Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vienintelė mūsų šalies komanda, dalyvavusi olimpinių žaidynių komandinių žaidimų turnyruose, yra vyrų krepšinio rinktinė. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse turėsime pirmą kartą Lietuvai atstovaujančius sportininkus ir sportininkes dvejose komandinėse sporto šakose: paplūdimio tinklinyje ir 3x3 krepšinyje.
O prieš šimtą metų Lietuvos olimpinį kelią praskynė vyrų futbolo rinktinė, sovietmečiu medalius iškovojo Lietuvoje išugdyti futbolininkai, tinklininkai, rankininkai ir krepšininkės, o po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos sportininkai dalyvavo kelių asmeninių žaidimų – stalo teniso, badmintono ir teniso – olimpinėse varžybose.
Kai 1924 m. pavasarį šalies sporto gyvenimui vadovavusi Lietuvos sporto lyga (LSL) pirmąkart nusprendė nusiųsti sportininkus į olimpines žaidynes, sporto vadovai tikėjosi, kad lietuviai pasirodys net keliolikos sporto šakų arenose.
Prieš 1924 m. Paryžiaus žaidynes numatomų olimpiečių sąraše buvo trys dešimtys pavardžių, o lietuviai tikėjosi pasirodyti futbolo, lengvosios atletikos, bokso, fechtavimo, imtynių, sunkiosios atletikos, šaudymo, plaukimo, dviračių sporto, teniso, gimnastikos ir jojimo varžybos.
Ilgos nežinomybės savaitės
Praminti olimpinį kelią turėjo futbolininkai. Per 1924 metų Paryžiaus žaidynes daugumos sporto šakų varžybos vyko liepos mėnesį, bet olimpinis futbolo turnyras prasidėjo gegužės 25 dieną. Olimpiniai futbolo čempionai paaiškėjo birželio 9-ąją, iki žaidynių atidarymo likus keturioms savaitėms.
Lietuvos futbolo rinktinė susiruošti į Paryžių turėjo labai greitai. LSL posėdis, kuriame oficialiai nuspręsta dalyvauti Paryžiaus žaidynėse, įvyko balandžio 8-ąją, o per pusantro mėnesio reikėjo nuveikti begalę organizacinių darbų.
Sunkiausias darbas buvo gauti pinigų. Kelionė į Prancūziją ir gyvenimas Paryžiuje nemenkai kainavo, o LSL kasoje švilpavo vėjai. Sporto vadovai labai tikėjosi Vyriausybės paramos, tačiau valdžia ilgai delsė spręsti sportininkų finansavimo klausimą. Ėjo savaitė po savaitės, o nežinomybė nesisklaidė. Vienu metu jau atrodė, kad olimpinį debiutą teks atidėti, bet gegužės 21-ąją, iki numatytų pirmųjų futbolo turnyro rungtynių likus keturioms dienoms, Lietuvos Vyriausybė pagaliau skyrė reikiamą sumą ir futbolininkai galėjo išvykti į Paryžių.
Iš traukinio – į aikštę
LSL vadovai iš pradžių numatė, kad Lietuvos rinktinę sudarys aštuoni Kauno ir šeši Klaipėdos futbolininkai. Užtrukus pinigų paieškoms, į kelionę reikėjo susiruošti per kelias valandas, todėl iškviesti klaipėdiečius nebeliko laiko. Gegužės 22-osios popietę į Paryžiaus traukinį įlipo vienuolika Kauno futbolininkų (vienas pagrindinių žaidėjų Stepas Garbačiauskas, kuris kartu buvo delegacijos vadovas, į Paryžių išvyko anksčiau).
Neužteko laiko net visiems geriausiems Kauno futbolininkams suburti. Jiems reikėjo skubiai atsiprašyti iš darbo ar karinės tarnybos, keli rinktinės kandidatai neturėjo užsienio pasų. Gerai buvo bent tai, kad žaidėjų užteko komandai sudaryti.
