Lietuvos akrobatinio slidinėjimo rinktinės treneris Mantas Točelis su draugais kildamas į kalną per „YouTube“ kanalą prisižiūrėdavo triukų, o paskui leisdamiesi mėgindavo juos pakartoti – su slidėmis šokinėti per tramplinus ar bandyti apsiversti ore. Savamokslis druskininkietis dabar šių triukų moko kitus ir svajoja nuvesti lietuvius jau į 2026 m. žiemos olimpines žaidynes.

Treneris labiausiai tobulėja teisėjaudamas tarptautinėse akrobatinio slidinėjimo varžybose. Vyresnieji kolegos iš pradžių net manė, kad lietuvis yra dalyvis, o ne teisėjas kaip ir jie. 25-erių Mantas išties dar atlieka triukus su slidėmis, nes ir auklėtiniai nori pamatyti, ką moka jų treneris, bet dabar daugiau dėmesio skiria ne asmeninėms treniruotėms, o jaunimui ugdyti ir teisėjauti.

„Teisėjaudamas aukščiausio lygio varžybose sužinau naujienas, pabendrauju su olimpinių rinktinių treneriais, o tai padeda kilti aukštyn“, – įsitikinęs „Freeski“ akademijos įkūrėjas ir rinktinės treneris M.Točelis.

Jis treniruoja dvi akrobatinio slidinėjimo rungtis pasirinkusius sportininkus: didžiojo šuolio („big air“), kai šokinėjama per didelį trampliną, ir akrobatinio nusileidimo („slopestyle“), kai šliuožiama trasa, kurioje įrengta įvairių figūrų.

Keturi lietuviai šiemet Italijoje tapo pirmaisiais mūsų šalies akrobatinio slidinėjimo atstovais Europos jaunimo olimpiniame festivalyje.

Labai sėkmingai mūsų šalies atstovai pasirodė ir kovo pabaigoje taip pat Italijoje vykusių jaunių varžybų „World Rookie Tour“ finaliniame etape. Akrobatinio nusileidimo rungtyje jaunių vaikinų varžybose aštuntą vietą tarp 25 sportininkų užėmė Pijus Baniulis. Jaunių merginų varžybose ketvirtą vietą finale užėmė Medeinė Povilavičiūtė.

Dabartinis ambicingojo druskininkiečio tikslas – nuvykti į Milano ir Kortinos d‘Ampeco žiemos olimpines žaidynes. Nors turi galimybių ten atsidurti ir kaip teisėjas, vis dėlto M.Točelis labiausiai norėtų, kad į jas patektų su savo auklėtiniais.

– Ar akrobatinis slidinėjimas Lietuvoje yra populiari sporto šaka? – „Olimpinė panorama“ paklausė M.Točelio.

– Žiūrint, su kuo lyginsi, bet, sakyčiau, populiarėjanti. Lietuvoje turime du pagrindinius centrus – Liepkalnį Vilniuje ir „Snow areną“ Druskininkuose. Jei vertintume tik pagal tai, kiek ten žmonių treniruojasi, sakyčiau, kad akrobatinis slidinėjimas yra populiaresnis už snieglenčių sportą.

Norint užsiimti akrobatiniu slidinėjimu, svarbu mokėti gerai šliuožti kalnų slidėmis. Kai žmonėms atsibosta tiesiog šliuožti trasa ir atlikti tik posūkius, jie užsimano išbandyti ką nors nauja: pašokinėti per tramplinus ar prašliuožti per figūras. Taip ir ateina į šį sportą. Ypač jaunimas.

Bet mokytis akrobatinio slidinėjimo gali ir jau subrendę kalnų slidininkai. Pavyzdžiui, „Freeski“ akademiją lanko tėvas ir sūnus. Tėvui – 44 metai ir jis išmoko atlikti salto su slidėmis, jo dešimtmetis sūnus irgi atlieka įvairius triukus. Šiame sporte tėvų palaikymas itin didelis: tėvai dažniausiai patys slidinėja, todėl atsiveda ir vaikus.

– Kokios akrobatinio slidinėjimo treniruočių sąlygos Lietuvoje?

– Treniruojamės ir vasarą – ant tramplino leidžiamės dirbtiniu plastikiniu sniegu ir nušokame ant vadinamųjų oro pagalvių. Praėjusią vasarą išbandėme naują centrą Zakopanėje, Lenkijoje. Buvome pirmieji lankytojai: užsukome pakeliui į treniruočių stovyklą Italijos kalnuose. Paskui visą vasarą ten ir treniravomės, nes sąlygos puikios.

