Paryžiaus žaidynės bus istorinės šalies tinkliniui – paplūdimio tinklininkės Monika Paulikienė ir Ainė Raupelytė iškovojo olimpinį kelialapį ir tapo pirmosiomis per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją šiame sporto renginyje dalyvausiančiomis šios sporto šakos atstovėmis.

Iki šiol iš Lietuvos tinklininkų daugiausiai titulų yra iškovojęs Vasilijus Matuševas, kuris 1968 m. su Sovietų Sąjungos rinktine tapo olimpiniu čempionu. Tiesa, jis žaidė salės tinklinį. Paplūdimio tinklinis į olimpinių žaidynių programą įtrauktas 1996 m. ir nuo to laiko tapo viena žiūrimiausių sporto šakų.

M.Paulikienė ir A.Raupelytė žais ypatingoje erdvėje – Marso lauke šalia Eifelio bokšto. Šis kelias link olimpinių žaidynių buvo itin ilgas ir sudėtingas, bet laiku viena kitą atradusios sportininkės jau netrukus įgyvendins savo svajonę.

Skirtinga pradžia

Monikos ir Ainės keliai link olimpinių žaidynių skiriasi kaip diena nuo nakties. Iš tinkliniu garsėjančių Tytuvėnų kilusi M.Paulikienė šiuo sportu gyvena jau beveik 20 metų. Tuo tarpu vilnietė A.Raupelytė tinklinį žaidžia vos kelerius metus, o profesionaliai – vos dvejus.

„Tinkliniu mane sudomino sesuo, kuri jau lankė šį sportą. Pirmoji trenerė Gitana Kerpienė rinko mergaites ir taip prasidėjo mano sportinė kelionė. Tinklinio kamuolys man greitai prilipo prie rankos“, – sako M.Paulikienė.

Sportininkės talentas išryškėjo gana greitai, o Monikos vedamos Kelmės komandos nuolat skynė apdovanojimus tiek salės, tiek paplūdimio tinklinio jaunimo čempionatuose. M.Paulikienė nuo mažens suprato, kad vien talento neužtenka, todėl nuolat treniruodavosi dukart per dieną – ir su savo amžiaus grupės merginomis, ir su moterimis.

„Visos pergalės mane motyvavo ir neleido pagalvoti apie galimybę nesportuoti. Būdama dvylikos ar trylikos jau vykau į pirmąjį Europos 18-mečių paplūdimio tinklinio čempionatą. Nuo tada kelionės į turnyrus tapo įprastu reiškiniu“, – prisimena 29-erių M.Paulikienė.

Kurį laiką praleidusi Palangoje, tinklininkė grįžo pas savo pirmąją trenerę į Kelmę. Tada atėjo 2011-ieji, tapę tikru proveržiu visam Lietuvos paplūdimio tinkliniui. Būtent tais metais Vilniuje buvo surengtas Europos 18-mečių paplūdimio tinklinio čempionatas.

Marius Vasiliauskas pakvietė Moniką į Vilnių, čia ji kibo į treniruotes su Ieva Dumbauskaite ir ši jų sąjunga galiausiai buvo vainikuota 18-mečių pirmenybių aukso medaliais. Vėliau pasipylė dar įspūdingesni laimėjimai: iškovotas pasaulio U19 čempionato auksas, truputį vėliau – ir planetos U21 čempionato sidabras.

2015 m. šis duetas sublizgėjo ir tarp suaugusiųjų – lietuvės iškovojo Europos žaidynių bronzos medalius. Tačiau perėjus į profesionalųjį sportą kilo naujų iššūkių – didžiulė konkurencija, dažnesni pralaimėjimai. Galiausiai Monikos ir Ievos keliai išsiskyrė, tačiau olimpinių žaidynių svajonė niekur nedingo.

Šešeriais metais jaunesnė A.Raupelytė užaugo sportiškoje šeimoje: profesionaliai sportavo arba tebesportuoja kone visi – senelis, mama, brolis. Dominuojanti sporto šaka šeimoje, kaip ir visoje Lietuvoje, – krepšinis. Nenuostabu, kad į viršų tįstelėjusi Ainė savo sportinį kelią taip pat pradėjo nuo populiariausio sporto šalyje.

„Visą laiką pagrindinis sportas buvo krepšinis, bet nemažai metų lankiau tenisą, lengvąją atletiką, tai padėjo gerinti koordinaciją. Vasaromis gyvendavau Palangoje, nes tėvai ten turi restoraną. Kadangi kiekvieną dieną eidavau į paplūdimį, visada matydavau tinklinį. Taip po truputį ir aš pradėjau mušinėti kamuolį – mėgėjiškai, kartais tiesiog su nepažįstamais žmonėmis“, – savo pradžią prisimena A.Raupelytė.

Tėvams tinklinis neatrodė pats geriausias pasirinkimas, todėl Ainės norai turėjo luktelėti. Bet sulaukusi 16–17 metų ji suprato, kad gali savarankiškai rinktis savo sportinį kelią. Tada ir atsisveikino su krepšiniu bei atsidėjo vien tinkliniui.