Lietuvos futbolininkai atvykti į Paryžių turėjo gegužės 24-osios rytą, bet kelionėje iškilo dar viena netikėta kliūtis. Traukiniui kirtus Belgijos sieną, olimpiečiai buvo išlaipinti pirmoje šios šalies stotyje, nes neturėjo tranzitinių Belgijos vizų. Vienam sportininkui su visų žaidėjų pasais teko grįžti į artimiausią Vokietijos miestą, kuriame buvo Belgijos konsulatas.
Praradusi dar kelias brangias valandas komanda į Paryžių atvažiavo tik prieš pusiaunaktį, iki rungtynių likus mažiau negu parai.
Praleido devynis įvarčius
Gegužės 25 dienos popietę Venseno miške, kuriame stovėjo Pershingo stadionas, vilkėdami Paryžiuje įsigytus baltus marškinėlius ir žalias kelnaites, išsirikiavo vienuolika Lietuvos garbę ginti pasiruošusių vyrų: Valerijonas Balčiūnas, Vincas Bartuška, Stepas Garbačiauskas, Hansas Gecas, Jurgis Hardingsonas, Stasys Janušauskas, Leonas Juozapaitis, Eduardas Mikučiauskas, Stasys Razma, Stasys Sabaliauskas ir Juozas Žebrauskas.
Prieš juos stovėjo vienuolika Šveicarijos futbolininkų. Lietuviai net neįsivaizdavo, ko tikėtis: daugelis jų futbolą žaidė vos dvejus ar trejus metus, o apie užsienio komandas buvo girdėję tik iš pasakojimų. Lietuvos rinktinė iki tol žaidė vos vienas draugiškas rungtynes, kurias pralaimėjo Estijos rinktinei 0:5. Bet iš komandos, rungtyniavusios su estais, į Paryžių išvyko vos keturi futbolininkai.
Šveicarai iškart užgulė lietuvių vartus, pirmame kėlinyje įmušė keturis įvarčius, antroje mačo pusėje taikliai smūgiavo dar penkis kartus ir laimėjo rungtynes 9:0.
Tikėtis geresnio rezultato būtų buvę sunku, net jei Lietuvos futbolininkai būtų tinkamai pasiruošę. Šveicarijos rinktinė tuo metu buvo viena stipriausių Europos komandų ir Paryžiaus olimpinėse žaidynėse iškovojo sidabro medalius. Šveicarai finale pralaimėjo vienintelei į žaidynes atvykusiai Pietų Amerikos komandai – Urugvajaus rinktinei.
Iškovojo olimpinį auksą
Į kitas olimpines žaidynes, vykusias 1928 m. Amsterdame, Lietuvos sporto vadovai futbolo rinktinės nebesiuntė. 1932 ir 1936 m. Lietuva visai nedalyvavo olimpinėse žaidynėse, o po Antrojo pasaulinio karo geriausi Lietuvos sportininkai kelis dešimtmečius patekti į olimpines žaidynes galėjo tik kaip SSRS rinktinės nariai.
Daugybę metų net geriausi Lietuvos futbolininkai nepretendavo žaisti SSRS rinktinėje. Stipriausia Lietuvos komanda Vilniaus „Žalgiris“ ilgai rungtyniavo antrojoje ar trečiojoje SSRS pirmenybių pakopoje, o didelį pakilimą Lietuvos futbolas išgyveno tik devintajame dešimtmetyje. „Žalgiris“ tuo metu įsitvirtino aukščiausiojoje lygoje, 1987 m. iškovojo SSRS pirmenybių bronzos medalius, o Vilniaus komandos lyderiai pateko į SSRS rinktinės trenerių akiratį.
1988 m. vilnietis Viačeslavas Sukristovas su pirmąja SSRS rinktine tapo Europos vicečempionu, o antrąją rinktinę treniravęs ukrainietis Anatolijus Byšovecas pakvietė gargždietį Arminą Narbekovą ir kėdainietį Arvydą Janonį kovoti dėl Seulo olimpinių žaidynių medalių.
A.Narbekovas ir A.Janonis iš Korėjos parsivežė tauriausius apdovanojimus. SSRS rinktinė finalo rungtynėse nugalėjo Brazilijos komandą 2:1 ir tapo olimpine čempione.
