Net devynios Lietuvos sportininkės gali didžiuotis titulais, kurių siekia viso pasaulio atletai, bet iškovoja tik patys geriausieji.
Kovo 8-ąją, Tarptautinę moterų solidarumo dieną, pristatome devynias istorijas apie iššūkius ir sunkius išbandymus, kuriuos turėjo įveikti Lietuvos sportininkės siekdamos olimpinio aukso.
Kviečiame skaityti pirmąsias tris istorijas.
Rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė, 1976 m. Monrealio ir 1980 m. Maskvos olimpinė čempionė
Tačiau kelyje net dviejų olimpinių aukso medalių link A.Česaitytei-Nenėnienei teko įveikti ne vieną aukštą kliūtį.
Mokykloje lengvosios atletikos treniruotes lankiusi A.Česaitytė rankinį išbandė tik įstojusi į tuometį Kūno kultūros institutą, pakalbinta bendrakursių, kurias treniravo G.Stasiulevičius. Anksčiau retai kamuolį rankose laikiusi mergina, paraginta mesti į vartus iš aikštės vidurio, techniškai taisyklingu plačiu mostu nudžiugino trenerį. Buvo sutarta rankiniui reikiamus gabumus ugdyti atskirai, todėl Aldonai kasdien reikėdavo ateiti į salę gerokai anksčiau – prieš bendras treniruotes. Atkakli ir darbšti studentė kantrai tobulinosi beveik metus. Per juos praleido tik vieną treniruotę.
Kai A.Česaitytė įsisavino žaidimo techniką ir patyrusio specialisto G.Stasiulevičiaus perteiktas rankinio paslaptis, Kauno „Žalgirio“ moterų komandą tuomet treniravęs strategas įtraukė studentę į žalgiriečių gretas. Treneris yra pasakojęs, kad iš pradžių A.Česaitytė niekaip nedrįsdavo žaisti aikštėje, o pirmuosius įvarčius pelnė nuo septynių metrų žymos. Tą dieną, kai galiausiai buvo išleista į aikštę, Aldona vėliau prisimindavo su šypsena, mat iš jaudulio kamuolį smarkiai sviedė į turnyro sekretoriato stalą.
1949 m. spalio 13 d. Daugirduose, Alytaus rajone, gimusi A.Česaitytė stiprias rankas turėjo nuo vaikystės, kai su seserimi padėdavo tėvams nuveikti ne tik namų ūkio darbus, bet ir jiems priskirtas kolūkio normas.
Būtent stiprūs ir taiklūs 172 cm ūgio lietuvės metimai vėliau tapo vienu svarbiausių jos ginklų. Kaip ir apgaulingi judesiai, kuriais išprovokuodavo varžovių pražangas. Tai ir nuolat augantis meistriškumas padėjo atkreipti SSRS rinktinės trenerio Igorio Turčino dėmesį. Tačiau patekti į šią komandą tais laikais buvo labai sunku, nes jos pagrindą sudarė I.Turčino treniruojamo Kijivo „Spartak“ žaidėjos.
Ilgametė „Žalgirio“ žaidėja ir Lietuvos rinktinės kapitonė A.Česaitytė-Nenėnienė pirmo kvietimo į SSRS rinktinę sulaukė 1974 m. Debiutas buvo paženklintas 1975 m. pasaulio čempionato sidabru. Bet dėl vietos olimpinėje rinktinėje lietuvė nebuvo garantuota.
Apie tai, kad keliaus į 1976 m. Monrealio olimpines žaidynes A.Česaitytė-Nenėnienė sužinojo tik po paskutinių kontrolinių rungtynių. Žinią apie išsikovotą vietą rinktinėje auklėtinei pranešė jos pirmasis treneris G.Stasiulevičius. Jis yra pasakojęs, kad sportininkė iškart nepatikėjo ir, net pyktelėjusi, pasakė: „Treneri, nereikia taip šaipytis“.
Po Monrealio žaidynių A.Česaitytė-Nenėnienė toliau žaidė SSRS rinktinėje ir joje rungtyniavo iki 1982 m., 1977 m. laimėjo planetos čempionato bronzą, o 1980 m., vėl įveikusi nuožmią konkurenciją dėl vietos ekipoje, su dar viena Lietuvos rankininke Sigita Mažeikaite-Strečen antrą kartą triumfavo olimpinėse žaidynėse.
