Kai po pirmųjų šiuolaikinės penkiakovės rungčių medalio vilties beveik nebeliko, Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė ėmė ir sukūrė stebuklą – išplėšė sidabrą, tapusį džiaugsmo gūsiu, bendru laimės vardikliu visiems jos šalyje.

2012-ųjų Londono žaidynių čempionė, dviejų olimpinių medalių savininko Andrejaus Zadneprovskio žmona, vienuolikametės Adrianos mama užgriuvusią dar vieną dėmesio bangą priima, regis, be pastangų. „Juk tai – darbo dalis“, – sako. Plieniniai raumenys ir valia, paslėpti mažutės moters kūne. Racionalūs sprendimai, puiki reakcija galvoje ir šilta atjaučianti širdis. Laura – tikrai ypatinga.

„Buvo labai sunkūs metai, žiemą ir pavasarį dirbau be laisvų dienų, bet žinojau, ko aš noriu, kur aš einu“, – sako penkiakovininkė. Tiek dirbus, Tokijuje nugalėjus save pačią ir beveik visas varžoves, kitam norėtųsi tik ilsėtis, o ji olimpinę euforiją greitai pakeitė reikalais: „Rytą atsikėliau, prabėgau krosą, tada – į Prezidentūrą, svarbų posėdį, trukusį dvi valandas. Su prezidentu, švietimo, mokslo ir sporto ministre, kitais atletais, federacijų vadovais kalbėjomės apie sporto problemas – strategiją, finansavimą. Pirmąkart mūsų klauso, galbūt ledai pajudės ir bus iš esmės pradėta rūpintis sportu?.. Medaliai patys juk neateina. Esu įtraukta į specialią darbo grupę, dirbsime, kad mūsų šalies sportas pakiltų iš dugno, kurį jau pasiekėme.“

– Laura, kada pati patikėjote, kad vis dėlto galite parvežti Lietuvai tą vienintelį medalį iš Tokijo?

– Tokia viltis sužibo jau po jojimo rungties, kai pakilau aukštyn. Bet paskui gavau dešimt baudos sekundžių dėl „falšstarto“. Bėgdama paskutinį ratą patikėjau, kad tas medalis bus.

O galėjo būti visaip. Likus mėnesiui iki olimpinių žaidynių, per pačius karščius, jojau vangoka kumele, šokome per kliūtį ir jai tarp kanopų pakliuvo rąstas, abi virtome tiesiai į kliūtį – tiesiog ant pagalių. Susilaužiau dešinės pusės šonkaulį, stipriai susimušiau žandikaulį, kokią savaitę dėl to negalėjau valgyti, sumušiau sąnarius, skaudėjo prispaustą koją – ją jaučiu iki šiol. Iškart po traumos daugiausia nepatogumų ir skausmo kėlė žandikaulis.

– Prieš olimpines žaidynes tik to ir tetrūko.

– Taip jau būna sporte, kažkam svarbiam ruošiesi, ruošiesi – ir bac. Tiesą sakant, taip krintant būna ir daug rimtesnių traumų, dar daugiau lūžių. Man tikrai pasisekė ir viskas baigėsi kaip galima geriausiai: stovėjau ant abiejų kojų, galėjau sportuoti. Gydytojai pasakė, kad per mėnesį šonkaulis sugis. Pirmą savaitę treniravausi gerdama skausmą malšinančius vaistus, nes sustoti pusiaukelėje tiesiog negalėjau. Sunkiausia buvo plaukti – tą dariau labai atsargiai, nes skaudėjo. Kitkam sužeidimas kliudė mažiau. Jau po keliolikos dienų skausmas tapo pakenčiamas, o vėliau beveik pradingo – galėjau treniruotis visu stiprumu. Starto metu nebeskaudėjo, o gal tiesiog iš viso lioviausi apie tai galvoti. Reikėjo susikaupti ties tuo, ką turiu padaryti, o jei blaškysiesi apie tą, aną… Jei jau kažkas lūžta taip, kad nepasikeli ant kojų, tada būna problema. O jei gali judėti, kažką daryti – anokia čia bėda… Mes, sportininkai, pratę prie skausmo, galime daugiau pakentėti.