Įmušė du įvarčius
A.Janonis į aikštę buvo įleistas tik per vieną olimpinio turnyro mačą. Kai grupės varžybų trečiajame ture SSRS rinktinė triuškino JAV komandą 4:0, treneris A.Byšovecas įsibėgėjus antrajam kėliniui (54 min.) nuo atsarginių suolo pakėlė „Žalgirio“ gynėją. Per aikštėje praleistą pusvalandį A.Janonis savo akcijų nepakėlė – varžovai įmušė du įvarčius ir sumažino skirtumą.
Treneris daug labiau pasitikėjo kitu lietuviu – A.Narbekovas buvo vienas iš pagrindinių olimpinės pergalės kūrėjų. Jis su Moldovoje užaugusiu Igoriu Dobrovolskiu sudarė kuriančių saugų duetą ir aikštėje įgyvendindavo A.Byšoveco sumanymus.
A.Narbekovas visas šešerias rungtynes pradėjo starto vienuolikėje ir įmušė du įvarčius. Pirmąjį taiklų smūgį žalgirietis atliko per rungtynes su amerikiečiais. Po jo įvarčio rezultatas 19-ąją minutę tapo 2:0.
Daug svarbesnį įvartį A.Narbekovas įmušė rugsėjo 27 d. Pusano stadione per pusfinalio rungtynes su Italijos rinktine. Po dviejų kėlinių rezultatas buvo lygus 1:1, bet vos prasidėjus pratęsimui SSRS rinktinė išsiveržė į priekį. Driblingo virtuozas I.Dobrovolskis pritraukė trijų varžovų dėmesį ir atliko perdavimą baudos aikštelės kampe be priežiūros paliktam A.Narbekovui. Lietuvis tokių galimybių nešvaistydavo – jis elegantišku smūgiu kaire koja pasiuntė kamuolį į tinklą. Italijos rinktinės ir Turino „Juventus“ vartininkas Stefano Tacconi net nespėjo sureaguoti ir lenkta trajektorija skriejantį kamuolį tegalėjo palydėti žvilgsniu. SSRS rinktinė šias rungtynes laimėjo 3:2.
Per finalo rungtynes su Brazilijos rinktine A.Narbekovas buvo pakeistas po pirmojo kėlinio. Lietuvį pakeitęs maskvietis Jurijus Savičevas per pratęsimą įmušė lemiamą įvartį, nulėmusį SSRS futbolininkų pergalę.
Olimpinė programa plėtėsi
Dar XIX amžiaus pabaigoje beveik visoje Europoje ir Amerikoje paplitęs futbolas į olimpinę programą pirmą kartą pateko per antrąsias olimpines žaidynes, kurios buvo surengtos 1900 m. Paryžiuje.
Šiais laikais salėje žaidžiami kamuolio žaidimai – jaunesni. Jie olimpinėmis sporto šakomis tapo gerokai vėliau: 1936 m. krepšinis, 1964 m. tinklinis, 1972 m. rankinis.
Tinklinis – vienintelis iš šių trijų žaidimų, kuriame moterys olimpines teises gavo kartu su vyrais. Per 1964 m. Tokijo žaidynes pirmą kartą įvyko ir vyrų, ir moterų olimpiniai tinklinio turnyrai. Tokiam Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) sprendimui didelės įtakos turėjo tai, kad tinklinis buvo ypač populiarus žaidynes priimančioje Japonijoje, o japonai ir japonės buvo vieni iš pasaulio tinklinio lyderių.
Tuo tarpu moterų krepšinio ir rankinio olimpinis debiutas įvyko gerokai vėliau negu vyrų – 1976 m.
Lietuvos tinklinio perlai
Lietuvos tinklinis niekada nebuvo labai stiprus ir išgyveno vos porą nedidelių pakilimų. Vis dėlto du Lietuvoje išugdyti tinklininkai – Liudmila Meščeriakova-Buldakova ir Vasilijus Matuševas – XX amžiaus septintajame dešimtmetyje tapo olimpiniais čempionais. Tiesa, tuo metu, kai pasiekė didžiausias karjeros pergales, jie buvo išvykę iš Lietuvos ir žaidė Rusijos bei Ukrainos klubuose.
