Kam lenkti nugarą kitam, jei duonai gali užsidirbti įkurdamas savo verslą? Žinomi šalies sportininkai drąsiai nėrė į paslaptingas verslo džiungles, nors, prisipažįsta, buvo ir baimės, kad nepasiseks. Sporte viskas aišku ir paprasta, o verslo labirintuose ne visada lengva susigaudyti. Tačiau sėkmingus verslus sukūrę esami ar buvę sportininkai džiaugiasi, kad drauge pasirūpino ir asmenine darbo vieta.

Dabartinis Lietuvos irklavimo federacijos prezidentas Mindaugas Griškonis pirmuosius pinigus užsidirbo vos penkerių, Vilniaus gatvėse pardavinėdamas laikraščius. Vėliau, jau ūgtelėjęs, irgi prasimanydavo įvairių veiklų, kad galėtų užsidirbti ir būti finansiškai nepriklausomas.

Nors dar buvo aktyvus sportininkas, Mindaugas 2008-aisiais tėvui Antanui pasiūlė kurti verslą – logistikos bendrovę. Tėvas ir sūnus pradėjo dirbti vienu už banko paskolą pirktu autobusiuku, bet dabar po visą Europą važinėja jų bendrovės vilkikai.

Dukart olimpinio čempiono dviratininko Gintauto Umaro bendrovės „Umarai“ pardavinėjamais dviračiais rieda ir slidėmis šliuožia daugybė lietuvių. Nors tituluotas dviratininkas anksti baigė karjerą ir jau beveik tris dešimtmečius mina savo verslo pedalus, nemažai klientų iki šiol užsukę į jo parduotuvę kažkodėl pirmiausia kukliai pabrėžia: „Bet aš – ne sportininkas.“

Maratonininkė Rasa Drazdauskaitė gydėsi sunkią kojos traumą ir, norėdama greičiau pasveikti, dėl specifinių treniruočių važinėjo iš Kauno į Vilnių. Tos treniruotės lengvaatletei buvo veiksmingos, tad kartą įstrigusi automobilių grūstyje ji susimąstė: o kodėl panašios studijos neįsteigus Kaune? Kai vėliau paaiškėjo, jog organizmas jau nenorėtų patirti profesionalaus sporto krūvių, Rasai nereikėjo mąstyti, ką veikti toliau – ji jau turėjo verslą ir iš to uždirbo pinigų. 

Dar sportuojantys disko metikas Andrius Gudžius ir biatlonininkas Vytautas Strolia papildomų pajamų gauna pardavinėdami braškes ir medų, o savo ūkių produktais kartu stiprina organizmą.

Svarbiausia – jausti malonumą

1988 m. Seule dukart olimpiniu čempionu tapęs dviratininkas G.Umaras įsitikinęs, kad privalai mėgti tai, kuo užsiimi, ir mokėti džiaugtis savo darbu. Nes jei nemėgsi žemės, kurią dirbi, niekas joje neužaugs.

„Daugybė žmonių visame pasaulyje kasdien ir sunkiai lyg valstiečiai turi dirbti. Jei tai darydamas nejausi malonumo, nieko iš to nebus“, – sako dviračiais, slidinėjimo įranga bei šių sporto šakų drabužiais ir batais prekiaujančios bendrovės „Umarai“ steigėjas.

Būdamas vos 27-erių, pasiekęs patį jėgų žydėjimą, arba, kaip pats sako, prasidėjus dviratininko aukso amžiui, G.Umaras iš sporto pasitraukė, nes nematė jame ateities. SSRS sportas, paskui kurį nuolat vilkosi didžiulis dopingo šešėlis, olimpiniam čempionui buvo nepriimtinas ir jis pasuko kitu keliu. Nors buvo jaunas, su kitais bendraminčiais prisidėjo prie atkuriamo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto ir 1988–1992 m. buvo jo viceprezidentas. Vėliau ketverius metus buvo šalies Dviračių sporto federacijos prezidentas, paskui viceprezidentas, o dabar garbės narys.

Šalia šios su sportu susijusios veiklos G.Umaras kurį laiką ieškojo ir kito kelio. Dirbo tai vienur, tai kitur, net rašė straipsnius laikraščiui. Tačiau kažkuriuo momentu suprato, kad nenori būti nuo ko nors priklausomas, ir taip mąstydamas 1992 m. Vilniuje atidarė pirmąją dviračiais ir jų įranga prekiaujančią parduotuvę „Umarai“.

