logo
days
hours
mins
secs
Jurijus Vaščenkovas
16
May
2022

#LTEAM
Kineziterapeutas Jurijus Vaščenkovas: kelias į sėkmę turi būti grįstas ne tik juodu darbu

Ketveriose olimpinėse žaidynėse dirbęs Lietuvos rinktinės kineziterapeutas Jurijus Vaščenkovas teigia, kad netinkamas poilsio ir krūvio dozavimas gali baigtis rimtomis traumomis ar netgi atsisveikinimu su karjera, ir primena, kaip turėtų atrodyti atletų tarpsezonis ir pasiruošimas naujiems startams.

J.Vaščenkovas su šalies olimpiečiais pradėjo darbuotis dar 2006-aisiais, o po dvejų metų Pekino vasaros žaidynėse jis jau buvo visavertis komandos narys.

„Nuo to laiko dirbau su nemažai įvairių rinktinių – pradžia buvo su bokso, dziudo atstovais, vėliau atsirado baidarių ir kanojų irkluotojai. Niekada nebuvo staigaus šuolio nuo vienos rinktinės prie kitos – padėdavau vieniems, tada kitiems. Nuo 2009-ųjų dirbu praktiškai vien su baidarių ir kanojų irkluotojais, bet šalia yra ir bėgikų, gimnasčių, maratonininkų“, – pasakoja kineziterapeutas.

Balandį J.Vaščenkovas Zagrebe su irkluotojais dirbo paskutinėje prieš sezono startą stovykloje.

Kol vieni ruošiasi startams ir artėja prie pasirengimo pabaigos, kiti – žiemos sportininkai – tik neseniai pabaigė sezoną ir keliauja ilsėtis. Tačiau tiek vieniems, tiek kitiems galioja visiškai tie patys poilsio ir pasirengimo principai, skiriasi tik varžybų sezono laikotarpiai.

„Fiziologija ir bendrieji principai yra tie patys“, – pabrėžia J.Vaščenkovas.

Mėnesis poilsio

Vos pasibaigus sezonui profesionaliems atletams rekomenduojama mėnesį skirti poilsiui. Tiesa, tai nereiškia, kad visą mėnesį reikėtų drybsoti ant sofos ir nesveikai maitintis.

„Vienam poilsis gali būti atostogos Turkijoje, kitam važinėjimas dviračiu, jeigu, pavyzdžiui, esi boksininkas. Dviratininkui tai gali būti mėgavimasis baseinu arba imtynių treniruotės ir taip toliau. Tai yra savo reguliarios, specifinės sporto šakos pakeitimas kita veikla, kuri teikia malonumą ir geras emocijas. Gulėjimas ant sofkutės – ne poilsis, o kūno alinimas. Jeigu mėnesį gulėsi, tai kalbėsime jau ne apie poilsį, o apie viso organizmo ligas.

Didelę sportininko poilsio dalį sudaro galimybė pakeisti režimą. Daugelis jų negali skirti pakankamai laiko šeimai, draugams – poilsio metu tam atsiranda galimybė.

Sportininkai retai ištveria savaitę nesportavę. Vos prasideda poilsio ciklas – jie jau sporto salėse, kažkas neria į kitas veiklas, kitas sporto šakas, kad duotų kūnui ir smegenims pasidžiaugti“, – pasakoja kineziterapeutas.

Prabėgus poilsio mėnesiui prasideda pasiruošimas naujiems startams, kuris dažniausiai trunka apie keturis penkis mėnesius, priklausomai nuo varžybų tvarkaraščio.

Įvairiapusis startas

Grįžę po atostogų sportininkai stačia galva neturėtų nerti į savo sporto šaką – pirmasis pasirengimo mėnesis skiriamas visai kitai nei įprasta atletui veiklai.

J.Vaščenkovas pabrėžia, kad ilgo sezono ir svarbiausių startų metu sportininko kūnas linkęs specializuotis ir naudoti tik tam tikrus raumenis, reikalingus atstovaujamai sporto šakai. Toks dominuojančių organizmo sistemų formavimasis didina traumų riziką, todėl itin svarbu, kad kūnas būtų kuo visapusiškiau išvystytas, nes mažėtų traumų tikimybė.

„Sezono pradžia turi būti kuo labiau bendrojo pobūdžio ir mažai specializuota. Dažnai pradedama nuo sporto salių, svarmenų kilnojimo, visai kitokios veiklos – pavyzdžiui, kanojų ir baidarių irklavimo rinktinė vyksta slidinėti į lygumų trasas. Šiuo metu vykdoma visai kita veikla, apimanti dideles, plačias raumenų grandines, grupes, kad atletas kuo mažiau specializuotųsi ir kuo daugiau įdirbtų visą organizmą, išvystytų visų raumenų jėgą ir ištvermę“, – teigia J.Vaščenkovas.