Viena geriausių visų laikų pasaulio tinklininkių, į tinklinio Šlovės muziejų įtraukta L.Meščeriakova gimė ne Lietuvoje. Tačiau ji užaugo Kaune, šiame mieste pradėjo lankyti tinklinio treniruotes ir pirmaisiais karjeros metais žaidė Kauno „Žalgiryje“. Į SSRS rinktinę pakviesta žalgirietė 1955 m. tapo Europos vicečempione, 1956 m. – pasaulio čempione, bet 1957 m. išvyko į Maskvos „Dinamo“ klubą, kuriame rungtyniavo iki karjeros pabaigos. Baigusi karjerą liko gyventi Rusijos sostinėje.
Ši Kaune užaugusi tinklininkė laimėjo 1964 m. Tokijo žaidynių sidabro medalį bei 1968 m. Meksiko ir 1972 m. Miuncheno žaidynių aukso medalius.
Salako apylinkėse (dabar Zarasų r.) gimęs V.Matuševas rungtyniavo Vilniaus „Dinamo“ klube, bet 1966 m. išvyko į daug stipresnę Charkivo „Burevestnik“ komandą. Priešingai nei L.Meščeriakova, pirmojo kvietimo į SSRS rinktinę jis sulaukė jau atstovaudamas Charkivo ekipai.
V.Matuševas su SSRS rinktine išvyko į 1968 m. Meksiko olimpines žaidynes, kuriose iškovojo aukso medalį. SSRS rinktinė olimpinį turnyrą tuomet pradėjo sensacingu pralaimėjimu JAV komandai, bet paskui laimėjo aštuonerias iš eilės rungtynes ir užėmė pirmą vietą. Vilniuje tinklinį žaisti išmokęs V.Matuševas Meksike žaidė nedaug, rinktinės treneriai jį į aikštę įleido tik per rungtynes su brazilais ir meksikiečiais.
Olimpinis čempionas Charkivo komandose („Burevestnik“, paskui „Lokomotiv“) žaidė iki 1974 m. Kai „Lokomotiv“ iškrito iš SSRS pirmenybių aukščiausios pakopos, V.Matuševas grįžo į Vilnių ir tapo sustiprėjusios „Kuro aparatūros“ komandos žaidžiančiuoju treneriu, baigęs žaidėjo karjerą ėjo vyriausiojo trenerio pareigas. Vienas geriausių visų laikų Lietuvos tinklininkų mirė 1989 m., būdamas vos 44-erių.
Rankininkių medaliai
Kadangi rankinis olimpinio pripažinimo laukė ilgiau, pirmoji geriausių Lietuvos rankininkų karta neturėjo galimybės tapti olimpiečiais. O Lietuva tuo metu buvo viena iš SSRS rankinio lyderių. Ir ne vien SSRS. Kauno „Žalgirio“ moterų rankinio komanda 1967 ir 1968 m. du kartus paeiliui iškovojo Europos čempionių taurę – svarbiausią Senojo žemyno klubų prizą.
Keletas geriausių Lietuvos rankininkų ir rankininkių buvo kviečiami į SSRS rinktines, lietuvis Janis Grinbergas treniravo iš pradžių moterų, o paskui vyrų rinktinę. Jam vadovaujant abi SSRS rinktinės pirmą kartą pateko į pasaulio pirmenybes. Bet visa tai vyko dar tada, kai rankinis olimpine sporto šaka dar nebuvo pripažintas.
Iki 1976-ųjų, kai į olimpinę programą buvo įtrauktas moterų rankinis, jėgų santykis pasikeitė. Auksinė žalgiriečių karta baigė karjerą, o Europoje pradėjo dominuoti Kijevo „Spartak“ komanda. Būtent „Spartak“ rankininkės 1976 m. sudarė į Monrealį išvykusios SSRS olimpinės rinktinės branduolį.
Viena iš nedaugelio kitų klubų rankininkių buvo Daugirdų kaime netoli Alytaus užaugusi Aldona Česaitytė-Nenėnienė. Ilgametė Kauno „Žalgirio“ komandos lyderė keliavo ne tik į Monrealio, bet ir į 1980 m. Maskvos olimpines žaidynes. Ir iš abiejų grįžo su aukso medaliais.