„Norėčiau ramesnės veiklos. Sportas – tai gyvenimas ant ratų. Prieš Monrealį pusmetį visai nemačiau namų. Įsivaizduokite, kad tokia viešnagė svetur – ne šiaip pasivažinėjimas. Visą laiką virš galvos kybo nežinia, galbūt visos pastangos – fizinės ir dvasinės – bus veltui. Kai daugiau kaip dešimtmetį atiduodi rankiniui, nejučiomis mintimis stabteli ir savęs paklausi, ar dar esi mėgstama komandoje, ar tau dar nešvilpia žiūrovai,“ – yra prisipažinusi A.Česaitytė-Nenėnienė, rankinininkės karjerą baigusi 1982 m.
1999 m. pavasarį olimpinė čempionė pralaimėjo kovą su klastinga liga ir, įpusėjusi 50-uosius gyvenimo metus, iškeliavo anapilin.
Krepšininkė Angelė Jankūnaitė-Rupšienė, 1976 m. Monrealio ir 1980 m. Maskvos olimpinių žaidynių čempionė
Monrealio ir Maskvos olimpinė, dukart pasaulio (1971 ir 1975 m.) bei triskart Europos (1972 m., 1976 m., 1978 m.) čempionė. Tai svarbiausios auksu suspindusios pergalės, kurias iškovojo labiausiai tituluota visų laikų Lietuvos krepšininkė vilnietė Angelė Jankūnaitė-Rupšienė. Bet pasiekti šias viršūnes reikėjo labai daug pastangų.
1952 m. birželio 27 d. gimusi viena garsiausių Lietuvos krepšininkių pirmuosius žingsnius krepšinio aikštelėje žengė gimtajame Vilniuje. Tiesa, į krepšinį Angelė pateko iš karto. Prieš tai dar buvo išbandytos ir kitos sporto šakos.
„Buvo ir gimnastika, ir lengvoji atletika, ir čiuožimas. Bet vėliau mes persikėlėme gyventi prie buvusio „Jaunimo“ stadiono. Po mūsų langais buvo krepšiai, ten jaunimas rinkdavosi žaisti. Taip ir prasidėjo mano krepšinis. Pradėjau lankyti Vilniaus krepšinio mokyklą. Bet vis vien turėjau labai daug laisvo laiko. Tai čiupdavau kamuolį ir eidavau į tą žvyro aikštelę po langais“, – pasakojo apie savo pažintį su krepšiniu olimpinė čempionė.
„Jaunimo“ stadiono krepšinio aikštelėje Angelei teko varžytis su berniukais. „Mergaitė aš buvau viena. Visi kiti – mūsų kiemo berniukai“, – prisipažino legendinė krepšininkė.
Pirmoji A. Jankūnaitės komanda buvo 23-iosios vidurinės mokyklos rinktinė. Vėliau ji pateko į Lietuvos jaunučių, jaunių rinktines. 1968 m. merginą pakvietė reprezentacinė Vilniaus krepšinio ekipa „Kibirkštis“, su ja 16-metė tapo Lietuvos čempione. Tačiau šis titulas moksleivei galvos neapsuko: „Tada mokiausi Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje, kurią lankė ir Vytautas Kernagis, Algimantas Puipa, Gediminas Kirkilas, plaukikė Valė Burkauskaitė. Vienas dainavo, kitas filmavo, aš žaidžiau, kiti dar kažką darė. Tada mes dar nebuvome garsūs, visi lygūs.“
Lietuvė į SSRS rinktinių trenerių akiratį pateko dar būdama moksleivė. O 1971 m. ji tapo Europos jaunių čempione. Tais pačiais metais A. Jankūnaitė buvo pakviesta į SSRS suaugusiųjų rinktinę. Ir ne šiaip sau pakviesta, bet vyko su ja į pasaulio čempionatą Brazilijoje. Be to, tapo pasaulio čempione. Tos pirmenybės, anot A. Rupšienės, jai įsiminė labai ryškiai.
„Tai buvo mano startas SSRS rinktinėje. Nebuvo man pirma kelionė. Prieš tai kelis kartus keliavau su „Kibirkštimi“ į Vokietiją, Lenkiją. O čia juk – pasaulio čempionatas. Aš rinktinėje buvau pati jauniausia, gal dėl to jis man padarė labai didelį įspūdį. Patekus į tokią šalį, o iki tol nieko nemačius, įspūdis buvo stulbinamas. Įspūdinga buvo, kai mūsų žiūrėti ateidavo po 20 tūkst. žmonių milžiniškose salėse. Mes turėjome pasaulinio krepšinio legendą Uljaną Semionovą. Ją visi norėjo pamatyti, todėl į mūsų rungtynes nusidriekdavo didžiulės eilės. O už salės stebino neįsivaizduojami mastai – didybė, automobilių srautai. Mes SSRS tokių nebuvome mačiusios“, – pasakojo legendinė krepšininkė.
