Pirmosios olimpinės žaidynės toli gražu nebuvo tokios didžiulės ir pompastiškos šventės kaip praėjus daugiau nei šimtui metų. Jose buvo apstu kuriozų. 1900 m. Paryžiaus žaidynėse vienintelį kartą buvo surengta povandeninio plaukimo rungtis. Jos vėliau atsisakyta dėl to, kad negausūs prie Senos upės susirinkę žiūrovai taip ir neįžiūrėjo, kas ten vyksta po vandeniu.

Sent Luiso olimpinėse žaidynėse 1904 m. maratonas apskritai tapo legenda – vieną dalyvį iš trasos išvijo ir visą mylią vijosi šunys, Kubos atletas Felixas Carvajalis bėgo apsirengęs kaip į teatrą, kadangi sportinei aprangai skirtus pinigus pralošė, o amerikiečiui Hicksui jo komanda sugirdė kiaušinio baltymų ir strichnino kokteilį, pirmą tokį dopingo pavyzdį. Ir, aišku, iki šiol riečiamos legendos, kad Rusijos šaulių komanda į Londono 1908 olimpines žaidynes pavėlavo todėl, kad laiką skaičiavo pagal senąjį Julijaus kalendorių, galiojusį carinėje Rusijoje.

Šitose olimpinėse žaidynėse lietuviai dar nedalyvavo. Nei, savaime suprantama, su trispalve, nei Rusijos imperinės komandos sudėtyje. O kai pirmą kartą mūsiškiai išsiruošė į 1924 metų Paryžiaus olimpines žaidynes, tikrai nesitikėjo, kad seksis taip sunkiai. 

Pradėkime nuo to, kad Paryžiaus olimpinių žaidynių organizatoriai paprašė mūsų atsivežti Lietuvos himno partitūrą, kadangi niekas Prancūzijoje tuo metu neišmanė, kas ta Lietuva ir kokia jos tautiška giesmė. Bet čia buvo mažiausias rūpestis. Net ir šiais laikais su himnais nutinka visokių nelaimių – Kazachstano olimpietė Marija Dmitrijenko kažkada vietoje tikrojo savo šalies himno turėjo išklausyti jo parodiją iš „Borato“.

Futbolininkų vienuolikės kelionė pačios prasčiausios, trečios klasės vagone truko 40 valandų. Ir galėjo taip ir nepasibaigti, kadangi Belgijos pasieniečiai pasigedo tranzitinės vizos. Mūsų futbolininkai ant kelių maldavo praleisti juos į olimpines žaidynes, ir belgai susimylėjo. Tačiau kol atidardėjo traukinys iki Paryžiaus, kol vienuolika vyrų surado olimpinį kaimelį, kol jame įsitaisė, nebetoli buvo ir rytas. Ir niekas nesiruošė nukelti mačo su Šveicariją laiko. 

Teko mūsų rinktinei eiti žaisti alkaniems, neišsimiegojusiems ir pavargusiems. Čia dar pusė bėdos. Paaiškėjo, kad mūsiškiai kone pirmą kartą pamatė žaidimą galva. Patys jie bėgdavo ir laukdavo, kol aukštas kamuolys nusileis, o tai pamatę šveicarai ėmė vis dažniau kelti kamuolį į baudos aikštelę. 

Mūsų penki puolėjai beviltiškai likdavo šveicarų aikštės pusėje ir žiūrėjo, kaip tie muša vieną įvartį po kito. Tada dar nemokėjome pastatyti autobusą savo vartuose. Viskas baigėsi 0:9, ir tai buvo oficialiai didžiausias futbolo skirtumas tarpvalstybinėse rungtynėse tais metais.

Devyniais įvarčiai suvarpytos nacionalinio sporto garbės liko ginti du dviratininkai – I. Anolikas ir J. Vilpišauskas. Per abudu atsivežė 450 suaukotų litų pragyvenimui, tačiau tuoj pat juos išleido dviračiams. Vilpišauskas – saviškio remontui, o Anolikas – naujam, nes jo senasis „Peugeot“ salone buvo iškritikuotas kaip netinkantis trasai, moraliai pasenęs ir apskritai niekam tikęs. 

Kitądien, 8 valandą ryto, jie stojo į startą su dar 75 varžovais iš dvidešimties šalių. Karavanas kreiseriniu maždaug 25 kilometrų greičiu išvažiavo iš Paryžiaus į užmiesčio plentą. Įveikus šimtą kilometrų iš pradžių lūžo Vilpišausko dviratis, o po ir pats Vilpišauskas. Trasos nebaigė. 