SSRS rankininkės per šias dvejas olimpines žaidynes laimėjo visas dešimt rungtynių. Dažniausiai triuškinamu rezultatai. Nedidelių sunkumų sovietų komandai tiek Monrealyje, tiek Maskvoje sukėlė tik Vengrijos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) rankininkės.
A.Nenėnienė olimpiniuose turnyruose žaidė labai mažai. SSRS rinktinės ir Kijevo „Spartak“ treneris Ihoris Turčynas ją į aikštę įleido tik per dvejas rungtynes – su Japonijos (1976 m.) ir Kongo (1980 m.) rinktinėmis. Lietuvė įmetė du įvarčius į japonių vartus.
A.Nenėnienės olimpinis kraitis išties įdomus: dvejos žaidynės, dvejos rungtynės, du įvarčiai ir du olimpiniai aukso medaliai. A.Nenėnienė kartu su krepšininke Angele Jankūnaite-Rupšiene buvo pirmosios Lietuvos sportininkės, iškovojusios po du olimpinius aukso medalius.
Per Maskvos žaidynes A.Nenėnienė olimpinėje rinktinėje jau buvo ne vienintelė lietuvė. Į SSRS komandą taip pat papuolė ir olimpine čempione tapo Vilniaus „Eglėje“ žaidusi iš Pumpėnų (Pasvalio r.) kilusi Sigita Mažeikaitė-Strečen. Ji rungtyniavo daugiau negu A.Nenėnienė, bet irgi nebuvo pagrindinė rinktinės rankininkė – Maskvos olimpiniame turnyre per ketverias rungtynes įmetė vieną įvartį.
Auksas – antruoju bandymu
Panašiu metu, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, SSRS vyrų rinktinėje įsitvirtino Eišiškių apylinkėse užaugęs ir Kauno „Granite“ žaidęs Valdemaras Novickis. Jis dalyvavo 1980 m. Maskvos ir 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse, kuriose iškovojo sidabrą ir auksą. V.Novickio vaidmuo vyrų rinktinėje buvo daug svarbesnis negu moterų rinktinėje žaidusių Lietuvos rankininkių. „Granito“ lyderis buvo vienas iš didžiausių autoritetų tiek aikštėje, tiek už jos ribų, o per Seulo žaidynes jis buvo olimpinės komandos kapitonas.
Per Maskvos žaidynes V.Novickiui nepavyko tapti olimpiniu čempionu. SSRS rinktinė jau grupės varžybose patyrė nesėkmę, žaisdama su Rumunijos komanda, ir tik per plauką prasibrovė į finalą. Jame SSRS rankininkai po dramatiškos kovos ir pratęsimo 22:23 nusileido VDR rinktinei.
Seulo žaidynėse SSRS rankininkai klaidų nedarė ir įtikinamai laimėjo visas šešerias rungtynes. Finale V.Novickis su komandos draugais net 32:25 nugalėjo olimpinio turnyro šeimininkę Korėjos rinktinę.
Rinktinėje V.Novickis įmesdavo nedaug įvarčių, bet buvo nepakeičiamas atakų organizatorius ir supančiodavo varžovų lyderius gindamasis. Maskvoje jis per šešerias rungtynes pelnė devynis įvarčius, Seule žaidė penkerias rungtynes ir įvarčių neįmetė. Rinktinės treneriai kapitonui suteikė privilegiją pailsėti per lengvai laimėtas rungtynes su autsaidere Alžyro komanda.
Keliavo į pirmąjį turnyrą
Pirmasis moterų krepšinio, kaip ir moterų rankinio, olimpinis turnyras įvyko tik 1976-aisiais – praėjus net 40 metų po pirmojo vyrų krepšinio turnyro. Tad kelios anksčiau žaidusių krepšininkių kartos per olimpines žaidynes galėjo nebent stebėti, kaip dėl medalių kovoja vyrai.