„Tada supratau, kad atradau savo sporto šaką. Manau, man krepšinis netiko dėl fiziškumo. Šioje sporto šakoje yra daug kontakto, reikia stumdytis, daužytis alkūnėmis, dėtis dantų apsaugas. Kadangi pati buvau iš laibesnių žaidėjų, tai pasistumdyti su stipresnėmis moterimis buvo tikrai sunku. Tinklinis man tiesiog tinkamesnis. Žinoma, ir čia reikia prie užtvaros pasistumdyti, bet kontaktas gerokai mažesnis“, – šypsosi tinklininkė.

Lemtingas skambutis

„Visada prisimenu trenerės G.Kerpienės žodžius, kad aš turiu talentą ir tikrai būsiu olimpinėse žaidynėse. Turiu tik sunkiai dirbti. Tas man buvo nuolat kartojama ir galiausiai įkalta į galvą, – pabrėžia M.Paulikienė. – Pralaimėjimai sukeldavo neigiamų emocijų. Tuo metu minčių buvo įvairių, bet aš tikėjau, kad mano laikas anksčiau ar vėliau ateis.“

Suaugusiųjų tinklinyje pergales keitė pralaimėjimai, bet M.Paulikienė šiuo svarbiu gyvenimo periodu sukūrė stiprią atramą – šeimą. Ji ištekėjo už Simo Pauliko, su kuriuo dabar augina du vaikus. Šeimos reikalai, atsiradę vaikai privertė ją šiek tiek atsitraukti nuo sporto, tačiau būtent artimieji labai smarkiai prisidėjo, kad ji į paplūdimio tinklinį sugrįžtų dar stipresnė.

„Jeigu ne Simas, manau, dabar apie olimpines žaidynes nekalbėtume. Vyras labiausiai prisidėjo prie mūsų su Aine susibūrimo. Žinoma, visada liksiu dėkinga savo abiem vaikams, kurie daug laiko praleidžia be manęs. Tai nėra lengva nei jiems, nei man, bet mes tiesiog pasiryžome tam. Visi kartu – vaikai, seneliai, kiti artimieji ir mes aukojomės, kad pasiektume olimpinę svajonę“, – pasakoja sportininkė.

O A.Raupelytė iš pradžių dar žaidė ir salės tinklinį. Bet patekusi į paplūdimio tinklinio trenerio Pauliaus Matulio rankas iškart pamilo būtent žaidimą ant smėlio. Šis treneris, Ainės spėjimu, galėjo ją pastebėti draugiškuose turnyruose, kuriuose ji savo malonumui žaisdavo su mama.

„Į varžybas iš pradžių nelabai norėjau vykti. Mane puikiai tenkino treniruotės, paprasti pasižaidimai. Bet treneris, galima sakyti, privertė sudalyvauti mane atrankoje į Europos 18-mečių čempionatą. Tuo metu tinklinį lankiau tik metus ir buvau labai nedrąsi, bet su Ariana Rudkovskaja likome antros“, – prisimena A.Raupelytė.

Pirmieji geri rezultatai įkvėpė sportininkę, atsirado noras siekti naujų pergalių. Su Skalve Križanauskaite ėmė dalyvauti ne tik jaunimo, bet ir suaugusiųjų turnyruose, tačiau net ir tada A.Raupelytė dar negalvojo apie profesionalės kelią ar juolab apie olimpines žaidynes.

„Visada galvojau, kad tinklinį žaisiu tol, kol mokysiuosi. Kai lankiau universitetą, žaidžiau ir salėje, bet labiau dėl sportininkės stipendijos. Buvau įsitikinusi, kad kai baigsis mokslai, teks mesti ir tinklinį. Jau su S.Križanauskaitė vykdavome į tarptautinius turnyrus, mačiau, kad Lietuvos tinklininkių lygis gana konkurencingas Europoje, tačiau ir tada susieti savo ateities su sportu neketinau“, – neslepia A.Raupelytė.

Bet tada, kai studentiškas gyvenimas ėjo į pabaigą ir reikėjo galvoti apie naują gyvenimo etapą, Ainė sulaukė Monikos skambučio.

„Jos atsiradimas buvo labai laiku ir vietoje. Kai sulaukiau jos siūlymo žaisti kartu, supratau, kad net ir baigusi mokslus galėsiu likti tinklinyje. Ir, ko gero, ilgam“, – džiaugiasi sportininkė.

Finansiniai iššūkiai ir nuotykiai

Olimpinio reitingo taškų rinkimas buvo itin sudėtingas ir ilgas procesas. Sportininkėms reikėjo nuo 2023 m. sausio iki 2024 m. birželio vidurio sudalyvauti mažiausiai dvylikoje „Beach Pro Tour“ turnyrų. Norint pakilti kuo aukščiau, vien sudalyvauti neužtenka, todėl M.Paulikienė su A.Raupelyte turėjo išgyventi ir džiaugsmingų akimirkų, ir skaudžių nesėkmių. O kur dar įvairūs išbandymai ieškant partnerių bei keliaujant po visą pasaulį – nuo Azijos iki Pietų Amerikos.