Ar Anolikui sekėsi geriau? Čia jau kaip pažiūrėsi. Trasą jis baigė, bet ja važiavo tik mažą dalį laiko. O didžiąją praleido lakstydamas po pakelės miestelius ieškodamas, kaip susilopyti padangas. Nes jos, gyvatės, kad ir naujos, kad ir iš „Peugeot“ firminės parduotuvės, plyšo kaip užkerėtos. Grįžo nabagas į Paryžių jau artėjant vidurnakčiui, sušalęs, ir kaip dera mūsų pirmiesiems olimpiečiams, išalkęs.

Tačiau jie bent dalyvavo! Skirtingai nuo pareikštų, tačiau taip ir neapreiškusių lengvaatlečių, boksininkų ir imtynininkų. Ir dabar mums belieka spėlioti – turėtumėme daugiau demotyvuojančių pirmųjų startų, ar atvirkščiai – netikėtų pergalių?

O gal vietoje to prisiminkime, kad šiemet sueina šimtas metų nuo mūsų pirmojo starto, pirmą kartą žaidynėse pakelta trispalvė ir pirmą kartą, tegul ir iš specialiai tam importuotos partitūros, buvo grojama tautinė giesmė.

Paryžiau, mes ir vėl pasimatome po šimto metų!

Four Tires, Nine Goals, and a Hundred Years

The first Olympics were far from the grand and pompous celebrations they've become over a hundred years later. They were full of curiosities. The 1900 Paris Games were the only time an underwater swimming competition was held. It was later abandoned because the few spectators gathered by the Seine River couldn't fathom what was going on underwater. The 1904 St. Louis Olympics marathon became a legend in itself - one participant was chased one mile off the course by dogs, Cuban athlete Felix Carvajal ran dressed as if for the theater because he lost his money for sportswear on a bet, and American Hicks was given a cocktail of egg white and strychnine by his team, the first such example of doping. And, of course, there are still legends being told that the Russian shooting team was late for the 1908 London Olympics because they were counting time according to the old Julian calendar, which was in effect in tsarist Russia.

Lithuanians did not participate in these Olympics. Neither, of course, with the tricolor, nor as part of the Russian imperial team. And when our first team set off for the 1924 Paris Olympics, they certainly did not expect it to be so difficult.

Let's start with the fact that the organizers of the Paris Olympics asked us to bring the score of the Lithuanian anthem, as no one in France at that time knew what Lithuania was and what its national anthem was. But that was the least of our worries. Even today, there are all sorts of mishaps with anthems - Kazakhstani Olympian Maria Dmitrienko once had to listen to a parody of her country's anthem from "Borat" instead of the real one.

The journey of the football team of eleven took 40 hours in the worst, cheapest third-class carriage. And it could have ended that way, as the Belgian border guards missed the transit visa. Our footballers begged on their knees to let them into the Olympics, and the Belgians took pity on them. However, by the time the train rattled to Paris, by the time the eleven men found the Olympic village and settled in, it was almost morning. And no one was going to postpone the match with Switzerland.

Our team had to go out to play hungry, sleepless and tired. That's half the trouble. It turned out that our guys had almost never seen the game with their heads. They themselves ran and waited for the high ball to land, and when the Swiss saw this, they began to lift the ball into the penalty area more and more often.

Our five forwards would hopelessly stay in the Swiss half of the pitch and watch them score one goal after another. At that time we didn't know how to park a bus in front of our goal. It all ended 0:9, and it was officially the biggest goal difference in international matches that year.

The honor of national sport, riddled with nine goals, was left to be defended by two cyclists - I. Anolikas and J. Vilpišauskas. They brought both 450 donated litas for their living, but immediately spent them on bicycles. Vilpišauskas - for the repair of his own, and Anolikas - for a new one, because his old "Peugeot" was criticized in the salon as unsuitable for the track, morally outdated and generally worthless.

The next day, at 8 o'clock in the morning, they started with 75 other competitors from twenty countries. The caravan left Paris for the suburban highway at a cruising speed of about 25 kilometers. After a hundred kilometers, Vilpišauskas's bicycle broke down first, and then Vilpišauskas himself. He did not finish the race.

Did Anolikas do better? Well, that depends on how you look at it. He finished the race, but he only rode it for a small part of the time. While most of it he spent running around the roadside towns looking for how to patch up his tires. Because the blasted things, even the brand new ones Peugeot store, burst like they were bewitched. The poor man returned to Paris near midnight, frozen, and, as befits our first Olympians, hungry.

But at least they participated! Unlike the declared, but never appeared athletes, boxers and wrestlers. And now we can only speculate - should we have more demotivating first starts, or, on the contrary, unexpected victories?

Or maybe instead let's remember that this year marks the hundredth anniversary of our first start, the tricolor raised for the first time at the Games, and the first time, even if from a specially imported score, the national anthem was played.

Paris, here we come again after a hundred years!