– Valia, gebėjimas susikoncentruoti į tikslą, nuvyti pašalines mintis – atsinešta iš vaikystės ar išugdyta sportuojant?

– Manau, charakteris, valia, stiprybė išugdoma, o paskui tik stiprinama, einant ilgu profesionalaus sportininko keliu. Šiame kelyje susiduri su daugybe problemų, sunkumų, kurie užgrūdina ir paverčia stipresniu žmogumi. Profesionaliajame sporte silpnų nėra, tad jei tampi čempionu, laimi medalių – esi kietas riešutėlis (šypsosi). Kita vertus, daugybė iššūkių tenka kažko siekiant ir kitose srityse. Visur būna situacijų, kai turi perlipti per save ir pamatyti, kad galbūt gali daugiau, nei pats iš savęs tikėjaisi. Bet tiesa ta, kad sportas išugdo tvirtą charakterį, atskleidžia stipriąsias žmogaus savybes, kurias galbūt panaudosi ateityje kitur.

– Kas jums sunkiau: dalyvauti varžybose ar po jų autis aukštakulnius ir keliauti valdžios koridoriais ir salėmis atsiimti apdovanojimų, dalyvauti posėdžiuose?

– Šie du dalykai nepalyginami. Dalyvauti varžybose – labai sunku, bet prie to esi pripratęs, šis dalykas – prie širdies, labai gerai pažįstamas. O dabartinio darbo sunkumas yra visai kitoks. Bendravimas su visuomene, pagerbimai – irgi vargina, nes vis atrodo, kad kiekvienąkart turi kažką kitaip daryti, žiūrėti. Grįžau po posėdžio Prezidentūroje, dar kelių susitikimų ir atrodo, lyg penkias rungtis būčiau įveikusi. Bet jaučiu, kad būtent dabar reikia kiek įmanoma plačiau išsakyti, kas negerai mūsų sporto sistemoje. Kas geriau žino situaciją nei mes, sportininkai? Juk patys tarp tų problemų kuičiamės, matome jas iš labai arti. Prieš devynerius metus, po Londono žaidynių, aš vienintelė prabilau, kad reikia gerinti infrastruktūrą, statyti baseinų, bazių, kad mūsų ruošimosi sąlygos – labai prastos. Tada parvežėme penkis medalius, tai – tikrai kosmosas, o visiems atrodė norma. Po devynerių metų – vienas medalis, blogiausias pasirodymas. Bet to link mes žengėme jau seniai. Pasaulyje sportas juda pirmyn, diegiamos naujos metodikos, pasiekiami neįtikėtini rekordai, o mes kol kas net ne trypčiojame vietoje, bet einame atgal.

– Jūsų darbo diena – sportas nuo aštuonių iki aštuonių su pertrauka per pietus. Kiek dar įmanoma šitaip varyti?

– Tiek, kiek pati turėsiu noro, užsidegimo, užsispyrimo. Kadangi visą gyvenimą aplink tik sportas, jis tarsi į mane įaugęs, kitokios kasdienybės neįsivaizduoju. Į priekį veda meilė šiam sportui, be to, aš mėgstu nugalėti, džiuginti, tą ypač pajutau Tokijuje – man didžiulė garbė ir laimė, kad būtent aš sugebėjau iškovoti medalį savo šaliai, sugebėjau pradžiuginti niūriomis nuotaikomis gyvenančią Lietuvą. Piktiems ir pavargusiems žmonėms įnešiau mažą džiaugsmo pliūpsnį. Galbūt – trumpam, bet man gera, kad sugebėjau tą pliūpsnį duoti.

– Pati sau nebrėžiate ribų – dar treji metai, kitos žaidynės, čempionatas, o tada jau stop?

