Ketvirtadienį Vilniaus lengvosios atletikos manieže vyko jau penktoji „LTeam konferencija“. Sporto kultūros populiarinimui dedikuotoje konferencijoje buvo galima išgirsti skirtingas sporto sritis apimančius pranešimus: įžvalgomis bei patirtimi dalinosi olimpiečiai, sporto medikai, psichologai, teisininkai, komunikacijos specialistai, netrūko įvairių diskusijų, interaktyvių pramogų.

Konferencijoje olimpine patirtimi dalinosi ir Londono olimpinių žaidynių čempionė, Tokijuje sidabrą iškovojusi penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė. Drauge su savo komanda, treneriais – taip pat olimpiečiu, buvusiu penkiakovininku Andrejumi Zadneprovskiu, penkiakovės treneriu Jevgenijumi Kliosovu bei olimpiete, bėgimo trenere Irina Krakoviak diskutavo apie komandinio darbo svarbą.

Šiuolaikinė penkiakovė išgelbėjo olimpinę svajonę

Įprasta, kad ar varžybų vietoje, ar per televizijos ekraną ryškiausiai matomos tik šlovės akimirkos – finišas, medalis, sportininko emocijos. Bet nedaug kas žino, kiek žmonių prisidėjo prie tos saldžios pergalės.

„Vienas sportininkas negalėtų pasiekti tokių aukštumų. Čia slypi didžiulė komanda, ypač penkiakovėje. Prie medalio prisidėjo daug žmonių. Be jų visų pagalbos, patarimų nebūčiau tokia stipri, kokia esu. Man labai pasisekė, kad šalia manęs yra tokie nuostabūs žmonės. Lietuvoje trūksta gero lygio specialistų, todėl džiaugiuosi, kad tokius turiu šalia“, – sakė L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė.

Sportininkė dėkojo savo šiuolaikinės penkiakovės, jojimo, bėgimo, fechtavimo, plaukimo treneriams, kineziterapeutui, masažuotojui. Taip pat visiems, kas suteikė sąlygas plaukti, joti. Neretai sportininkei padeda ne tik treneriai, bet ir jų komandos, todėl tinklas žmonių, prisidedančių prie pergalės yra didžiulis.

L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė konferencijoje atskleidė, kad jos sportinis kelias prasidėjo nuo plaukimo. Ji ilgą laiką tikėjo, kad olimpinį auksą galima bus iškovoti būtent šiame sporte.

„Mano sportinis gyvenimas prasidėjo kai tėvai atvedė į plaukimą. Pirmosios varžybos ir pirmas laimėtas medalis mane „užkabino“. 8 metus plaukiau ir visas viltis dėjau į šį sportą, bet vėliau rezultatai sustojo. Gavau pasiūlymą pereiti į penkiakovę. Kadangi labai norėjau išpildyti svajonę tapti olimpine čempione, šį pasiūlymą priėmiau. Pirmi metai buvo sudėtingi, nes mokėjau tik plaukti, o man jau buvo 18 metų. Nuo nulio teko pradėti sportuoti 4 papildomas rungtis. Buvo labai sudėtinga ir daug minčių, ar man to reikia, bet tas noras ir meilė sportui vedė į priekį“, – sakė L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė.

Pirmasis jos šiuolaikinės penkiakovės treneris – J. Kliosovas. Jai sportininkė skyrė atskirą padėką.

„Tai treneris iš didžiosios raidės ir būtent jis mane padarė čempione. Tarp mūsų visada buvo geras bendradarbiavimas. Svarbiausias, kad tarp sportininko ir trenerio vyktų dialogas ir bendrai rastume kelią į norimą rezultatą, – sakė Tokijo olimpinė vicečempionė. – Viskas, kas vyksta aplink mane, padeda man tobulėti ir kilti. Žmonės tiki manimi ir jų dėka mes daug ką galime pasiekti.“

J. Kliosovas prisipažino, kad išvykęs smulkaus sudėjimo paauglę, negalėjo pagalvoti, kad prieš akis mato būsimą olimpinę čempionę.
„Prisimenu Laurą, kai atėjo į penkiakovę. Parodžiau jai fechtavimo pratimus ir nuėjęs apie ją pamiršau. Grįžęs pamačiau, kad ji vis dar sportuoja. Taip ir prasidėjo jos kelias penkiakovėje. Iš pirmo žvilgsnio neatrodė, kad ji gali kažką pasiekti. Kelias nebuvo lengvas – Laura dirbo penkerius metus iki pirmo medalio“, – sakė J. Kliosovas.

6-8 valandos treniruočių per dieną. Ir taip jau 20 metų. Pridėjus plaukimą, gaunasi net 28 metai. Ir meilė sportui tokia stipri, kad sustoji L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė dar neketina.