Rudenį pradedame treniruotis „Snow arenoje“, o, pavyzdžiui, latviai ir estai neturi galimybių rudenį treniruotis kelis kartus per savaitę ant sniego. „Snow arenoje“ – puikios sąlygos treniruotis ant vamzdžių, nes vamzdis ir ten, ir kalnuose – toks pat. Tarkime, kalnų slidininkams arenoje stinga tikro kalno jausmo, o mes tokių bėdų neturime.

Rudenį vyksta bendrojo fizinio pasirengimo treniruotės, treniruotės ant batuto, mokomės gimnastikos elementų – visko, kas susiję su šiuo sportu. Nors akrobatiniame slidinėjime esama gimnastikos elementų, nebūtina būti gimnastu, kad juos atliktum. Tačiau vienu metu treniruotes mums vedė 2012 m. Londono olimpinių žaidynių dalyvė, buvusi gimnastė, o dabar gimnastikos trenerė Laura Švilpaitė.

O nuo lapkričio pabaigos ar gruodžio pradžios iki balandžio jau treniruojamės kalnuose ir drauge dalyvaujame Tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) varžybose.

Šią žiemą išbandėme treniruočių sąlygas Švedijoje, Klepene. Matyt, ten bus mūsų namų bazė treniruotis ant tramplinų. Vasarą ten grįšime treniruotis ant oro pagalvės.

– Esate vienas pirmųjų akrobatinio slidinėjimo atstovų Lietuvoje. Kada ir kaip atradote šią sporto šaką?

– Esu iš Druskininkų, kuriuose yra „Snow arena“. Jei ne ji, matyt, niekada nebūčiau pradėjęs šliuožti, nes tėvai neslidinėjo. Pabandžiau ir užkibau. Man buvo gal 15 metų, kai ėmiau rimčiau treniruotis ir varžytis.

Manęs niekas nemokė. Su Miku Glatkausku ir Mantu Aleksandravičiumi keldamiesi keltuvu žiūrėdavome „YouTube“, o paskui patys mėgindavome pakartoti tuos triukus. Po truputį išmokome ne tik bazinių dalykų, bet ir daugiau.

Po kelerių metų jau vykau į FIS stovyklas, į kurias buvo kviečiami akrobatinio slidinėjimo atstovai iš šalių, kuriose ši sporto šaka nėra populiari. Mudu su M.Glatkausku buvome pirmieji lietuviai, dalyvavę šios sporto šakos tarptautinėse varžybose.

Mikas vėliau persikėlė į Norvegiją, aš gavau traumą ir supratau, kad šiai sporto šakai Lietuvoje gresia mirtis, todėl pradėjau treniruoti jaunimą. Septynis sezonus dirbau kalnų slidinėjimo instruktoriumi, tad pamažu žmones supažindinau ir su akrobatiniu slidinėjimu.

– Jūsų kultivuojamos akrobatinio slidinėjimo rungtys, panašiai kaip ir dailusis čiuožimas, – šiek tiek subjektyvus sportas, nes vertindami teisėjai remiasi asmenine nuomone, o ne aiškiais kriterijais. Kas yra geras akrobatinio slidinėjimo triukas?

– Pats esu ir teisėjas – vienintelis Baltijos šalyse, turintis tarptautinę kategoriją. Šį sezoną teisėjavau universiadoje Amerikoje, pernai – Europos čempionate.

Galiu pasakyti, kaip vertinami, tarkime, akrobatinio nusileidimo rungties triukai. Pirmiausia – pagal progresą, t.y. triukas stilingas, kūrybiškas, toks, kokio neparodė niekas kitas.

Didelės reikšmės turi triukų amplitudė, kaip po visų triukų buvo nusileista į vadinamąjį saldųjį tašką: ne ant tramplino kampo ar per toli, o būtent ten, kur reikia. Tik tokiu atveju pasimato visas triuko grožis ir tai, kaip jis buvo atliekamas.

Reikšmės vertinimui turi įvairovė: kiekvienas sportininkas turi būti universalus ir mokėti suktis į abi puses, ant tramplino ar ant vamzdžio gebėti atlikti pratimus ne tik į kairę, bet ir į dešinę pusę.

Itin svarbus atlikimas: ar darant triuką ir besileidžiant ranka paliečiamas sniegas, ar šiek tiek atsilošiama, ar slidė šiek tiek nepasisuko, ar vis dėlto nusileista tobulai.

Ir penktas svarbus kriterijus – triukų sudėtingumas: vertinama, ar triukai visiškai atlikti, ar įvairūs, ar parodyta kas nors dar nematyta.

