Lietuvos tautinio olimpinio komiteto užsienio ryšių direktorė Vaida Mačianskienė šį rudenį jaučiasi stipresnė, labiau įkvėpta, motyvuota, pasitikinti savimi ir gerokai papildžiusi žinių bagažą.
Tą jai, ir anksčiau dalyvavusiai daugybėje mokymų ir nuolat kėlusiai kvalifikaciją, suteikė savaitė Anglijos Čičesterio miesto universiteto Moterų sporto lyderystės akademijoje.
„Tai pasaulinio garso organizacija, turinti stiprią reputaciją“, – sako V. Mačianskienė, po šių mokymų ėmusi dalytis žiniomis ir patirtimi su jaunaisiais sportininkais.
Kaip patekote į Moterų sporto lyderystės akademiją? Kiek laimingųjų dalyvavo mokymuose?
Dalyvavo 35 moterys, atstovavusios vienuolikai sporto šakų federacijų, devyniems nacionaliniams olimpiniams komitetams, dar dvi pateko per Tarptautinį paralimpinį komitetą.
Net šešiolika dalyvių – britės, nes kai prieš dešimt metų akademija pradėjo veiklą, ji buvo orientuota į tos šalies moteris. Tačiau labai greitai programa tapo tarptautinė ir netgi dabar finansuojama Tarptautinio olimpinio komiteto Olimpinio solidarumo – tiems, kurie teikia paraiškas nuo nacionalinio olimpinio komiteto.
Norinčių dalyvauti programoje šįmet buvo net 125-ios iš 55 šalių. Konkursas tikrai didelis. Kai gavau žinutę, kad mane priėmė, jaučiausi pamaloninta ir labai džiaugiausi, nes aš pati apie šią programą sužinojau dar prieš pandemiją, bet pasidomėjusi, kiek ji kainuoja, pagailėjau organizacijos pinigų – Olimpinis solidarumas tada jos dar nefinansavo. Pamačiusi, kad atrinktoms dalyvėms jau skiriamos stipendijos, surizikavau.
Ir rizika pasiteisino?
Labai. Nors pirmą dieną, kai visos susirinkome, turėjome papasakoti apie save, pasidalyti, kokių turime lūkesčių, ką norime išsivežti namo, kilo pasipriešinimo reakcija. Pagalvojau: ko man čia? Patys Lietuvoje organizuojame ne vienus mokymus, galiu puikiai pabendrauti su mūsų lektoriais ir, jei trūksta motyvacijos, jos pasisemti, kelti savo kvalifikaciją. Tačiau netrukus profesionaliai parengta programa ir darbas su kitomis dalyvėmis taip įtraukė!
Kiekvienos išsilavinimas, darbo patirtis labai skirtinga, visos sėkmingai priėmėme gautą informaciją ir dalijomės grįžtamuoju ryšiu. Jei reikia pasakyti pastabą – ją pasakai. Jei verta pagirti už pasidalytą informaciją, kurią prisitaikysi ir panaudosi, – tą ir padarai.
Po pirmos pažintinės dienos antrąją iš pat pamatų sudrebino klausimas. Išgirdome žodį „priklausymas“, o po jo ėjo klausimai: „Kada tu pirmą kartą pajutai, kad nepriklausai kažkam? Kada pastarąjį kartą tą jutai? Ar nori priklausyti kokiai nors grupei, komandai?“
Prisiminiau, kad mokykloje nesijaučiau priklausanti savo klasei. Buvau profesionali sportininkė, laikiausi režimo: mokslai, treniruotės, savaitgaliais – varžybos. Jokio laisvo laiko pabūti su bendraklasiais, jokių vakarinių išėjimų. Tačiau kai pradėjau studijuoti Lietuvos sporto universitete, bendrystės jausmas buvo be galo didelė dovana. Jaučiausi stipri, motyvuota, aplinkui turinti bendraminčių.
Kokie buvo taikomi mokymo metodai?
Pasidariau jų sąrašą. Pavyzdžiui, turi nupiešti save, surašyti gerąsias, blogąsias emocijas, kaip galime pakeisti perėjimą iš blogų jausmų į gerus. Buvo naudojami siūlų kamuoliukai: kuri kalba, ta jį laiko rankoje, kai kita išgirsta kažką, kas susiję su ja, – perima kamuoliuką ir kalba toliau.