Į finišą – tarsi viesulas

A. Zadneprovskis sutinka, kad į šiuolaikinę penkiakovę daugelis sportininkų ateina iš kitų sporto šakų. Nemažai jų turi vieną stiprią savo rungtį ir mėgina kuo labiau prisijaukinti likusias keturias. Kadangi Lietuvos penkiakovininkai jau eilę metų garsėja savo pasiekimais, jaunimui atsiranda daugiau motyvacijos.

„Turime dideles tradicijas, gerus trenerius. Nėra kažkokios paslapties. Sporto šaka reikalauja atsidavimo. Laikas eina ir kai kuriose sporto šakose vyksta rotacija – ateina nauji žmonės, naujos technoloogijos. Penkiakovės fundamentas – nuo 1969 metų išlaikyti žmonės. Ant to pamato laikomės. Senoji karta perdavė savo žinias ir aistrą iš kartos į kartą. Norisi, kad šiuolaikinė penkiakovė išliktų olimpinėse žaidynėse ir visada būtų žmonių, kurie tęstų tradicijas“, – sakė A. Zadneprovskis.

1965-1970 metais medalius pasaulio čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse pelnė Stasys Šaparnis. Praėjusio tūkstantmečio pabaigoje estafetę perėmė Edvinas Krungolcas, Andrejus Zadneprovskis, o dabar pergalėmis džiugina Justinas Kinderis, L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė. Lietuvių pergalės Europos ir pasaulio jaunių ir jaunimo čempionatuose nuteikia optimistiškai ateičiai.

Taip jau susiklostė, kad daugumai minėtų lietuvių stipriausia rungtimi buvo bėgimas. Dabar ši rungtis sujungta su šaudymu. L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė ne vieną įspūdingą pergalę iškovojo būtent su paskutine kombinuota rungtimi.

Ir tos efektingos pergalės nėra atsitiktinės. Bėgimo klausimais su ja dirba buvusi olimpietė, bėgikė I. Krakoviak.

„Laura labai norėjo tobulėti bėgime. Prisimenu, kad pas mane atėjo labai smulki ir užsispyrusi mergina, kuri pasakė, kad nori bėgti geriau negu dabar. Pasiūliau jai savo treniruotes ir Laura puikiai jas realizavo. Laura pradėjo labai gerai jaustis bėgdama. Supratome, kad bėgimas gerėja. Dabar matome, kad visi elitiniai penkiakovininkai dirba su bėgimo treneriais. Laura yra tikra lyderė, kuri subūrė aplink save stiprią komandą. Visi vieni kitus stipriai suprantame ir netrukdome vieni kitiems dirbti. Ta darna yra labai svarbi. Esu labai laiminga ir tie 10 metų prabėgo kaip viena diena“, – kalbėjo I. Krakoviak.

Trenerė norėtų, kad Lauros sėkmės pavyzdys įkvėptų jaunimą.

„Lietuvoje yra labai daug stiprių vaikų ir jie turi matyti tokius pavyzdžius. Net ir po nesėkmės reikia nenusiminti, eiti tolyn ir bandyti dar kartą. Laura mato tikslą, eina link jo. Iššūkiai ją tik dar labiau užveda“, – sakė I. Krakoviak.

L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė dėkojo trenerei už atsidavimą ir supratimą: „Tik Irinos ir jos šeimos dėka, Tokijuje bėgau kaip viesulas“.
Per savo sportinę karjerą L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė turėjo nemažai iššūkių. Ji ne kartą skaudžiai nukentėjo svarbiose varžybose gavusi nepaklusnų žirgą. Būta ir skaudžių traumų bei pralaimėjimų. Ji atskleidė, kad dėl pandemijos nukeltos olimpinės žaidynės jai turėjo išeiti į naudą, tačiau 2021 metai jai „padovanojo“ dar daugiau išbandymų.

„Papildomi metai nebuvo blogai, bet susirgau Covid-19, pasaulio čempionate nepasisekė su žirgu, o likus mėnesiui iki olimpinių žaidynių, kritau nuo žirgo ir susilaužiau šonkaulį, – prisiminė penkiakovininkė. – Visos tos nesėkmės kažką reiškė. Nujaučiau, kad viskas baigsi gerai. Apie šonkaulį mažiausia galvojau, visos mintys apie tai, kaip geriau pasiruošti olimpinėms žaidynėms. Nebuvo lengva, nes Lietuva neturėjo medalių ir dėl to atsakomybė tiki išaugo. Visgi žinojau, kad tai yra mano šansas ir aš jį išnaudojau.“

Daugiau apie konferenciją skaitykite čia.