„Iš tiesų mūsų dueto kelias prasidėjo su nuliu kišenėje. Žinojome, kad reikės ieškoti finansavimo ir sunkiai dirbti. Pamatę kalendorių ir turnyrų vietas supratome, kad bus labai sunku“, – neslepia M.Paulikienė.

Nuotykių per šį laikotarpį buvo daugybė, todėl oro uostuose ant kuprinių džiovinami drabužiai ar mažinamas kuprinių tūris, kad tilptų į skrydžių bendrovių nustatytų dydžių stovus, jau skamba kaip smulkmenos.

„Tiesą sakant, nuotykių patyrėme daug. Keliaudamos į Indiją užsisakėme neegzistuojantį viešbutį, kurio neradome. Vėliau rezervavome kitą, kurio, kaip paaiškėjo, irgi realybėje nebuvo. Taip pat esame pavėlavusios dvi minutes ir dėl to praradusios visus skrydžius iš Brazilijos į Lietuvą. Finansiškai tai buvo nemenkas praradimas ir viskas tik dėl to, kad taksi vairuotojas nenorėjo važiuoti mokamais keliais ir vėžė mus aplinkkeliu“, – vardija A.Raupelytė.

Vos antrą sezoną kartu sportuojančios tinklininkės jau debiutavo visuose stipriausiuose pasaulinio turo turnyruose, Europos čempionate bei planetos pirmenybėse. Jos iškovojo ir pirmuosius „Beach Pro Tour Challenge“ turnyro medalius. Nors šie laimėjimai svarbūs, lietuvės atviros: kiekvienos rungtynės kažkuo įsimena, ypač kai pavyksta nugalėti tituluotas varžoves.

„Galiu tik pasidžiaugti, kokį progresą daro Ainė. Jai vos per du sezonus iškart teko pajusti Europos ir pasaulio čempionatų skonį. Juokaudavome, kad trūksta tik olimpinių žaidynių. Iš tikrųjų lenkiu galvą prieš visą komandą. Turėjome ir daug pergalių, ir skaudžių pralaimėjimų. Tiek visko perėjome, kad vau. Galima būtų parašyti knygą“, – šypsosi M.Paulikienė.

A.Raupelytė neslepia, kad turint tokią partnerę tobulėti galima labai sparčiai.

„Sunku pasakyti, kur labiausiai pavyko patobulėti. Daug elementų patobulėjo – ypač tarpusavio komunikacija, streso valdymas. Dabar esu daug drąsesnė, pažįstu visas komandas, žinau, ko tikėtis. Tai leidžia aikštelėje jaustis drąsiau. Visi technikos elementai, manau, irgi pagerėjo. Kažkurio vieno neišskirčiau“, – svarsto A.Raupelytė.

Oficialiai galutinis olimpinis reitingas buvo paskelbtas birželio pradžioje. Iki pat paskutinio įskaitinio turnyro dar egzistavo teorinės galimybės, kad lietuvės gali iškristi iš tinkamos pozicijos. Kai galiausiai sužinojo oficialius rezultatus, užplūdo tokios emocijos, kurias neabejotinai prisimins ilgai.

„Kai mums pranešė, kad šimtu procentų patekome į olimpines žaidynes, tiesiog susigraudinome ir apsiverkėme. Tai buvo nuostabiausia emocija, kurią buvo galima pamatyti iš mūsų visų – manęs, Ainės, vyro ir trenerio“, – prisimena M.Paulikienė.

„Buvo tikrai kosmosas, nes prieš porą metų apie tai net negalėjau pasvajoti. Visus metus labai stengėmės, netekome daug plaukų, patyrėme daugybę streso siekdamos šio tikslo. Paskelbus žinią pradėjo sveikinti visi – ir pažįstami, ir nepažįstami“, – pasakoja A.Raupelytė.

Tiesa, jos šeimos reakcija nebuvo išskirtinė, mat artimiausi žmonės, priešingai nei Ainė, jau neskaičiavo utopinių variantų, kaip lietuvės dar galėtų nepatekti į olimpines žaidynes, ir jau gerokai anksčiau priėmė šią nuostabią žinią.

Olimpinės žaidynės tapo nauju M.Paulikienės ir A.Raupelytės taikiniu. Monika jau atvirai paskelbė, kad Paryžiuje sieks kovoti dėl aukščiausių vietų. Ainė taip pat paminėjo, kad vieta penketuke būtų puikus pasirodymas. Bet dar didesnė jos pergalė – atsiradęs tikėjimas savo dar tik įsibėgėjančia karjera.

„Būna, kad, kaip sakoma, tu planuoji, o Dievas juokiasi, bet anksčiau sakydavau, jog gyvenime nebūsiu profesionali sportininkė, o dabar yra visiškai priešingai. Jau žinau, kad ir po olimpinių žaidynių norėsiu tęsti profesionalią karjerą. Tikiuosi, kad užteks finansų, bus sveikatos ir galėsiu dalyvauti ne tik Paryžiaus, bet ir kitose olimpinėse žaidynėse“, – viliasi A.Raupelytė.