Patekus į SSRS rinktinę, laisvo laiko krepšininkės gyvenime dar labiau sumažėjo. „Aš dirbdavau ištisus metus. „Kibirkštyje“ – su ypač reikliu treneriu Algiu Gedminu, krepšinio sezonui pasibaigus jau kitą dieną išvykdavau į rinktinės stovyklą, kur lygiai taip pat visą vasarą ardavau jau Lidijos Aleksejevos prižiūrima. Grįžusi iš stovyklos gaudavau vos kelias laisvas dieneles, ir vėl dukart per dieną treniruotės. Bet į krepšinį niekas nevarė – pati tokį likimą pasirinkau. O jeigu nori gerai žaisti, kažkur pakliūti, reikia ir arti – nieko nepadarysi“, – dėl krepšiniui paaukotos jaunystės neverkšleno sportininkė.
1971-aisiais Angelė Jankūnaitė tapo Rupšiene – ištekėjo už muzikanto Juozo Rupšos. Tiesa, santuoka truko tik kelis metus. Pora susilaukė dukros Sigitos. Bet motinystės atostogos ilgai netruko. Už tai krepšininkė pirmiausia dėkinga savo mamai. „Ne veteranė esi, eik, bandyk“, – ragino dukrą ir žadėjo padėti auginti anūkę. A.Rupšienei tuo metu buvo vos 22 metai.
„Su trijų mėnesių dukra ant rankų jau išvykau į Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklą Druskininkuose. Iš Vilniaus į Druskininkus man nuolat atveždavo mišinukų ir jais maitindavau mažylę“, – prisiminė sportininkė.
Tačiau nuolatinės kelionės ir varžybos neleido jai džiaugtis motinyste. Bet padėtį ji vertino blaiviai: „Mano mamai buvo nelengva – ji dirbo ir dar augino Sigutę. Kelionių buvo daug, tad jai ir į darželį mažąją teko vesti, ir parsivesti. Bet aš nesijaučiu kalta, kad negalėjau dukrai skirti daugiau dėmesio. O ką reikėjo daryti? Negalėjau džiaugtis pirmuoju savo vaiko žingsniu, nes man reikėjo uždirbti pinigų. Iš to gyvenome, buvau šeimos ramstis. Pati nusipirkau butą, mašiną, kurių tada taip paprastai įsigyti nebuvo galima. Maisto taip pat būdavo parūpinta.“
Atstovaudama SSRS rinktinei ji daug laiko praleisdavo su 210 cm ūgio U.Semionova, nors pati buvo žemiausia komandoje – vos 168 cm ūgio.
1976 m. Monrealio olimpinių žaidynės auksą A.Rupšienė vadina svarbiausiu savo trofėjumi: „Visų pirma todėl, kad tada moterų krepšinis į olimpinių žaidynių programą buvo įtrauktas pirmą kartą. Be to, tai buvo 1976 metai – aš jau šešerius metus buvau rinktinės narė ir turėjau labai aiškų tikslą – žūt būt reikia patekti į olimpines žaidynes. Tai tikrai daug kainavo. O grįžti be aukso irgi negalėjome. Galvoje sukosi viena mintis – šiandien žaidžiame su tom, rytoj su tom, poryt su tom. Prisimenu, nustebino olimpinis kaimelis, maitinimas, aptarnavimas, bet visa tai buvo tarp kitko, kažkur antrame plane.“
Paklausta, kaip jai pavyko dešimt metų išsilaikyti tuo metu stipriausioje pasaulyje SSRS rinktinėje, A.Rupšienė sakė: „Labai mylėjau krepšinį, dėl jo galėjau viską atiduoti. Tačiau reikėjo prie daug ko derintis, mokytis. Visko buvo. Išmokau netgi dainuoti rusiškas dainas.“
Krūviai, kuriuos tekdavo atlaikyti krepšininkėms, buvo sunkiai įsivaizduojami. „Skambės neįtikėtinai, bet vien per mankštą tekdavo bėgti 40 minučių krosą. Po to – dvi treniruotės per dieną. Vienintelė paguoda – geras maistas tarp jų. Mus labai gerai maitindavo, stovyklose ant stalo niekada netrūkdavo juodųjų ikrų, kitų tais laikais deficitinių patiekalų“, – teigė A.Rupšienė.