– Iki olimpinių žaidynių laukti trejus metus – kaip ir nėra daug. Keičiasi šiuolaikinės penkiakovės formatas, man įdomu pasižiūrėti, kaip bus, kokia ji taps. Permainos vyks pačioje varžybų sistemoje, planuojama pertvarka ir jojimo rungtyje. Galbūt tie atnaujinimai man visai netiks. Be to, buvo visokių traumyčių, organizmas – ne guminis, kad šitaip non stop galėčiau varyti, o ir amžius jau daro savo. Kai iki žaidynių liks dveji metai, prasidės atranka į jas. Iki to laiko reikia išsiaiškinti, ar aš dar norėčiau kažko siekti, o kad esu pajėgi, tikrai galiu – jaučiu pati. Tą įrodžiau Japonijoje. Nebent viską pakeistų kokios sveikatos problemos. Trumpai tariant, tie treji metai manęs nesusilpnins, varžytis galėsiu, bet viską lems, ar norėsiu to pati.

– Kiek rezultatams turi įtakos sportinio gyvenimo užkulisiai: namai, šeimos reikalai?

– Labai daug. Turiu šeimą, dukrytę – man tai tikrai svarbu. Be asmeninių pergalių ir rezultatų siekimo, man svarbu, kaip ir kokia auga dukra, su vyru rūpinamės, kad ji irgi sportuotų, gautų gerą išsilavinimą, auklėjimą. Sportas ir šeima praktiškai ir sudaro visą mano gyvenimą. Kažkam kitam nelabai turiu laiko.

– Galbūt jūsų Adriana nuėjo į penkiakovę?

– Ji lanko plaukimą, bet kartais dalyvauja ir daugiakovės varžybose – priklausomai nuo amžiaus, tai būna dvikovė, paskui trikovė, keturkovė ir tik paskui – penkiakovė. Yra laimėjusi medalių dvikovės varžybose, bet kol kas visą dėmesį yra sutelkusi į plaukimą. Ir jai neblogai sekasi. Taip pat dukra mėgsta bėgioti – tą daryti raginame ir mes. Kadangi šeimoje sportuojame visi, vaikas, matyt, neturi galimybės rinktis (šypsosi).

– Jūs, kaip Adriana, irgi pirmiausia lankėte plaukimą, o į penkiakovę pasukote tik aštuoniolikos. Duktė kartoja mamos kelią?

– Kol kas – taip.

– Kokius čempioniškus genus jūsų mergaitė surinkusi?

– Ji labai užsispyrusi, sunkoka su ja sutarti. Dukrelė labai energinga, judri, gal net pasakyčiau – hiperaktyvi. Tai sporte nėra blogai. Svarbiausia – vaiką nukreipti tinkame linkme ir šias savybes panaudoti. O kalbėti, ar bus čempionė, dar tikrai anksti. Ji tokio amžiaus, kai dar viskas gali pasikeisti, gal vaikas pasirinks kažkokį kitą kelią. Jos metų vaikams iš esmės labai gerai užsiimti sportu, tada jie nesėdi įjunkę į telefoną, nevaikšto pakampiais.

– Kokie su Andrejumi esate tėvai: griežti ar duodantys daugiau laisvių?

– Aš, kaip mama, gal griežtoka, tėtis – švelnesnis. Tėčiai gal ir šiaip dukroms atlaidesni. Išties auklėti Adrianą nėra paprasta, nes daug keliaujame, dažnai mūsų nėra namie, ji laiką leidžia su seneliais, o šie išlepina. Grįžtame, reikia viską vėl sustatyti į vėžes, nes vaikas jau būna pajutęs, kad laisvės turi per daug. Sporto ir šeimos derinimas turi dvi medalio puses: kai ką galėčiau padaryti geriau, jei nuolat būčiau šalia. Tačiau tada nebūtų rezultatų. Tai yra gyvenimas.

– Esu skaičiusi jūsų interviu, kur sakėte, kad ideali šeima būtų jūs, vyras ir trys vaikai.

– Nepamenu, kad taip būčiau sakiusi. Greičiausiai žurnalistai kažką pridėjo. Du vaikai – taip, būtų aukso viduriukas, bet trys?

– Tada paklausiu kaip visi: ką manote apie antrą vaikelį?