XX amžiaus šeštąjį, septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį pasaulio ar Europos pirmenybių medalius iškovojo Gražina Tulevičiūtė, Jūratė Daktaraitė, Laima Rutkauskaitė-Jukelienė, Zita Bareikytė, Larisa Vinčaitė. Jos karjerą baigė dar prieš tai, kol moterų krepšinis sulaukė olimpinio pripažinimo.
Labiau pasisekė vilnietei Angelei Jankūnaitei-Rupšienei, dalyvavusiai pirmajame olimpiniame moterų krepšinio turnyre.
SSRS rinktinė, kurios ryškiausia žvaigždė buvo apie 210 cm ūgio Latvijos milžinė Uljana Semionova, tuo metu buvo aiški pasaulio moterų krepšinio lyderė. Monrealio žaidynėse sovietų komanda be vargo laimėjo visas penkerias rungtynes ir net sidabro medalius iškovojusią JAV rinktinę sutriuškino 35 taškų skirtumu. Visose penkeriose rungtynėse žaidusi Vilniaus „Kibirkšties“ gynėja A.Rupšienė prie pergalių prisidėjo trisdešimčia taškų.
Po ketverių metų Maskvos žaidynėse SSRS krepšininkių pranašumas prieš varžoves buvo dar didesnis, o olimpinėje komandoje jau žaidė dvi lietuvės. Kartu su A.Rupšiene olimpine čempione tapo šiaulietė Vida Šulskytė-Beselienė. Abi „Kibirkšties“ krepšininkės Maskvos olimpiniame turnyre žaidė visas šešerias rungtynes. V.Beselienė pelnė 45 taškus, A.Rupšienė – 41 tašką.
Per 1988 m. Seulo žaidynes į olimpinę komandą buvo pakviesta Žeimelyje (Pakruojo r.) užaugusi „Kibirkšties“ vidurio puolėja Vitalija Tuomaitė. Iki to laiko pasaulio moterų krepšinio lyderės jau buvo pasikeitusios – SSRS krepšininkės varžovių nebetriuškino, maža to, jau grupės turnyre pralaimėjo Australijos komandai.
Pusfinalyje SSRS rinktinė nepasipriešino JAV komandai ir mažajame finale dar sykį susitiko su australėmis. Antroji šių ekipų akistata baigėsi SSRS krepšininkių pergale ir V.Tuomaitė iš Seulo grįžo su bronzos medaliu.
V.Tuomaitė olimpiniame turnyre žaidė visas penkerias rungtynes ir pelnė 33 taškus.
Beje, ilgametė SSRS rinktinės lyderė U.Semionova irgi gimė Lietuvoje. Jos tėvai gyveno nedideliame kaime prie pat Lietuvos sienos (dabartiniame Daugpilio rajone). Kai U.Semionovos mama gimdė, jai atvažiuoti į Zarasų ligoninę buvo patogiau negu į Daugpilio.
Nepasiektas Los Andželas
Tarp 1980 m. Maskvos ir 1988 m. Seulo žaidynių vyko 1984 m. Los Andželo olimpinės žaidynės. Sovietų valdžia šią sporto šventę boikotavo.
Tuo metu SSRS komandinių žaidimų rinktinėse buvo įsitvirtinę nemažai Lietuvos sportininkų. Paskelbusi Los Andželo žaidynių boikotą, Sovietų Sąjunga su palydovinėmis valstybėmis surengė alternatyvias „Draugystės“ („Družba“) žaidynes. Per jas SSRS rinktinėse žaidė krepšininkai Arvydas Sabonis, Sergejus Jovaiša, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius ir Ramunė Šidlauskaitė, rankininkai Valdemaras Novickis, Raimondas Valuckas ir Sigita Strečen, žolės riedulininkė Angelė Maldonytė.
Jei ne boikotas, jie būtų keliavę į Los Andželą... Keli iš šių sportininkų anksčiau arba vėliau dalyvavo kitose olimpinėse žaidynėse ir iškovojo olimpinius medalius. Bet R.Šidlauskaitei, R.Valuckui ir A.Maldonytei politiniai žaidimai sužlugdė pirmąją ir paskutinę olimpinę galimybę.