Nors SSRS rinktinė tuo metu neturėjo lygių, būta ir nesėkmių. Po jų krepšininkė kartais ir ašarą nubraukdavo, ir prieš akis atskiri rungtynių epizodai iš naujo vis kildavo – na, kodėl tada neįmetė? Bet toks žaidimas, net ir geriausiems pasitaiko juodų dienų. „Jei po kiekvienų pralaimėtų rungtynių pradėtum raudoti, būtum ne sportininkas, o ligonis. Toks tas sportas – negali visąlaik tik laimėti“, – tikino krepšininkė.
Netrukus po Maskvos olimpinių žaidynių, kuriose ji buvo SSRS rinktinės kapitonė, A.Rupšienė atsiveikino su šią ekipa. Tada jai atsirado laiko baigti mokslus Vilniaus pedagoginiame institute. Vėliau olimpinė čempionė daug metų dirbo krepšinio trenere, išugdė ne vieną Lietuvos nacionalinės komandos žaidėją.
Krepšininkė Vida Šulskytė-Beselienė, 1980 m. Maskvos olimpinių žaidynių čempionė
Vida Beselienė neslepia – sportas paliko gilius pėdsakus jos kūne. Bet, kaip ir dauguma buvusių sporto žvaigždžių, Vida tikina: „Šiandien kažkodėl kalbame apie tai, kas blogai, o juk būta ir gražių akimirkų. Jei tau nebuvo lemta laimėti rungtynių paskutinėmis sekundėmis, niekada nesuprasi, koks tai jausmas.“
1956 m. rugpjūčio 17 d. Šiauliuose gimusi Vida buvo perspektyvi plaukikė. Bet pasirinko kitą gyvenimo kelią ir tapo viena geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių. V. Šulskytė-Beselienė 1980 m. su SSRS rinktine triumfavo Maskvos olimpinėse žaidynėse. Tada 24 metų krepšininkė jau buvo triskart Europos čempionė. Vėliau, 1983-iaisiais, šiaulietės kolekciją papildė pasaulio čempionato auksas.
Nuo mažens tarp bendraamžių ūgiu išsiskyrusi mergaitė anksti pateko į sporto trenerių akiratį. Šiaulių devintosios vidurinės mokyklos moksleivė lankė ir krepšinio, ir plaukimo treniruotes.
Paradoksas, bet Vilniaus krepšinio mokyklos treneris Šarūnas Gedminas, vėliau atsivežęs Vidą į sostinę, apie būsimą olimpinę čempionę sužinojo iš plaukimo trenerių. Jie apie aukštą šiaulietę prasitarė legendiniam strategui, 2011 m. gegužę anapilin iškeliavusiam Algiui Gedminui, tada treniravusiam pagrindinę šalies moterų krepšinio komandą Vilniaus „Kibirkštį“. 1972 m. kovo 11-ąją Vida jau buvo Vilniuje.
Pratybų karuselė įsisuko. Iš pradžių – treniruotės triskart per savaitę. O neilgai trukus – triskart per dieną. Ryte – krosas, po pusryčių – kitos merginos eina ilsėtis, Vida – į aikštelę, vakare – vėl kartu su komanda.
Mergina žinojo, ko siekia, tad niekada nesiskundė. „Kai ji atvažiavo į Vilnių, nemokėjo beveik nieko. Bet turėjo neblogus duomenis, buvo lanksti, galėjo padaryti špagatą, išsiskyrė ištverme, kurios pridėjo plaukimas. Tiesa, plaukimas jai visam gyvenimui „sugadino“ plaštaką, pirštai taip ir neišsitiesdavo, kai Vida mesdavo, būdavo suglausti. Per vasaros stovyklą Dieveniškėse, praėjus vos keliems mėnesiams nuo persikėlimo iš Šiaulių, ji buvo greičiausia krose, aplenkė net vikriąsias gynėjas. O kai aš atostogavau, su ja asmeniškai dirbo mano brolis, ruošė žaidėją „Kibirkščiai“, – pasakojo Š. Gedminas.
Beje, Vilniaus krepšinio mokykloje tarp Vidos treniruočių draugių buvo ir Dalia Grybauskaitė, vėliau tapusi Lietuvos Respublikos Prezidente.