Papasakoti savo istoriją vertybiškai turėjome kelis pasirinkimus: nupiešti, sudėlioti kortomis arba iš lego kaladėlių. Vėliau reikėjo papasakoti nebe savo, o komandos, su kuria dirbome, istoriją.
Turėjome įdomią stiprią lektorę, kuri norėjo mums padėti, bet kartu primesti savo taisykles, bet tam nepasidavėme, sakėme, kad čia mūsų istorija ir mes ją pristatysime tokią, kaip matome. Ji nustebo, sulaukusi pasipriešinimo. Mes sportininkės: britės iš regbio, žolės riedulio, aš – iš šaudymo, visos stiprios, iniciatyvios, visų geros gynybinės reakcijos.
Anglų nėra mano pagrindinė kalba, todėl, kai lektorė pasakė, kad ji – pirmoji ir svarbiausia, pradėjau šnekėti lietuviškai. Komanda ėmė ploti. „Anglų nėra pirmoji, nebūkime kolonistai“, – išgirdau.
Visos mokymų dienos skatino pasitikėti savimi ir savo unikalumu. Vieną dieną pas mus atvykę aktoriai suvaidindavo tam tikrą situaciją, mes turėjome apsitarti, kaip spręstume ją kitaip. Kai jie kartojo vaidinimą, galėjome sustabdyti mums neįtikusiose vietose ir arba pačios vaidinti, arba pakonsultuoti aktorių, kaip jis turėtų kalbėti ir elgtis.
Įdomu pamatyti skirtingus veikimo būdus, nes, pavyzdžiui, aš, kolegės iš Azijos šalių stengiamės į viską reaguoti švelniau, kad nebūtų jokių kampų, o vakarietės daug ką išsako kategoriškiau, aštriau, bet tam tikrais klausimais ne taip greitai pasiekia rezultatą. Vėlgi, tai tikrina pasitikėjimą savimi, kad konfliktų vengimas ar bendrų sąlyčio taškų ieškojimas dažnai duoda geresnių rezultatų.
Prieš atvažiuodamos į akademiją, pusmetį turėjome ruošti namų darbus. Tarkim, parengti savęs aprašymą. Atrašiau, kad tą jau pateikiau, gavau atsakymą, kad netinka, reikia pristatyti viešinti tinkamą versiją.
Turėjome atsakyti į klausimus, kurie padėjo vertinti mūsų lyderystės bruožus. Klausimų iš organizatorių sulaukė net kolegos darbovietėje. Nežinojau, ko jų klausia – mano pasiūlyti žmonės juos gavo tiesiogiai. Atsakymų nežinojau iki pat mokymų. Galvojau: kai išgirsiu, maža nepasirodys. Bet nutiko priešingai: verkiau, kokie bendradarbiai pozityvūs, motyvuojantys, stiprūs. Mano komandos draugė išgirdo pastabų ir susijaudino, kad nesusikalba su kolegomis. Nesakau, kad aš visą laiką susikalbu, bet mano bendradarbiai labai taikliai ir ekologiškai viską surašė. Jaučiausi stipri LTOK kolektyvo narė ir taip pat mačiau, kur reikia tobulėti. Tai rodo mano kolegų kvalifikaciją ir pagarbą vieni kitiems.
Dar vienas minėtinas metodas, kurį modeliavome grupėse: istoriją reikėjo girdėti pagal aktualius raktinius žodžius, girdėti pagal pasakotojo pateikiamus faktus ir galiausiai pristatyti tai, ką kiekviena iš tikrųjų girdim. Išvada – retai įsiklausome į tai, kas mums sakoma; girdime tai, ką norime išgirsti, ir pavienius faktus. Praktinės užduotys padėjo padaryti ne vieną atradimą.
Turėjote prisistatyti ir asmeniškai. Kaip tai vyko?
Reikėjo parengti devynias skaidres, kurių kiekvienos istorijai buvo skirta tik 20 sekundžių, per jas reikėjo papasakoti apie savo vertybes, kaip jas pavyko išsiugdyti. Mes esame pratę, kad, jei pristatymui skirtos penkios minutės, skaidrių gali būti nuo vienos iki dvidešimt, bet čia viskas buvo reglamentuota. Kiekvienoje skaidrėje – tik nuotrauka, informaciją turėjome pateikti žodžiu.