Beje, SSRS olimpinių žaidynių boikotą paskelbė 1984 m. gegužės 8-ąją. Po kelių dienų, gegužės 15–25, Paryžiuje vyko vyrų krepšinio olimpinės atrankos turnyras. SSRS rinktinė šio turnyro nepraleido, bet sovietų žiniasklaida net neskelbė, kad krepšininkai žaidžia olimpinės atrankos turnyre. Laikraščiuose buvo rašoma, kad rinktinė dalyvauja „stambiame tarptautiniame turnyre“.
Tiesa, vienas Lietuvos sporto atstovas Los Andželo žaidynėse buvo – rankinio varžybose darbavosi Tarptautinės rankinio federacijos delegatas vilnietis J.Grinbergas.
Su raketėmis prie tinklo
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos sportininkai iškovojo kelialapius į kelių asmeninių žaidimų, kurių pagrindiniai atributai – raketės ir tinklas, olimpinius turnyrus. XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje olimpinėse žaidynėse dalyvavo stalo tenisininkės Rūta Garkauskaitė-Paškauskienė ir Jolanta Prūsienė, badmintonininkai Akvilė Stapušaitytė ir Kęstutis Navickas, tenisininkas Ričardas Berankis.
Šių žaidimų olimpinė istorija – gana trumpa. Tiesa, tenisas buvo įtrauktas jau į pirmųjų šiuolaikinių olimpinių žaidynių programą, bet vėliau tenisininkai net kelis dešimtmečius dėl olimpinių medalių nekovodavo. Tenisas olimpines teises atgavo tik 1988 m.
Taip pat 1988 m., per Seulo žaidynes, buvo surengtas pirmasis stalo teniso olimpinis turnyras. Badmintonas dukart buvo pristatytas kaip parodomoji sporto šaka, bet į pagrindinę olimpinę programą pateko tik 1992 m.
Geriau sekėsi dvejetuose
Olimpinėse stalo teniso varžybose triskart dalyvavo daugkartinė Europos čempionė Rūta Garkauskaitė-Paškauskienė. Ji per ilgą karjerą iškovojo net aštuoniolika Europos pirmenybių medalių, tarp jų – septynis aukso, bet kopti į olimpines aukštumas buvo nepalyginamai sunkiau.
Visų pirma pasaulio stalo tenise dominuoja ne europiečiai. Per visą ligšiolinę istoriją Azijos stalo tenisininkės kitų žemynų sportininkėms olimpinėse moterų vienetų varžybose dar neleido iškovoti nė vieno medalio. Antra, R.Paškauskienė didžiausių laimėjimų pasiekė dvejetų varžybose, kuriose būdavo leidžiama sudaryti tarptautines poras. Kaunietės pergalių bendraautoriai buvo užsieniečiai, o geriausiai ji bendrą kalbą rado su serbu Aleksandru Karakaševičiumi.
R.Paškauskienės olimpinis debiutas įvyko per 1996 m. Atlantos žaidynes. Ji grupės varžybose pasiekė dvi pergales, bet pralaimėjo lemiamą mačą rumunei Otiliai Badescu ir į atkrintamąsias varžybas nepateko. Galutinėje lentelėje Lietuvos stalo tenisininkė pasidalijo 17 vietą.
Po ketverių metų į Sidnėjaus žaidynes keliavo dvi lietuvės. R.Paškauskienė ne tik kovojo vienetų varžybose, bet kartu su J.Prūsiene dalyvavo dvejetų turnyre. Lietuvės nudžiugino dviem pergalėmis grupės varžybose, bet aštuntfinalyje buvo bejėgės prieš kines Sun Jin ir Yang Ying. Ši kinių pora nužygiavo iki finalo ir iškovojo sidabro medalius. R.Paškauskienė ir J.Prūsienė galutinėje lentelėje pasidalijo devintą vietą su kitomis aštuntfinalyje iškritusiomis poromis.
Vienetų turnyro grupės varžybose R.Paškauskienė laimėjo vieną iš dviejų mačų ir galutinėje lentelėje tenkinosi 33 vieta.