„Tačiau mintis, kad norėjau dirbti sau, man nepatinka. Jei gyvenime nori ko nors pasiekti, turi dirbti ne sau, o žmonėms“, – patikslina dukart olimpinis čempionas.

Reikėjo įdėti nemažai pastangų ir prireikė šiek tiek laiko, kol verslas įsivažiavo, bet G.Umaras neslepia: pradžia buvo tokia sėkminga, kad jau per pirmuosius metus visi konkurentai liko už nugaros.

„Parduodavome daugiausiai, o žmonės mus gerbė ir mėgo. Tačiau ir mes labai daug darėme, kad pas mus patiktų. „Turbūt geriausia vieta pasitarti“ – toks buvo mūsų reklaminis šūkis, ir čia niekas nepaslėpta.

Iki šiol man svarbu ne tik parduoti, bet ir kalbėtis su žmonėmis, išsiaiškinti, ko jie iš tiesų nori. Kiekvienas turi poreikių, kuriuos reikia pajusti ir tinkamai patarti, nes verslas sėkmingas tuomet, kai prekė naudojama, o ne stovi pakabinta ant kablio garaže.

Džiaugiuosi, kad mūsų dviračiais važiuojama ir jie grįžta į dirbtuves priežiūrai ar remontui, kad slidėmis šliuožiama. Savo klientams mes davėme nuolatinio džiaugsmo, o suteikti laimės laisvalaikiu ir yra pagrindinis mūsų tikslas.

Juk nešvaistytume pinigų kelionėms, teatrui, sportui, jei tai neteiktų malonumo. Mes dirbame džiaugsmo ir geros nuotaikos industrijoje“, – sako dabar dvi dideles parduotuves Vilniuje ir Klaipėdoje turintis bei partneriams Lietuvoje dviračius kaip didmenininkas parduodantis G.Umaras.

Dukart olimpinis čempionas neneigia, kad per kone tris dešimtmečius versle buvo ir pakilimų, ir nuosmukių, tačiau net ir didesnės duobės neišmušė iš balno.

„Jei susiduri su problema, turi ją spręsti, o ne sėdėti rankas sudėjęs ir laukti Dievo malonės“, – įsitikinęs G.Umaras.

Nebijojo sunkaus darbo

Trejose olimpinėse žaidynėse – 2008 m. Pekino, 2012 m. Londono ir 2016 m. Rio de Žaneiro – dalyvavusi maratono bėgikė R.Drazdauskaitė svajojo nuvykti į dar bent vienas, bet šias mintis staiga sustabdė sunki kojos trauma.

Reabilitacija buvo ilga, o Rasa vis ieškojo būdų greičiau pasveikti, tad ryžosi išbandyti elektrostimuliacines treniruotes Vilniuje, nors pati gyvena Kaune.

Tos vos 20 min. trunkančios treniruotės, per kurias sportuoti padeda raumenis veikiantys elektromagnetiniai impulsai, lengvaatletei buvo itin veiksmingos, ir ji jautė, kaip koja vis stiprėja, todėl į sostinę važinėjo gana dažnai. Tai kainavo ir pinigų, ir ypač daug laiko, todėl kartą po tokios trumpos treniruotės grįždama namo sumąstė tokią pat studiją atidaryti Kaune.

Šia idėja Rasa pasidalijo su kita maratono bėgike Monika Juodeškaite, ir abi nutarė, kad reikia kurti verslą. Pinigų jo pradžiai sukrapštė iš santaupų ir kibo į darbus.

„Įdėjome ne tik pinigų, bet ir daug savo laiko, pastangų. Pačios ir studijos grindis glaistėme, ir sienas naktimis dažėme, įsikurti padėjo draugai. Mąstėme, kaip įsukti verslą, tad daug reklamavomės, vieną kitą paslaugą siūlydavome pabandyti nemokamai. Monika dirbo su socialiniais tinklais, aš – labiau ūkinius darbus. Mes tikėjome savo idėja, tad nebijojome juodo darbo“, – pasakoja R.Drazdauskaitė.