– Nesakau, kad jo nenoriu. Bet norėti ir turėti – du skirtingi dalykai. Vieni klausia apie vaikus, kiti – apie dar vieną olimpiadą, tad ką man daryti: galvoti apie dar vienas žaidynes ar planuoti permainas šeimoje (juokiasi)? Išties pagalvoju, kad antras vaikas būtų smagu, jau ir amžius toks, bet ir mintis apie sportą dar kirba. Truputėlį laiko apsispręsti turiu, žiūrėsiu, kaip ateinantys metai susidėlios. Gal ateityje bus dar vienas vaikas…

– Jūsų šeimos globojama mergaitė iš vaikų namų jau tikriausiai užaugo?

– Su Sandra esame pažįstami nuo dvylikos metų, susitikome globos namuose, nuvykę ten pabendrauti su vaikais. Sandra daug sportavo – gerai bėgiojo, plaukė. Norėjome jai suteikti galimybių rasti save sporte. Dabar ji užaugo, baigė dvylika klasių ir pasuko visai kitu keliu. Galbūt per vėlai ji rimtai pradėjo užsiimti sportu, pabandė siekti aukštumų, nors buvo tikrai gabi. Labai džiaugiuosi, kad ji atrado save. Ryšius palaikome ir jai užaugus, visą laiką gražiai bendraujame, jei prireikia, padedame.

– Kas jūsų su Andrejumi namuose yra generolas, o kas – labiau vykdytojas?

– Kad nėra pas mus generolų. Abu esame stiprūs žmonės, o tokiems per stipriai nepavadovausi (šypsosi). Mes – lygiavertės asmenybės, tad gelbsti tarpusavio supratimas.

– Kaip dalijatės buities darbus, kurio labiausiai nekenčiate?

– Anksčiau vyras buvo labai pedantiškas. Jam užkliūdavo, pavyzdžiui, vaiko pirštų paliktos dėmelės kažkur ant stiklo, kurių aš net nepastebiu ir nevalau. O jis, būdavo, pastebi ir valo, valo. Galvoju: na ir gerai, tau kliūva, tu ir valyk, o aš tokių dalykų nesureikšminu. Juk ar tragedija tas pirštuko antspaudas? Su metais, augant Adrianai, jis tapo mažesnis pedantas. Nors man taip pat patinka, kai namie tvarka.

– Kokiu patiekalu galima per skrandį patekti į jūsų širdį?

– Neturiu vieno konkretaus. Man patinka daug patiekalų – ir mėsytė, ir žuvytė. Kitaip tariant, mane sužavėti galima tiesiog skaniais pietumis. Aš ir pati mėgstu gaminti, palepinti kitus. Ypač tas pasijuto per šitą pandemiją, kai turėjome daug laiko – tapau visiška kulinarė, visi priprato, užtat ir karantinui pasibaigus šeimyna reikalavo tai to, tai ano (šypsosi). Nesiskundžiu, man patinka. Visada stengiamės valgyti namie, nes esi tikras, ką įdėjai, kaip viską darei. Naminis maistas man skaniausias. Beje, per karantiną atradau kepenėlių pašteto su džiovintomis juodosiomis slyvomis receptą, išbandžiau ir jis tapo mano firminis. Namie kitokio pašteto neįsivaizduoju, tai mūsų topas. Būna, prigaminu jo daugiau, tada supakuoju ir dovanoju kitiems – vaišinu. Visiems, kurie paragauja, labai patinka. Mielai dalinuosi receptu.

– Dovanoti paštetą tikrai turite kam, draugų jums nestinga, o ar sunkiai prisileidžiate naujus žmones, mezgate pažintis? Ką jums lengviau prisijaukinti – nepažįstamą žirgą per varžybas ar naują žmogų?

– Aišku, kad žmogų! Labai mėgstu bendrauti, kiti ant manęs net pyksta, kad aš visą laiką šneku ir šneku. Kai užsivedu, galiu kalbėti, kol manęs nesustabdo. Bendrauti mėgstu su visais. Net valytojos visose sporto bazėse yra mano draugės, nes visada sustoju, pakalbinu ir galiu plepėti bet kokia tema. Tad prisijaukinti žmogų man daug lengviau nei žirgą – jį perprasti sudėtingiau.