Tačiau norint laimėti varžybas nebūtina rodyti sudėtingiausių triukų. Tą Italijoje per Europos jaunimo žiemos olimpinį festivalį įrodė estai, kurie laimėjo sidabrą ir bronzą. Vienas estas pasirinko ne patį sudėtingiausią triuką, bet mokėsi jį atlikti į visas puses ir tai jam labai pravertė. Šveicarai, austrai, suomiai, italai pasirinko sudėtingesnius triukus, bet klydo. O esto triukas buvo lengvesnis, užtat labai gerai atliktas. Tai ir lėmė antrą vietą.

Vertinant triukus, žinoma, yra ir objektyvių, ir subjektyvių dalykų, bet subjektyvumo mažiau nei dailiajame čiuožime. Amerikoje pirmą kartą žiūrėjau dailųjį čiuožimą ir buvo labai įdomu, kaip ten dirba teisėjai. Man pasirodė keista, kad tie čiuožėjai, kurie griuvo, gavo daugiau taškų nei tie, kurie negriuvo. Dailųjį čiuožimą lankę mano auklėtiniai paskui aiškino, kad čia teisėjai atsižvelgia į daugybę dalykų ir vertina ne bendrą pasirodymą, o tam tikrus elementus.

Jei nukrisi per akrobatinio slidinėjimo varžybas – viskas, būsi labai žemai. Čia itin svarbus idealus atlikimas.

– Kiek reikia laiko treniruotis, kad gerai išmoktum kokį nors triuką?

– Svarbiausia iš pradžių išmokti bazinius dalykus. Pirmiausia reikia mokėti gerai šliuožti slidėmis. Kai jau gerai jautiesi ant slidžių, baziniams akrobatinio slidinėjimo triukams išmokti užtenka metų.

Turint vadinamąją bazę, jau galima atlikti ir sudėtingesnius triukus, nes imi geriau jaustis, pavyzdžiui, būdamas ore žemyn galva – prie to reikia laiko priprasti.

Viskas žingsnis po žingsnio – negali iškart mokytis trigubo salto. Iš pradžių turi išmokti apsiversti vieną kartą.

Mūsų sportininkų triukai tampa vis sudėtingesni, o tam didelės reikšmės turėjo galimybė treniruotis ant pagalvės. Visi stipriausi akrobatai, olimpiniai čempionai vasarą treniruodamiesi ant šių pagalvių daug laiko praleidžia, nes be jų šiame sporte sunku tobulėti.

Pagalvė sumažina traumų tikimybę, be jos visus naujus triukus reikėtų bandyti ant sniego. Sudėtingesni triukai atliekami didesniame aukštyje: kuo aukščiau esi, tuo skaudžiau krenti, tad ir traumų tikimybė didelė. O dabar nusileidi ant pagalvės.

Žinoma, traumų vis tiek būna. Labiausiai kenčia kelių raiščiai, nors traumas lemia daug aplinkybių. Viena svarbiausių – nuovargis. Labai svarbu, kaip sureguliuotos slidės. Gali būti geriausias pasaulio slidininkas, turėti stipriausias kojas, bet jei slidės prastai sureguliuotos, gali gauti traumą.

Bet pas mus kritimai vis tiek lengvesni nei riedlenčių ar BMX dviračių varžybose, kuriose krenti ant asfalto. Ant sniego kristi ne taip baisu.

– Lietuvos akrobatinio slidinėjimo atstovai šiemet dalyvavo Europos jaunimo olimpiniame festivalyje Italijoje. Debiutavo keturi lietuviai: Dovydas Vaivada (didysis šuolis – 23 vieta, akrobatinis nusileidimas – 21 vieta), Medeinė Povilavičiūtė (atitinkamai 9 ir 8 vieta), Pijus Baniulis (14 ir 12 vieta), Rusnė Rudzianskaitė (dvi dešimtos vietos). Ar jūsų auklėtiniai šiame festivalyje pateisino lūkesčius?

– Tikėjomės, kad bus šiek tiek lengviau, bet sportininkai patyrė labai didelį psichologinį stresą dėl to, kad daug varžybų dėl sniego stygiaus šį sezoną buvo atšaukta ir visiems mūsų slidininkams festivalis buvo pirmosios tokio lygio varžybos. Todėl to, ką jie darė prieš varžybas ir kokius triukus sugebėdavo atlikti, per festivalį pakartoti nepavyko.