Su bendraminte – olimpinėse žaidynėse nedalyvavusia, bet olimpinį normatyvą įvykdžiusia M.Juodeškaite – Kaune atidariusi studiją „Stimfit“, Rasa dar planavo toliau sportuoti. Kai jau atrodė, kad atsigavo po traumos, dar bandė bėgti maratoną, tačiau tuomet patyrė ir sveikosios kojos, kuriai teko didesnis krūvis, traumą.

„Supratau, kad organizmas jau nenori, kad sportuočiau kaip anksčiau, tad baigiau sportininkės karjerą. Tačiau išeiti nebuvo baisu, nes turėjau ką veikti“, – prisipažįsta maždaug prieš šešerius metus įkurto verslo savininkė.

R.Drazdauskaitei ir M.Juodeškaitei taip ir nepavyko suskaičiuoti, kada į verslą įdėtos santaupos joms grįžo. Verslauti ir skaičiuoti abi mokėsi pamažu: kaip suskaičiuoti pelną, kiek pinigų atidėti verslo palaikymui, nes senstančią ir gendančią įrangą nuolat tenka keisti, kiek lieka atlyginimams.

„Pamažu įvedėme sistemą, kad uždirbame tiek, kiek dirbame, nes iš pradžių Monika studijoje dirbo daugiau nei aš. Tuo metu dar turėjau bendrojo fizinio pasirengimo treniruočių grupę, pati važinėjau į stovyklas, be to, buvau kariškė“, – pasakoja buvusi lengvaatletė.

Dabar studijoje dirba tik Rasa, nes buvusi verslo partnerė M.Juodeškaitė augina dvi dukteris, gyvena Alytuje ir į Kauną neketina grįžti, tad savo dalį perleido.

„Tačiau ir aš jau brandinu naują idėją – dar nieko apčiuopiamo, bet svarstau, kad studijai samdysiu darbuotoją, o pati imsiuosi ko kito“, – prasitaria R.Drazdauskaitė.

Buvusi maratono bėgikė įsitikinusi, kad neklysta tik tie, kurie nieko nedaro. O jei tiki savo idėjomis ir viską darai iš širdies, negali nepasisekti.

Rezultatai irgi svarbūs

M.Griškonis visada žinojo, kad nesportuos amžinai, tad nuolat svarstė, iš ko ateityje gyventi. Nors jo sportinė karjera truko itin ilgai – per 20 metų, o tada jis dar tik kopė į aukštumas, 2008-aisiais savo tėvui pasiūlė steigti bendrą verslą.

„Ne tėvas man įmonę padovanojo, o abu įgyvendinome mano idėją“, – pabrėžia ketverių olimpinių žaidynių dalyvis. M.Griškonis irklavo 2008 m. Pekine, 2012 m. Londone, 2016 m. Rio de Žaneire, kur dvivietėje su Sauliumi Ritteriu iškovojo olimpinį sidabrą, ir 2021 m. Tokijuje.

Įsteigęs logistikos įmonę ir tapęs jos vadovu M.Griškonis iš pradžių jai skirdavo itin daug laiko, kurio dėl sunkių treniruočių nuolat stigo. Kai kiti irkluotojai tarp treniruočių ilsėdavosi, Mindaugas vykdavo į biurą, dalydavo nurodymus darbuotojams, išrašinėdavo sąskaitas.

Pirmąjį mažą autobusiuką, kuriuo po Lietuvą vežiojo smulkius siuntinius, sūnus ir tėvas Griškoniai įsigijo už pinigus, skolintus iš banko. Tačiau palengva įmonė didėjo, autobusiukus keitė vilkikai, o kelionės vis ilgėjo.

„Nuo Lietuvos perėjome prie siuntų vežimo į Baltijos šalis, paskui – dar toliau. Būna etapų, per kuriuos daugiau vykstame į vieną ar kitą šalį, bet vis dėlto sakyčiau, kad dirbame visoje Europoje. Vežame viską, ką žmonės gamina: nuo statybinių medžiagų iki buitinės technikos.

Dabar jau pats nerašau sąskaitų – tam turime samdomų darbuotojų. Pats siuntų irgi nekraunu į vilkikus. Mano darbas – priimti sprendimus, kurių priimti kiti darbuotojai be direktoriaus nesiryžta“, – sako dabar apie 30 vilkikų turinčią įmonę valdantis M.Griškonis.

