą, E.Ramanauskui kaip tik sukako 31-eri. Iš seno bičiulio gavęs geriausią dovaną – medalį, Edvinas dar turėjo palaukti, kol galėjo jam nuoširdžiai už tai padėkoti, nes Aurimas užtruko dopingo kontrolėje.

Distancija smarkiai pasikeitė

Olimpinis medalis Aurimo ir Edvino gyvenimą pakeitė tik pirmus kelis mėnesius, kai baidarininkai buvo laukiamiausi svečiai televizijos laidose, mokyklose ir darželiuose, bendruomenių susibūrimuose, o ir gatvėje žmonės juos dažnai atpažindavo ir padėkodavo už geras emocijas per žaidynes.

Tačiau po Rio tolesnė baidarininkų sportinė karjera iš esmės pasikeitė, nes būtent tos žaidynės buvo paskutinės, kuriose dvivietės baidarės 200 metrų sprinto rungtis buvo olimpinė. Persiorientuoti į kilometro distanciją sprinteriams buvo kone neįmanoma, tad jie persėdo į keturvietę ir irklavo 500 metrų.

Nors distancija tapo ilgesnė tik pusantro karto, joje užtrukdavo kone triskart ilgiau laiko. Olimpiniai prizininkai dar stengėsi pakliūti ir į 2020 m. Tokijo, ir į šių metų Paryžiaus žaidynes, bet nepelnę kelialapio abu paskelbė apie karjeros pabaigą.

Aurimas tai padarė keliomis dienomis anksčiau, o Edvinas atsisveikinimo žodžius feisbuke parašė rugpjūčio 18-ąją – per savo gimtadienį.

„Nuo šiol man ši diena bus ne tik asmeninė šventė, bet ir primins saldžiausią karjeros pergalę bei atsisveikinimą su didžiuoju sportu“, – šypteli E.Ramanauskas.

Baidarėse – sūnūs

Ilgamečiai porininkai, iki šiol vienas kitą juokais vadinantys antrosiomis žmonomis, mat dviese per treniruotes ir stovyklas praleisdavo gal net daugiau laiko nei su tikrosiomis sutuoktinėmis, jau negyvena treniruočių ir varžybų ritmu, bet sportas jiems abiem – vis dar svarbus.

Abiejų žmonos – Aurimo sutuoktinė Eglė ir Edvino Akvilė – priklauso „Irklo sesių“ klubui ir irkluoja drakono valtį. Drakono galva ir uodega puoštą valtį su būgnininku kartais pairkluoja ir olimpiniai prizininkai.

A.Lankas vis dar užsuka į nuo vaikystės puikiai pažįstamą „Atžalyno“ irklavimo bazę, kur, prižiūrimas senelio Antano, dabar treniruojasi jo dešimtmetis sūnus Aretas. Ketverių duktė Atėnė lanko baletą. Tačiau pagrindinė Aurimo veikla dabar jau nesusijusi su sportu, o kredito unijoje.

Į „Atžalyno“ bazę vis užsuka ir Edvinas, kurio jaunesnysis sūnus devynerių Eidas irgi mokosi irkluoti baidarę. Vyresnėlis šešiolikmetis Juras ilgai žaidė futbolą, o dabar pasirinko orientavimosi sportą.

E.Ramanauskas, prieš kelerius metus drauge su Aurimu Šiaulių universitete dar įgijęs kūno kultūros ir sporto edukologijos magistro laipsnį, kol kas svarsto, iš ko ateityje norėtų valgyti duoną, bet svajoja likti arti sporto.