Namie buvo geras iššūkis pasiruošti: sugalvoti, kurias nuotraukas pasirinkti, ką apie jas papasakoti ir sudėlioti rišlų pasakojimą. Visoms ši užduotis sukėlė emocijų, nes vertybės susijusios su patirtimis, kurios kažkada padėjo priimti teisingus sprendimus, arba su tam tikrais įvykiais, lūžiais, kuriuos priimame kaip pozityviąją patirtį ir iš to mokomės.
Kokią pirmąją vertybę pasirinkote jūs?
Šeimą. Kai tėveliai leido mane į pirmą klasę, pasakė: „Jei jausi, kad tave skriaudžia, atsisuk ir duok grąžos. Jei matai, kad pralaimi šitoj kovoj, apsigink.“ Aš tą priėmiau kaip tam tikrą atsakomybę. Dvyliktoje klasėje prašiau tėvelių patarimo, kur studijuoti. Jie ramiai pasakė: „Ten, kur nori. Tačiau žinok, kad su tuo diplomu ieškosi darbo ir visą gyvenimą tuo užsiimsi.“
Mokykloje labai gerai sekėsi tikslieji mokslai, ypač fizika ir matematika, svajojau studijuoti Kauno technologijos universitete. Bet atėjus stojamiesiems pasirinkau Lietuvos sporto universitetą ir treniravimo specialybę.
Sprendimą kardinaliai pakeičiau per kelias dienas ir niekada nesigailėjau, nes šiame universitete tiek grupiokai, tiek dėstytojai padėjo save pažinti kaip sporto administratorę, išsigryninti stiprybes bendraujant, kuriant ryšius, inicijuojant projektus, juos įgyvendinant. Ir dabar dirbu LTOK tik todėl, kad tėvai skatino mano atsakomybę ir kūrybiškumą.
Minėjote, kad lyderystės akademijoje daug mokėtės dirbti komandoje.
Taip. Viena įdomesnių užduočių – vaikščioti po Čičesterio miestelį su sąrašu lankytinų vietų, kurias radusios turėjome visos nusifotografuoti ir siųsti nuotrauką mentoriui. Tam buvo skirta tik valanda, vėliau buvo skaičiuojami baudos taškai. Mes, sportininkės, žinoma, norėjome surinkti kuo daugiau nuotraukų ir spėti laiku. Nespėjome, baudos taškų gavome daugiau, nei jų surinkome. Vienos komandos narės koja buvo traumuota, ji negalėjo greitai eiti.
Universitetas, kuriame mokėmės, – šalia miestelio, tad pirmiausia reikėjo nueiti iki paties Čičesterio, pavaikščioti po jį ir grįžti. Atstumas – nemažas. Ji siūlėsi mūsų palaukti ir neiti, po to – fotografuotis susiskambinus vaizdo skambučiu, vietoje jos rodant atvaizdą telefono ekrane.
Nutraukėme diskusijas nusprendusios, kad mūsų stiprybė yra komanda, nepaliekame nė vieno net ir su pamušta koja, nueisim, kiek galėsim, nes esmė, malonumas – būti kartu, išsigryninti, kodėl mums tai svarbu. Tarp penkių komandų likome trečios, bet tai visiškai nerūpėjo. Buvo smagu jaustis, kad priklausome šiai grupei, nepalikome susižeidusios kolegės. Šis žaidimas – vertybiškai stiprus.
Buvo lektorių, kurie profesionaliai išdėstė pranešimus, gavau informacijos, apie kurią vėliau galėjau pamąstyti. Įspūdį padarė afganistanietė futbolininkė Khalida Popal, kuri tapo pirmąja moterimi tos šalies sporto federacijos valdybos nare, dirbo organizacijose, skatinančiose mergaičių sportą. Kai į valdžią atėjo talibai, nukreipė agresija tiek prieš ją, tiek prieš kitas moteris, kurios užsiėmė fizine veikla. Dėl Talibano režimo Khalida turėjo bėgti iš šalies, nes kilo pavojus ir pačiai, ir jos šeimai. Ta moteris šiuo metu gyvena Danijoje, turi savo įmonę, yra įdarbinusi žmonių. Bet iki tol ji patyrė, ką reiškia būti pabėgėliu: slapstytis, pasiekti Europą, čia būti uždarytai pabėgėlių centre.