Intensyvumas didėja

Ėmus rengtis naujam sezonui sportininkui rekomenduojama turėti bent dvi dienas poilsio. Daugelio sporto šakų profesionalai sportuoja dukart per dieną, tokiu atveju jie trečiadieniais ir šeštadieniais daro vieną treniruotę, o sekmadieniais ilsisi. Tačiau net ir sportuojant vieną kartą per dieną rekomenduotinos dvi dienos poilsio. Per vieną jų būtų galima pakeisti veiklą, pavyzdžiui, lengvesniu krūviu ar funkciniais pratimais, o antrą dieną visiškai ilsėtis nuo sporto.

„Pasiruošimo ciklui labai svarbu, kad per mėnesį būtų bent savaitė visiško poilsio – jokio krūvio ir paliekamas tik bendras malonus judėjimas, ką sportininkas pats norėtų daryti. Taip dažniausiai ir būna sporto stovyklose – ciklas trunka tris savaites, tada savaitę formuojama regeneracijos, poilsio dalis“, – pastebi J.Vaščenkovas.

Jis prideda, kad išlaikyti darbo ir poilsio balansą – labai svarbu, nes aukščiausio lygio sporte viskas vyksta itin šalia pervargimo ir lėtinio nuovargio ribos.

Pasibaigus pirmam pasiruošimo mėnesiui grįžtama prie savo sporto šakos ir tada didinami krūviai – likę trys mėnesiai būna vis intensyvesni ir aštresni.

Daugelyje stovyklų sportininkai vis dar atlieka daug bendrojo pobūdžio pratimų, skirtų specializacijos rizikai mažinti, o paskutinį mėnesį viskas keičiasi.

„Apimtys mažėja, o aštrumas, tempas, intensyvumas didėja. Ir kuo arčiau varžybos, tuo apimtys mažesnės, o specializacija ir intensyvumas didesni – iki kol ateina varžybų periodas“, – sako J.Vaščenkovas.

Lieka specializacija

Paskutinėje stovykloje J.Vaščenkovo ir sportininkų pagrindinė užduotis – užbėgti bet kokioms galimoms traumų rizikoms už akių.

„Jeigu randame kažkokią problemą, bandome ją spręsti. Tam, kad būtų prevencija ir neliktų nefunkcionuojančių raumenų. Kasdien testuojame, taikome įvairias terapines priemones, pradedant funkcinės neurologijos metodais ir baigiant masažu bei tempimo pratimais“, – sako specialistas.

Prasidėjus varžybų periodui sportininkų dienotvarkėje lieka tik specializuota veikla ir pratimai, kurie padeda pasiekti aukščiausią sportinę formą.

„Aukščiausio lygio forma neišlieka mėnesiais. Kalbame apie savaites, kartais dienas, bet jokiu būdu ne apie mėnesius. Mokslas teigia, kad dukart per sezoną galima pasiekti aukščiausią formą. O praktika tokia: treneriai, kurie turi patirties su rinktine, su aukščiausio lygio elito sportininkais, sako, kad kiek reikės – tiek įeisime į formą. Bet kokiu atveju reikės pasiekti tą aukštą sportinę formą, vėliau atsileisti ir vėl iš naujo jos siekti – tam gali prireikti ir mėnesio.

Reikia suprasti, kad čia nekalbame apie tai, kad sportininkas tampa dvigubai silpnesnis. Čia kalbama apie 1–5 proc. jėgų sustiprėjimą. Tie skirtumai yra matuojami sekundėmis ir milisekundėmis. Elito sportininkai, net ir po tarpsezonio, būna labai stiprūs. Juk kalbame tik apie tai, kaip pagerinti sekundę, o ne minutę“, – paaiškina kineziterapeutas.

Gali baigtis liūdnai

J.Vaščenkovas pripažįsta, kad pas jį atvyksta gydytis visų čia išvardytų ciklų nesilaikantys sportininkai – tai labai būdinga tiems atletams, kurie dirba ne su rinktinių treneriais, bet intensyviai ir daug treniruojasi. Jie dažniausiai mano, kad kažko nepadarė, toliau daug sportuoja ir nualina save.

„Tai sukelia chroniškus uždegiminius procesus, lėtinio nuovargio sindromą, prasideda traumos ir skausmai. Galimybė sportuoti apskritai sustoja, o ką jau kalbėti apie rezultato kilimą. Net aukščiausiu lygiu būna atvejų, kai sportininkas nuoširdžiai norėdamas kuo geresnio rezultato atvažiuoja nusialinęs, nesilaikęs poilsio ciklo. Visiems žinoma, kad kūnas stiprėja ne dirbdamas, o ilsėdamasis. Jeigu nedarai poilsio ciklo, nuovargis tik didėja, rezultatai negerėja, o priešingai – krinta. Tada atsiranda panika, manoma, kad reikia dirbti dar daugiau, ir įsitraukiama į tokį liguistą, patologišką ciklą, kai norėdamas gero padarai didelę meškos paslaugą.

Geriausiu atveju tai baigiasi komiškomis situacijomis, o blogiausiu – sportininko karjeros pabaiga, nes neatlaiko kūnas, psichologija“, – perspėja patyręs specialistas.