Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo meistrams šių metų sezonas nebus labai įtemptas, bet intriguojantis. Prie to prisidės ir itin padidėjusi baidarininkų konkurencija: net šeši iš jų yra daugmaž vienodo pajėgumo ir pretenduoja irkluoti keturvietę.
Irkluotojai džiaugiasi pastatytomis naujomis irklavimo bazėmis Kaune, Visagine ir Vilniuje prie Žaliųjų ežerų. Į priekį judama Šiauliuose, kur rikiuotėn stojo vienas naujas elingas, rekonstruotas Klaipėdos irklavo centras. Atgyja baidarių ir kanojų irklavimas Dauguose (Alytaus rajonas): etatiniu treneriu nuo praėjusių metų rudens čia pradėjo dirbti Rimas Sukackas.
Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacija, prašoma ukrainiečių, priėmė jų irkluotojus ir Vilniuje juos išlaiko, maitina, leidžia naudotis sportiniu inventoriumi.
Lietuvos olimpinę irklavimo rinktinę naujam sezonui rengia trys treneriai: po Tokijo olimpiados iširus dvivietės baidarės įgulai, Sergejus Sorokinas treniruoja tik Andrejų Olijniką, Kazimieras Rėksnys – kanojininkus Henriką Žustautą ir Vadimą Korobovą, o Romas Petrukanecas – baidarininkus Aurimą Lanką, Edviną Ramanauską, Simoną ir Mindaugą Maldonius, Igną Navakauską ir Arturą Seją.
Baidarininkas Ričardas Nekriošius treniruojasi savarankiškai, žiemą jis dalyvavo trijose treniruočių stovyklose su Italijos rinktine. Lietuvoje jam padeda triskart pasaulio čempionas trakiškis Artūras Vieta.
„Mūsų dešimties irkluotojų olimpinė rinktinė naujajam sezonui rengėsi Pietų Afrikos Respublikoje, Turkijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Kroatijoje.
Per visas treniruočių stovyklas, išskyrus Italijoje surengtas slidinėjimo pratybas, sportininkai daug irklavo ir stiprėjo fiziškai. Treniravomės mums gerai žinomuose dideliuose irklavimo centruose, kur pratybas surengė ir Danijos, Vokietijos, Čekijos, Lenkijos, kitų šalių rinktinės.
Nemažą dėmesį skiriame ir šalies jaunių bei jaunimo rinktinei, kurią treniruoja panevėžietis Vytautas Vaičikonis ir šiaulietis Pranas Gadeikis. Jaunių rinktinei (iki 18 metų), besirengiančiai dalyvauti pasaulio ir Europos jaunių čempionatuose, kovo mėnesį surengėme vieną treniruočių stovyklą Turkijoje, kurioje dalyvavo per 20 irkluotojų ir su jais dirbo keturi treneriai“, – pasakoja Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo rinktinės vyr. treneris Romas Petrukanecas.
– Gegužės pradžioje Trakuose vyko Lietuvos taurės bei šviesaus atminimo Dariaus ir Zbignevo Survutų memorialo varžybos. Ką parodė pirmosios varžybos?
– Tai buvo pirmasis atrankos etapas, siekiant patekti į Lietuvos rinktinę. Staigmenų nebuvo. Olimpinė irklavimo rinktinė „uždengė“ visus kampus, jai rimčiau nepasipriešino ir mūsų 19-mečių olimpinė pamaina, besitreniruojanti sistemingai ir profesionaliai.
Auga pajėgūs jauni kanojininkai – šiaulietis Ignas Serafinas ir elektrėniškis Artūras Golovačas, irkluojantys dvivietę. Juos treniruoja Pranas Gadeikis ir Anatolijus Golovačas. Šiems gabiems irkluotojams, šiemet baigiantiems vidurines mokyklas, antrus metus rengiame treniruočių stovyklas.
– Dar ne taip seniai stipriausia Lietuvos irkluotojų grandis buvo kanojų meistrai, tačiau pastaraisiais metais į priekį šovė baidarininkai. Kodėl įvyko lūžis?
– Tam nemažos įtakos turėjo olimpinių rungčių pasikeitimas. Nuo 2007 m. ryškūs buvo kanojininkai, šešiskart Europos ir triskart pasaulio čempionai Raimundas Labuckas ir Tomas Gadeikis, irklavę dvivietę kanoją neolimpinėje 200 m distancijoje.
Jie ir olimpinėse rungtyse buvo beįsibėgėjantys – per pasaulio ir Europos čempionatus užėmė ketvirtąsias vietas. Tačiau netrukus jų mėgstama distancija tapo neolimpine, reikėjo irkluoti 1000 m nuotolį.
Po jų iškilo Jevgenijus Šuklinas, Henrikas Žustautas, Vadimas Korobovas. Tačiau vėl buvo panaikinta jų olimpinė rungtis, dabar ji vėl keičiama – olimpine tapo 500 m distancija. Pernai dvivietę kanoją irklavę Henrikas su Vadimu per pasaulio čempionatą toje distancijoje buvo penkti, tai vilčių teikiantis pasirodymas.