2019 m. ji baigė šią Čičesterio universiteto Moterų sporto lyderystės akademiją.
„Nesu ta pabėgėlė, kuri prašo pinigų. Kaip tik sudarau galimybę uždirbti kitiems“, – sakė afganistanietė.
Kol nesusiduri su tokiomis istorijomis, nepabendrauji su žmonėmis gyvai, pabėgėliai atrodo vienaip, po tokių susitikimų – kitaip. Išgyvenusi tikrą pragarą, ji eina per gyvenimą su šypsena, siekia tikslų, pasitiki savimi. Šis pranešimas buvo kaip braškė ant torto.
Tikriausiai užmezgėte naujų naudingų ryšių?
Taip. Ypač su įvairių šalių olimpinių komitetų atstovėmis, nes mus vienija olimpinis judėjimas, žaidynės, tie patys klausimai. Vakarais, pasibaigus oficialiai programai, susėsdavome grupelėmis ir bendraudavome, keisdavomės patirtimis, kalbėdavom, kaip galime vieni kitiems padėti.
Pirmą kartą dalyvavau mokymuose, kur su lektoriais buvo 40 moterų. Ten dirbo vienintelis vyras, kuris atliko labiau administratoriaus darbą: rašydavo laiškus, reikalaudavo laiku atsiųsti namų darbus, atvykus suteikė reikalingą informaciją. Paneigėme populiarią mintį, kad moterys, ypač užimančios aukštas pareigas, viena kitai nepadeda.
Išvykdama su visomis pasidalijau mintimi, kad jos leido dar labiau sustiprinti pasitikėjimą savimi ir neabejoti pojūčiais, patirtimi, idėjomis, kūrybingumu. Visos jutome stiprią bendrystę ir iki šiol bendraujame internetu grupėje, dalijamės savo pasiekimais. Prieš išsiskirstydamos turėjome sudaryti planą, kokių tikslų norime pasiekti per tam tikrą laiką, kokius darysime tarpinius veiksmus jų siekdamos. Viena kitą kontroliuojame, ar darome tai, ką pasižadėjome.
Ką pasižadėjote jūs?
Kad dalysiuosi patirtimi ir žiniomis su jaunaisiais sportininkais, kad jie visa galva pasinertų į sportą, bet nepamirštų prievolės mokytis, studijuoti ir pažinti pasaulį. Ozo gimnazijoje vedžiau jau penkias pamokas pagal specialią TOK savęs įgalimo programą. Mano auditorija jauna – 15–16 metų, bet jie stipriausi savo amžiaus grupės sportininkai, vienas – Europos čempionato trečios vietos laimėtojas. Suprantu, kad dešimtokai dar negalvoja, ką veiks baigę mokyklą, tikiuosi, sportuos, bet sportu viskas nesibaigia. Sakiau jiems: gerai, kad norite būti olimpiniais ar pasaulio čempionais, bet nebus taip, kad baigę karjerą tą pačią dieną sulauksite darbdavio skambučio. „O tai nebus?“ – klausia. Ieškau, kaip vesti pamokas, kad ir moksleiviai mane girdėtų, ir aš atliepčiau jų lūkesčius.
Kalbėtis su paaugliais nėra lengva. Po pirmų dviejų susitikimų sproginėjo galva, nežinojau, kaip pritraukti jų dėmesį. Bet mėginu rasti kelią ir dabar man jau patinka mokyti (šypsosi). Su projekto dalyvėmis po pirmo karto dalijausi, kad man nesiseka, o dabar parašiau, kad, regis, jau radau įrankių, su kuriais pavyksta truputėlį ilgiau išlaikyti dėmesį.
Ar kitąmet kas nors iš Lietuvos turės galimybę vykti į šiuos mokymus?
Skelbsime vidinį konkursą ir siųsime vieną žmogų nuo LTOK dalyvauti tarptautinėje atrankoje. Labai linkiu, kad kitąmet į akademiją patektų dar viena Lietuvos atstovė.
Dalia Musteikytė, „Olimpinė panorama“