Jis juokiasi, kad versle yra taip pat kaip sporte: kuo daugiau pasieki, tuo daugiau nori. Tačiau nori jis ne daugiau pinigų. Nori, kad jo sukurtas verslas taptų toks stiprus, kad gyvuotų dar ne vieną dešimtmetį. Kad jį galėtų perduoti savo vaikams, o šie – savo atžaloms.

„Verslas man tapo atsvara sportui. Mes, sportininkai, esame įpratę kovoti, nugalėti, daug siekti ir daug dėl to padaryti, kelti tikslus. Versle – lygiai tas pats. Jei turi automobilį, nori dviejų, o turėdamas du nori dešimties ar pusšimčio. Norai vis didėja, kaip ir apetitas bevalgant – nesvarbu, kiek turi, nori daugiau. Bet mano tikslas – ne pinigai. Čia tarsi noras laimėti olimpinį medalį: jo siekdamas negalvoji, kad už tai gausi pinigų. Tiesiog nori įveikti kitus, padaryti geriau, ką nors sukurti“, – lygina M.Griškonis.

 Po varžybų – į savo ūkį

Disko metikas A.Gudžius kiekvieną vasarą tampa verslininku, nes su žmona Dovile augina braškes ir jas pardavinėja. Braškynus Andrius užveisė buvusioje savo tėvų žemėje Padauguvos kaime Kauno rajone. Pirmąsias braškes Gudžiai pasodino 2018-aisiais, o po metų jau skynė pirmąjį derlių.

„Uogos man patinka, jos skanios, be to, žmona labai norėjo auginti braškes“, – teigia 3,6 hektaro užimantį ūkį šalia Kauno turintis lengvaatletis.

Jo ūkyje kasmet noksta kelių skirtingų rūšių braškės: kol vienos jau rausta, kitos dar tik rengiasi žydėti, tad derliaus sezonas ilgas. Be to, ten dar auginamos žemuogės bei sausmedžių uogos.

2016 m. Rio de Žaneiro, 2020 m. Tokijo ir 2024 m. Paryžiaus žaidynėse dalyvavęs A.Gudžius neslepia, kad ūkininkavimas nėra lengvas verslas, juolab sunku auginti uogas, kurioms prižiūrėti reikia daug žmogaus rankų darbo, o disko metiko šeima stengiasi, kad uogos būtų itin kokybiškos ir gražios.

Dėl prastų ir lietingų orų derlius gali supūti, dėl sausros – nudžiūti, tad lengvaatletis, kaip ir dažnas ūkininkas, atidžiai seka meteorologų pranešimus. Uogos, Andriaus žodžiais, gyvas organizmas, kuriuo reikia nuolat rūpintis.

Ir lengvaatletis rūpinasi. Tam, kad braškynas po liūčių neskęstų, kasė duobes, tiesė drenažą lietaus vandeniui nusiurbti. Vis dėlto pagrindiniai ūkininkavimo rūpesčiai gula ant A.Gudžiaus žmonos Dovilės pečių, nes sezono metu disko metikas retai į uogynus užsuka.

„Žmona atsakinga už visą ūkį, jos sesuo – už uogų pardavimą, o aš esu problemų sprendėjas“, – juokiasi pasaulio ir Europos čempionas.

Braškiauti padeda lengvaatlečio vaikai Andrius ir Viktorija – jie ir randa pirmąsias prisirpusias uogas. Disko metiko dukrai patinka pardavinėti uogas, apžiūrinėti braškynus, sūnui – pasivažinėti technika. Vasarą laukuose padeda samdomi darbuotojai, kurie skina ir į dėžutes deda prisirpusias uogas.
Uogienių iš braškių Andriaus žmona neverda – jas šaldo arba šaltyje džiovina, taip pasirūpindama atsargomis žiemai. O vasarą braškių irgi nuolat būna ant Gudžių šeimos stalo.

A.Gudžius tiki, kad baigęs sportininko karjerą visiškai pasiners į ūkininkavimą, tad mintys apie tai, ką veiks ateityje, jo jau seniai nepersekioja. Dabar papildoma veikla jam padeda šiek tiek atitrūkti nuo sporto ir susidėlioti mintis. 