R.Paškauskienė neiškovojo kelialapio į 2004 m. Atėnų žaidynes, bet grįžo į olimpinį turnyrą per 2008 m. Pekino žaidynes. Pirmoji Lietuvos stalo teniso raketė įveikė dvi varžoves, bet antrajame rate (1/32 finalo) nusileido vengrei Krisztinai Toth. Galutinėje lentelėje jos pavardė vėl buvo įrašyta tarp 33 vietą pasidalijusių sportininkių.
Su azijiečiais nepasivaržysi
Badmintonas – dar vienas žaidimas, kurio paslaptis geriausiai perkrimto azijiečiai. Vis dėlto bent tarp europiečių nepasimesdavo ir Lietuvos badmintono lyderiai, o kaunietis K.Navickas geriausiu karjeros laikotarpiu pasaulio vyrų reitinge buvo pakilęs į 38 vietą.
K.Navickas nesutriko ir per Pekino olimpines žaidynes. Lietuvis nugalėjo du varžovus (beje, abu europiečius) ir tik aštuntfinalyje atsitrenkė į Malaizijos sportininko Lee Chongo Wei sieną. Galutinėje lentelėje K.Navickas pasidalijo devintą vietą, o į pirmąjį aštuntuką Pekine pateko vos vienas Europos badmintonininkas Peteris Gade‘as iš Danijos.
Nors tauragietė Akvilė Stapušaitytė pasaulio reitinge nebuvo pakilusi taip aukštai kaip K.Navickas, ji dalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse. K.Navickas – tik vienose.
Tačiau A.Stapušaitytei, kuri vienu metu buvo 74-oji pasaulio raketė, nei 2008 m. Pekino, nei 2012 m. Londono žaidynėse nepavyko įveikti nė vienos varžovės. Pekine ji žaidė tik vieną mačą, Londone, kuriame varžybos vyko kita sistema, pralaimėjo du mačus. Galutinėje Pekino žaidynių lentelėje A.Stapušaitytė pasidalijo 17-ą, Londono žaidynių lentelėje – 33 vietą.
Badmintono olimpinės atrankos sistema yra drakoniška stipriausioms šalims, kurių kvotos yra mažos, ir gana palanki silpnesnėms. Pavyzdžiui, per 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynes olimpinius kelialapius iškovojo net 23 Europos šalių badmintonininkai. Tačiau lietuvių nebuvo nei Rio de Žaneiro, bei Tokijo žaidynių badmintono varžybose. Pro Paryžiaus žaidynių atrankos kliūtis Lietuvos badmintono žaidėjai taip pat neprasibrovė.
Debiutas nepavyko
Lietuvos teniso veidas daug metų buvo vilnietis Ričardas Berankis. Jis pusantro dešimtmečio buvo pirmoji Lietuvos vyrų teniso raketė, pasaulio reitinge 2016 m. pakilo į 50-ąją vietą.
Būtent aukšta vieta Teniso profesionalų asociacijos (ATP) reitinge užtikrino R.Berankiui kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Jų dalyviai buvo atrenkami pagal birželio 6 d. paskelbtą ATP reitingą. Tuo metu reikėjo užimti bent 56 vietą, o R.Berankio pavardė buvo įrašyta 54-uoju numeriu. Geriausias Lietuvos tenisininkas labai norėjo nuvykti į Rio de Žaneirą ir olimpinį sezoną žaidė tuose turnyruose, kuriuose galėdavo surinkti daugiau reitingo taškų.
Tiesa, net jei R.Berankis reitinge būtų nukritęs keliolika vietų žemiau, jis būtų pakviestas į olimpines žaidynes pagal kitus kriterijus. Atranka tuo metu nebuvo didelė problema.
Problema buvo vienintelis R.Berankio mačas Rio de Žaneiro olimpiniame teniso centre. Tokio rezultato niekas nesitikėjo: R.Berankis pralaimėjo australui Johnui Milmanui 0:6, 0:6. Lietuvos tenisininkas nesiskundė jokiais negalavimais ir pats negalėjo suprasti, kas nutiko aikštėje.
Šis mačas – vienintelis olimpinio teniso istorijoje, pasibaigęs sausu rezultatu.