Turiu tikrų draugų ir draugių, su kuriais išlaikėme ryšius nuo pat vaikystės. Ir jų nėra mažai. Yra vėlesniu metu atsiradusių bičiulių, draugų iš Andrejaus pusės. Tik dėl sportinės rutinos negalime su jais pasimatyti taip dažnai, kaip norėtųsi, bet bendraujame socialiniuose tinkluose. Užtat dabar, po žaidynių, kai atsirado truputis laiko, turiu prabangą pasimatyti su kone visais – tai vieni, tai kiti užsuka pasveikinti, pabendrauti, net iš užsienio keli atvažiavo. Sporto bendruomenei, treneriams, savo draugams buvome surengę didžiulį priėmimą mano medalio proga – atšventėme pergalę. Prie to medalio juk prisilietė labai daug žmonių, buvo kam pasakyti „ačiū“, tad labai džiaugėmės pasitaikiusia galimybe tą padaryti.

– O jūsų draugystė, santykiai su vyru kaip nors pasikeitė, kai jis tapo ir jūsų treneriu?

– Tapęs treneriu jis galbūt norėjo labiau mane kontroliuoti, pripiršti nuomonę. Aš palengva bandžiau pasakyti, kad jo nuomonė ne visada yra vienintelė teisinga, kad savąją turiu ir aš. Taip pamažu abu atradome bendravimo balansą, vienas kitą supratome. Jis mato, kad man nereikia per daug vadovauti, aš pati kartais geriau žinau ir jaučiu, ko man reikia. Man labiau reikėjo pagalbininko, kuris supranta, užjaučia, pabūna šalia ir, žinoma, pataria, o ne primeta kategorišką nuomonę. Apsišlifavome, vienas kitą supratome. Jis turi daug vadybos rūpesčių, per treniruotes iš šalies pastebi mano klaidas – mūsų bendras darbas tikrai naudingas, bet kritikos aš sulaukiu ne tik iš jo, bet ir iš kitų trenerių. Jų ne vienas, nes penkiakovę juk sudaro penkios skirtingos sporto šakos. Aš moku priimti kritiką, už ją dėkoju ir deduosi į galvą visas pastabas.

– Gal treneris nustebino kokia nors dovana už iškovotą sidabrą? Gal ir šiokią dieną kaip nors palepina?

– Už olimpinį medalį gavau bučkį, pasakė, kad esu šaunuolė. Bet ir pylos gavau – ne taip, kaip treneriai planavo, pasirodžiau fechtavimosi rungtyje, kitką irgi dariau ne pagal jų planą, o dar tas „falšstartas“… Bet ištaisiau klaidas ir laimėjau medalį. Iš esmės rezultatas – geras, tačiau klaidų padariau, tad už jas turėjau atsiimti. Nėra viskas pas mus pūkuota – tik pagyrimai (juokiasi). Nulipai nuo pjedestalo ir viską pradedi nuo nulio – visi vėl esame lygūs, visi „čempionai“ baigiasi. Tęsiasi įprastas gyvenimas, ateina naujos pradžios, vėl sieki, varžaisi. Tas pasidžiaugimo momentas – trumpas.

Nepasakyčiau, kad vyras mane šiokią dieną dovanomis lepintų. Žinoma, pradžiugina gėlėmis ar mielu siurprizu įvairiomis progomis – gimtadienio, Moters dienos.

– Kur jūsų šeimos medaliai? Turėtų būti įspūdingas altorėlis.

– Visų apdovanojimų nesutalpintume, dalis yra pas tėvus, bet svarbiausi medaliai – namie, savo trofėjų skyrelį patys matome nuolatos. Tokijo sidabras kol kas vietos jame neturi, dar nebandžiau jo įkomponuoti, nes visur jį vežioju, visi nori pamatyti. Kai aprims, šis medalis nuguls greta kitų trijų mūsų šeimos olimpinių.

– Koks jūsų batų dėžėje aukštakulnių ir sportinių batelių santykis? Tikriausiai sportiniai laimi beveik sausai.