Nelabai gerai, kad jie abu irkluoja iš tos pačios dešinės pusės, tai įgimtas dalykas ir pakeisti nieko negalime. Olimpinėse žaidynėse yra dvi kanojų irklavimo rungtys (500 m dviviete ir 1000 m vienviete), o baidarių – trys (500 m dviviete ir keturviete bei 1000 m vienviete).
Visą laiką buvo stiprūs mūsų baidarininkai sprinteriai, kurie gaudami finansavimą išsilaikė. Tarkime, Aurimui Lankui jau 36-eri, Edvinui Ramanauskui – 37-eri, o kitiems – 30–32 metai. Būdami tokio amžiaus jie metų naštos nejaučia ir sėkmingai rungtyniauja. Susiformavo gera baidarininkų grupė, kuri ir laikosi.
– Esate ir rinktinės vyr. treneris, ir federacijos generalinis sekretorius. Kokie rūpesčiai slegia?
– Didelių bėdų neturime. Kasmet pasipildome nauju sportiniu inventoriumi, nes keičiasi valčių modeliai, rengiame treniruočių stovyklas, turime trenerių. Daug padeda Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.
Dirbu ir trenerio darbą, ir federacijoje viską administruoju. Iš vienos pusės, sudėtinga dirbti du darbus, bet iš kitos pusės – gerai, nes viskas yra vienose rankose ir daroma operatyviai. Daug padeda pagrindinis federacijos vadybininkas, ketverių olimpiadų dalyvis, triskart pasaulio čempionas Egidijus Balčiūnas, kuriam nereikia aiškinti, kodėl mums reikia papildų, papildomo irklo ar dar ko nors.
Subūrėme gerą komandą, po naujų federacijos rinkimų liko beveik tie patys žmonės.
– Šių metų Lietuvos rinktinė paaiškės po šalies čempionato, įvyksiančio liepos 1–3 d. Trakuose. Ar dabar jau aiškios kai kurios įgulos?
– Pagrindiniai šio sezono mūsų startai bus rugpjūčio mėnesį: 4–7 d. Kanadoje vyks pasaulio, o 18–21 d. Miunchene – Europos čempionatai. Lietuvos čempionate paaiškės rinktinė, kuri vyks į abu čempionatus.
Per federacijos Vykdomojo komiteto posėdį nusprendėme, kad pasaulio čempionate vienas mūsų sportininkas galės dalyvauti tik vieno olimpinio nuotolio varžybose. Praėjusiais metais keli irkluotojai varžėsi dviejų distancijų varžybose ir visur trūko kelių milimetrų iki gana aukštų vietų.
Manome, kad jeigu sportininkas susikoncentruos į vieną nuotolį, jo sėkmė gali neaplenkti. Per Europos čempionatą, kuriame bus ir mūsų arbitrų, leisime dalyvauti dviejose rungtyse. Jose jau pareiškė norą startuoti A.Olijnikas ir M.Maldonis.
Išskyrus dvivietės kanojos įgulą (H.Žustautas ir V.Korobovas), kitose rungtyse yra nemaža konkurencija. Sunkiausia bus sudaryti keturvietės baidarės įgulą. Bandome įvairius variantus: žiemą iš visų šešių mano grupėje besitreniruojančių baidarininkų suformavome tris įgulas, kurios jėgas bandė tarpusavyje.
Kroatijoje joms surengėme dvejas kontrolines varžybas, po kurių iš trijų įgulų liko dvi. Viena gegužės 20–22 d. dalyvavo pirmame Pasaulio taurės varžybų etape Račicėje (Čekija), keturvietę irklavo Simonas ir Mindaugas Maldoniai, Ignas Navakauskas bei Arturas Seja. Jie iškovojo bronzos medalius. Ten pat auksą neolimpinėje 200 m distancijoje laimėjo kanojininkas H.Žustautas.
Gegužės 26–29 d. Poznanėje (Lenkija) antrajame taurės etape į keturvietę sėdo A.Lankas, E.Ramanauskas, I.Navakauskas ir S.Maldonis. Jie pateko į B finalą. Bandysime lyginti, kuri iš šių valčių yra geresnė. Ta ir turėtų startuoti Lietuvos čempionate.
Į keturvietę nepatekę du baidarininkai per Lietuvos čempionatą galės irkluoti dvivietę 500 m distancijoje. Per abu Pasaulio taurės etapus šaliai atstovavo po dešimt Lietuvos irkluotojų.
– Šiemetinis sezonas – antrasis po Tokijo olimpinių žaidynių, kai buvo pakeistos distancijos ir disciplinos. Kuriems mūsų baidarininkams ir kanojininkams šių taisyklių pakeitimai buvo naudingi, o kas labiausiai nukentėjo?
– Labiau nukentėjo ne sportininkai, o pati sporto šaka. Realiai visiems mūsų sportininkams visos distancijos buvo didelis iššūkis. Vieni varžėsi 1000 m nuotolyje, o kiti – 200 m sprinto distancijoje. Dabar reikės susitelkti į vidutinį nuotolį, o persiorientuoti bus nelengva.
Gal vieninteliam M.Maldoniui 500 m – labiau prie širdies. Jis irkluos arba keturvietę, arba dvivietę. Norisi pasidžiaugti mūsų irkluotojais, kurie net keičiantis distancijoms neatsisveikino su irklavimu. Jiems sportas – kartu ir pažintinis, praplečiantis akiratį.