Su bitėmis nebūna liūdna 

Savo ūkyje gaunamu produktu – medumi – nuolat gardžiuojasi ir sveikatą stiprina biatlonininkas V.Strolia. Parduodamą medų jis pavadino „Bitės ant slidžių“ ir jį siūlo ne tik klientams, bet ir dovanoja rėmėjams.

„Jie apsidžiaugia sužinoję, kad medus mano. Jei reikia dovanos, irgi renkuosi savo medų. Dovanoju iš širdies. Bitininkavimas man yra tiesiog pomėgis, kuris padeda pailsėti psichologiškai, atsipalaiduoti“, – apie mėgstamą užsiėmimą, iš kurio ir pinigų uždirba, pasakoja V.Strolia.

Savo bitėmis nuo Anykščių kilęs biatlonininkas rūpinasi nuolat – ne tik šiltuoju metų laiku, kai rengiasi naujam sezonui, bet ir tuomet, kai žiemos sezonas įsibėgėja. Tik tada pas žiemą snaudžiančias bites jis skuba, kai ištaiko laisvalaikio.

Pavasarį būna bičių patikrinimas po žiemos, paskui bičių darbo pradžios stebėjimas, vėliau – medunešis. Rudenį laukia bičių paruošimas žiemai. Tai šiek tiek sunkesnis procesas, juolab tuo metu V.Stroliai jau tenka rengtis naujam sezonui, todėl jį pavaduoja tėvai ir žmona Vilda.

Per sezoną paprastai būna keturi medaus sukimai. Ir kiekvienąkart išsukamas skirtingas medus. Skiriasi jų skonis, spalva, konsistencija.

„Man visas medus yra skanus, bet mieliausias, matyt, pats pirmasis, pavasarinis, nes būna šviežias ir ryškiai geltonas“, – paaiškina sportininkas.

Kartais, neslepia biatlonininkas, bitės nustebina, nes medaus jis dar neplanuoja, bet staiga darbininkės jo prineša. Nutinka ir priešingai: atrodo, viskas aplink žydi, o medaus nedaug.

„Bet nuo to atsiranda tik dar daugiau azarto stebėti gamtą, domėtis augalų žydėjimu“, – juokiasi trejose olimpinėse žaidynėse dalyvavęs V.Strolia. 2014 m. Sočyje jis dar buvo slidininkas, o 2018 m. Pjongčange ir 2022 m. Pekine – jau biatlonininkas.

Kaime augęs Vytautas gamtą ir įvairius jos gyvius pamilo dar vaikystėje. Tada susipažino bei susidraugavo ir su bitėmis.

„Mano tėtis užsiėmė bitininkyste, o aš buvau jo pagalbininkas. Vėliau perėmiau tėčio bites ir nupirkau daugiau bičių šeimynų, tad pagrindiniu bitininku tapau aš, o tėtis tapo mano pagalbininku“, – šypsosi V.Strolia.

Ar Lietuvos biatlono rinktinės lyderis nebijo, kad bitės jį sugels? Juk gelia jos skaudžiai, o kai kurie žmonės dar ir alergiški bitės įgėlimui.

„Mano bitės draugiškos ir paprastai negelia, jeigu jų nesunervini. Jos gal kiek agresyvesnės būna rudenį, kai aplinkoje medaus nedaug. Tada tenka dėtis apsaugą. Blogiausia, jei įgelia į veidą – tuomet kokias penkias dienas būni toks juokingas. Bet šiaip didelio pavojaus nėra ir tie įgėlimai manęs labai neveikia“, – tvirtina V.Strolia.
Biatlonininkas norėtų, kad bitininkystė taip ir liktų jo pomėgiu net tuomet, kai baigs karjerą, taigi didelio verslo iš to daryti neplanuoja.

„Labai plėstis nenoriu, nes tuomet tai taptų darbu, o ten jau kitoks požiūris – nebe taip vertini bičių darbą, ėjimą pas jas. Kol tai pomėgis, man kiekvienas nuėjimas pas bites yra kaip pramoga, poilsis nuo rutinos bei sporto, nenorėčiau prarasti šio jausmo“, – patikina V.Strolia.