Bet iš esmės esu patenkintas progresu: turėjome susigalvoti savo pasirodymus, susigalvojome ir per pramankštą viską atlikome. Nepavyko atlikti per pačias varžybas, bet dėl to nosies nenukabiname, nes žinome, kad tikrai galime atlikti ir būti visaverčiai varžovai. Pavyzdžiui, Pijui nedaug trūko iki medalio.

– „Snow arenoje“ vasarį vyko atvirasis Lietuvos čempionatas ir Baltijos taurės varžybos. Druskininkuose tris sidabro medalius laimėjo M.Povilavičiūtė, R.Rudzianskaitė iškovojo sidabrą ir bronzą, Ugnė Paulavičiūtė – du bronzos medalius, Kotryna Maldutytė – vieną bronzos medalį. Kaip atrodo mūsų akrobatinio slidinėjimo atstovai, palyginti su latviais ir estais?

– Turime daugiau pradedančiųjų akrobatinio slidinėjimo atstovų, bet, palyginti su latviais ir estais, treniruojamės dar palyginti neseniai, todėl tenka vytis. Bet negaliu pasakyti, kad blogiau šliuožiame. Sakyčiau, vienodai.

Lietuvoje tik neseniai atsirado šios šakos trenerių, taigi anksčiau negalėjo būti ir sportininkų. O štai estai turi 2022 m. Pekino žiemos olimpinių žaidynių akrobatinio nusileidimo rungties bronzos medalio laimėtoją Kelly Sildaru.

Pats buvau savamokslis, o dabar jau mokau kitus. Daug sužinau dirbdamas teisėju, nes esu priverstas sekti naujienas. Tam, kad žinočiau, kaip treniruoti, turiu suprasti, kas vertinama per varžybas, dėl to labai norėjau tapti teisėju. Pradėjau nuo Lietuvos ir Baltijos šalių čempionatų, paskui dalyvavau tarptautiniuose teisėjų kursuose, laikiau testus – kartu su manimi būdavo ir olimpinių žaidynių, pasaulio, Europos čempionatų teisėjų.

Jau dirbau Europos čempionate Lenkijoje, buvau Ispanijos čempionato vyriausiasis teisėjas, teisėjavau universiadoje Amerikoje. Šis renginys man buvo kaip olimpinės žaidynės, nes vyko tiesioginės transliacijos, todėl rezultatą privalėjau rašyti maksimaliai greitai. Šį sezoną tikėjausi dirbti Europos ir pasaulio čempionatuose, bet dėl sniego stygiaus varžybos buvo atšauktos.

Tarptautinės kategorijos egzaminus kasmet privalau perlaikyti po kartą ar du. Per tuos egzaminus vertinamos žinios, sprendžiama, kur gali teisėjauti. Tarkime, dabar pildau paraišką rugpjūtį dirbti pasaulio jaunimo čempionate Naujojoje Zelandijoje. Bet dar nežinau, ar ten teisėjausiu, ar į tas varžybas vyks Lietuvos sportininkų. Jeigu vyktų, negalėčiau būti čempionato teisėjas. Ar mūsų sportininkams pavyks ten sudalyvauti, priklausys nuo finansų. Po šio čempionato bandysime patekti į 2024 m. jaunimo žiemos olimpines žaidynes Pietų Korėjoje.

Su sportininkais jau šiemet planavome dalyvauti Europos čempionate, bet jis nevyks, tad sieksime į jį pakliūti kitąmet. Norime patekti ir į pasaulio čempionatą, o drauge siekti kelialapio į 2026 m. žiemos olimpines žaidynes. Laukia sunkus kelias, bet tikrai nesame nuo varžovų atsilikę per šviesmečius.

* * *

Akrobatinis slidinėjimas

Iš viso olimpinių žaidynių programoje, be didžiojo šuolio ir akrobatinio nusileidimo, yra dar trys akrobatinio arba laisvojo slidinėjimo rungtys: kalnų slidinėjimo krosas, akrobatiniai šuoliai ir gūbrinis. Pastarosios dvi rungtys Lietuvoje kol kas nekultivuojamos, o tarptautinėse kroso varžybose mūsų šalies garbę gina 26 metų Rokas Zaveckas.

2014 m. Sočio olimpinėse žaidynėse kalnų slidinėjimo varžybose dalyvavęs sportininkas vasario 24 d. debiutavo akrobatinio slidinėjimo ir snieglenčių pasaulio čempionate Bakurianyje (Sakartvelas) ir atrankos varžybose užėmė 39 vietą. Į kitą etapą pateko 32 slidininkai.

R.Zaveckas ne kartą yra patekęs į geriausiųjų dešimtukus Tarptautinės slidinėjimo federacijos varžybose.