– Kadangi sportuojame visi, sportbačių namie pilna. Kartais vyras sako: „Laura, reikia išmesti dalį tavo sportbačių, pusės nereikia.“ Atsakau: „Taviškių yra dar daugiau! Jų tiek tikrai nereikia, išmesk pusę savų.“ Dar ir Adrianos sportbačių kiek yra. Išties sportinė avalynė vis pasipildo, jos nesudėvime, mielai dalijame tėvams, pažįstamiems. Šiaip labai mėgstame sportinį apavą, dabar madinga kedus avėti ne tik sportuojant, bet ir laisvalaikiu. Šio tipo batai mūsų namuose dominuoja.

Bet turiu ir aukštakulnių, jie laikomi atskirai. Nors labai retai juos aviu, tik dabar praktiškai kiekvieną dieną, pasikeisdama derinu tai prie vienų, tai prie kitų drabužių. Aukštakulniai – man neįprasta, kojas paskausta, atrodo, kad man kažkas negerai, nes nesu prie jų pratusi, bet pasakau sau: dabar ta proga, reikia puoštis jais ir suknelėmis. Net negalėjau prisiminti, kada anksčiau taip teko išsinerti iš savo kasdienybės – kedų ir sportinių drabužių. Dėl pandemijos progų puoštis buvo dar labiau sumažėję. Laisvalaikiu mano apranga artima sportinei – džinsai, marškinėliai, greitai apsirengiu ir lekiu. O dabar pagaliau galėjau atrodyti kaip tikra moteris – su gražia suknele. O suknelių spintoje – ne viena, jos dar laukia savo progų (šypsosi).

– Kaip dažnai leidžiate sau moteriškus malonumus – grožio procedūras. Viename interviu sakėte, kad dėmesio tam skiriate tik tiek, kad padoriai atrodytumėte.

– Makiažui laiko neturiu. Dažytos blakstienos mūsų sporte, kai ir plauki, ir joji, ir bėgi, būtų neįmanoma misija. Tačiau visada būnu susitvarkiusi nagus, pasidažiusi ir apsikirpusi plaukus – būtinoms procedūroms užsirašau iš anksto, jas įtraukiu į savo tvarkaraštį tam, kad atrodyčiau tvarkingai. Kosmetologų kabinetai, grožio procedūros – ne man, tam neturiu laiko. Vartoju kokybišką kosmetiką, kremus, plaukų priežiūros priemones – baseinas ir kitos treniruotės plaukams ir odai nepadeda, tad bent priemonėmis turiu juos palepinti. Kita vertus, sportas jaunina ir gražina, tad sportininkėms gal per daug sukti galvos dėl grožio procedūrų nereikia.

– Jau seniai svajojate apie ilgesnes atostogas kur nors Azijoje. Kada tai sau galėsite leisti?

– Per pandemiją, kai buvome uždaryti, šiek tiek pailsėjome nuo rutinos, sunkių treniruočių. Praėjusi vasara buvo laisvesnė, gerai, kad vyro tėvai gyvena Klaipėdoje, buvome kelis kartus pas juos nuvažiavę, prie jūros pasibuvome. Mūsų sezonas paprastai baigiasi rudenį, tad atostogauti galima tik tada, bet tuo metu prasideda vaiko mokykla ir būreliai. Dabar, po olimpinių žaidynių, pailsėti norisi, bet reikia vienur, kitur važiuoti, dar varžybėlės laukia… Bet atostogų nusipelniau, jei mokytoja vaiką išleis, gal kur nors dar išvažiuosime. Arba ištrūksime dviese su vyru. Bent jau Lietuvoje į Birštoną ar Druskininkus savaitėlei norėčiau. Vėliau gal kažką rimčiau sugalvosim.

– Kokią matytumėte savo ateitį? Gal įsivaizduojate save trenere?

– Manau, galėčiau būti trenerė. Moku gražiai bendrauti su vaikais, man tai pavyksta. Be to, turiu didžiulę patirtį, daug informacijos, daug dienynų, kuriuose išrašytas visas mano gyvenimas, žinau, kaip ir ką būtų galima daryti. Tos žinios labai vertingos ir perduoti jas kažkam būtų smagu. Bet dar nežinau, koks bus gyvenimas ateityje. Man patinka ir tai, ką šiuo metu darau – norėčiau padėti spręsti šiandienines Lietuvos sporto problemas. Kelių ir prasmingų veiklų – daug, o kur link viskas pasisuks, laikas parodys.