1973 m. patekusi į stipriausią Lietuvoje „Kibirkšties“ komandą šiaulietė dar po dvejų metų debiutavo SSRS jaunių rinktinėje, 1975-aisiais su ja kopė ant Europos čempionato garbės pakylos atsiimti bronzos medalio.
Būdama vos devyniolikos lietuvė iškovojo titulą, kuris daugeliui krepšininkių taip ir lieka svajonė – su moterų rinktine triumfavo Europos čempionate. Vėliau šį laimėjimą pakartojo dar du sykius.
Mergina 1976 m. galėjo net tapti olimpine čempione. Bet dėl ligos buvo priversta praleisti Monrealio žaidynes. Ten pirmą olimpinį auksą iškovojo A.Rupšienė.
Vida greitai pamiršo, jog vaikystėje nekentė krepšinio. Ji jau mėgo šį žaidimą. „Taip pamilau, kad prašydavau trenerį padirbėti su manimi atskirai. Galėjau ir sekmadieniais treniruotis, kad tik jis ateitų. Vėliau krepšinis tapo darbu. O aš iš tų – jei jau nusprendžiu, tai atiduodu visas jėgas. Liūtams juk nebūna šiaip sau – tik priekyje, tik pirma“, – kalbėjo sportininkė.
Kad V.Beselienė buvo aukščiausio lygio krepšininkė, rodo ir tai, kad ji SSRS rinktinei atstovavo nuo 1974 iki 1983 m. O juk pagrindinės SSRS rinktinė vidurio puolėjos vieta neginčijamai priklausė Uljanai Semionovai, neabejotinai geriausia to metu planetos krepšininkė.
SSRS moterų rinktinė rengtis Maskvos olimpinėms žaidynėms pradėjo labai anksti – kovo mėnesį, netrukus po Sovietų Sąjungos čempionato finišo.
Po kelių mėnesių pasiruošimo paaiškėjo galutinis SSRS rinktinės dvyliktukas. Jame buvo dvi lietuvės – A. Rupšienė ir V.Beselienė.
„Prieš ketverius metus liga sutrukdė išvykti į Monrealį, tad šiemet dar labiau norisi žaisti olimpinėse žaidynėse. Visų metų darbas, visi siekimai buvo tam paaukoti, tad kovai dėl olimpinio medalio esu nusiteikusi“, – prieš Maskvos žaidynes sakė lietuvė.
Svajonė pakartoti olimpinį triumfą nuplaukė 1984 m. Atsakydama į JAV paskelbtą Maskvos olimpiados boikotą, sovietų sporto vadovybė nutarė nedalyvauti 1984 m. Los Andželo olimpinėse žaidynėse. Į SSRS rinktinę Vida daugiau negrįžo, o „Kibirkštyje“ rungtyniavo iki 1988 m. Po to – atsisveikinimas. Ligos ir traumas padarė juodą darbą – sportininkei dėl širdies problemų medikai uždraudė žaisti krepšinį.
Baigusi žaisti krepšinį V. Beselienė dvejus metus dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete. Vėliau su šeima išvyko gyventi į Izraelį. Čia Vida nuėjo pas vietos gydytojus. Po kruopštaus patikrinimo tada 33 metų krepšininkei vėl buvo leista žaisti – Izraelio medikams lietuvės širdis nesukėlė jokių įtarimų. Tiesa, vėliau širdis ne kartą priminė, jog ji nėra sveika.
Lietuvė įsidarbino mokykloje fizinio lavinimo mokytoja, tačiau šį darbą derino su sportine karjera. Bet 1996 m. ji visam laikui nusivilko krepšininkės marškinėlius, nes jautėsi persisotinusi sportu.
Vėliau, jau su antruoju vyru ir dukra Nikole, kurią pagimdė būdama 47-erių, V.Beselienė persikėlė į JAV ir įsikūrė Majamyje.
„Kai visa tai baigėsi, širdyje palengvėjo. Dvasinė krizė manęs dėl to neištiko, nes turėjau mėgstamą mokytojos darbą. Negaliu sakyti, kad sportas sugadino mano sveikatą, nes nežinau, kas būtų buvę, jei nebūčiau sportavusi. Mano sportinę karjerą lydėjo traumos, nusivylimai ir džiaugsmai. Bet vėl visa tai norėčiau patirti iš naujo“, – atvirai pasakojo legendinė sportininkė.