Net devynios Lietuvos sportininkės gali didžiuotis titulais, kurių siekia viso pasaulio atletai, bet iškovoja tik patys geriausieji.

Šią savaitę minint kovo 8-ąją, Tarptautinę moterų solidarumo dieną, pristatome devynias istorijas apie iššūkius ir sunkius išbandymus, kuriuos turėjo įveikti Lietuvos sportininkės siekdamos olimpinio aukso.

Kviečiame skaityti istorijų tęsinį. 

Plaukikė Lina Kačiušytė, 1980 m. Maskvos olimpinių žaidynių čempionė

Viena tituluočiausių Lietuvos plaukikių, olimpinė ir pasaulio čempionė, triskart gerinusi pasaulio ir vieną sykį olimpinį rekordus 200 metrų krūtine distancijoje, 14 kartų Lietuvos čempionė. Paklausta, kaip pavyko pasiekti  tokių aukštumų, Lina Kačiušytė teigė: „Manau, kad lėmė kantrybė, valia, nes viską iškentėjau per sunkias treniruotes, gabumai, didžiulis užsispyrimas. Plaukimo treniruotes pradėjau lankyti nuo aštuonerių.“

1963 m. sausio 1 d. Vilniuje gimusi L.Kačiušytė rimčiau sportuoti pradėjusi būdama ketvirtokė, ji jau 1976 m. buvo pakviesta į SSRS jaunimo, o nuo 1977-ųjų rugsėjo – ir į SSRS suaugusiųjų rinktines.

„Ne taip lengva buvo patekti į SSRS rinktinę. Buvo daugybė kandidačių, už jas reikėjo būti visa galva aukštesnei. Krūviai treniruotėse tikrai buvo nežmoniški. Praeiti tą konclagerį, ir dar 13 metų vaikui, – baisus dalykus.  Kai pagerindavau pasaulio rekordus, trims dienoms būdavau išleidžiama į namus ir man tai būdavo didelė dovana, tikras kaifas. Valgydavau ir miegodavau, taip būdavau išsekinta“, – sunkius išbandymus SSRS rinktinėje prisiminė L.Kačiušytė, dabar vadovaujanti Lietuvos olimpiečių asociacijai.

Treniruotėse plaukikės per dieną nuplaukdavo 14-15, o per rimtas treniruočių stovyklas – netgi po 20 kilometrų. Kasdien vykdavo dvi arba trys treniruotės, taip pat du – tris kartus po vieną valandą buvo skiriama fiziniam pasirengimui.

„Jau šeštą valandą būdavome vandenyje, o aštuntą išlipdavome. Vieną valandą numigdavome ir – vėl treniruotės. Treniruodavomės aštuonias valandas, dažnai netgi daugiau. Tik pirmadieniais būdavo poilsio diena. Dabar sunku ir įsivaizduoti, kaip pakėliau tokius didžiulius krūvius. Gal kad buvau jauna, todėl visą ištvėriau, manau, kad joks suaugęs plaukikas neištvertų tokių krūvių“, – LTOK.lt pasakojo L.Kačiušytė.

Pasaulio čempione L.Kačiušytė tapo būdama 15-os, o olimpinį auksą 200 m krūtine rungtyje iškovojo sulaukusi 17-os.

„Kartais pagalvoju, kad man būtų geriau piešti ar dainuoti, nes nebūtų reikėję tiek daug kankintis. Nors, žinoma, kartais sakoma, kad moralinė kančia yra sunkiau nei fizinė. Pusantrų metų vyresnė mano sesutė Dalia nepasirinko sporto, ji – muzikė“, – yra sakiusi L.Kačiušytė.

Anot olimpinės čempionės, muštras SSRS rinktinėje buvo didžiulis: „Kai anksčiau susitikdavau su savo treniruočių draugėmis, apie savo išgyvenimus, sunkų darbą stengdavomės nekalbėti, nenorėjome to prisiminti.“  

Be to, net už didžiausias pergales sportininkams būdavo atlyginama daug kukliau, nei dabar. „Už pasaulio rekordus, medalius kažkiek užmokėdavo. Buvau nepilnametė, todėl pinigus, manau, paimdavo mano tėtis. Kai tapau olimpine čempione, prisimenu, nusipirkau sekciją (šypsosi…). Mistika išėjo su butu – mano  pavarde kažkas jį gavo, bet ne aš“, – pasakojo L.Kačiušytė.

Maskvos olimpinės žaidynės buvo vienintelės jos karjeroje, kurią plaukikė baigė 1981-aisiais po Universiados Bukarešte, kai tapo 200 m krūtine rungtyje čempione ir dukart bronzine prizininke kituose nuotoliuose bei rungtyse.

„Mano karjerai einant į pabaigą buvo aišku, kad Los Andžele nedalyvaus SSRS olimpiečiai. Dar vis kažko tikėjausi, bet save raminau, kad tokių žaidynių kaip Maskvoje jau nebus. Su didžiuoju sportu atsisveikinau, būdama 20 metų, buvau visa išsunkta. Buvau tapusi olimpine ir pasaulio čempione, rekordininke, nebuvo ko daugiau siekti.  

Sunku pasakyti, ar laiminga, kad plaukiau. Tačiau jeigu nebūtų plaukimo, nežinau, kaip viskas būtų susiklostę.

Sporte be atkaklumo, užsispyrimo, savotiško egoizmo nieko gero nepasieksi. Šie mano charakterio bruožai ir dabar kartais padeda, o kartais trukdo gyventi. Dar išmokau blaiviai įvertinti savo jėgas ir galimybes“, – teigė olimpinė čempionė.

Rankininkė Sigita Mažeikaitė-Strečen, 1980 m. Maskvos olimpinė čempionė

Sigita Mažeikaitė-Strečen, 1980 metų Maskvos olimpinė čempionė, susimąsto paklausta, ar pasirinktų tokį patį gyvenimo kelią, jei būtų žinojusi, kas jos laukia.

„Iki 40 metų būčiau net neabejojusi, kad viską daryčiau taip pat. Bet kai kamuoja tokie skausmai, tai ir mintys kitokios. Įdomiausia, kad jaunystėje mane įspėjo, kokie skausmai laukia. Nes kai buvau dvidešimties, medikai sakė, jog mano kaulai – kaip senos moters. Tada nesinorėjo tikėti. Visada jaunimas taip elgiasi – neklauso, ką vyresni sako”, – prisipažino viena geriausių visų laikų Lietuvos rankininkių, net į skaudžius dalykus sugebanti pažvelgti per humoro prizmę.

Olimpinė čempionė kartu su savo vyru Aleksandru bei vaikais įsikūrusi Vokietijos mieste Remšeide. Būtent į šį daugiau nei 100 tūkst. gyventojų turintį miestą rankininkė su šeima atvažiavo 1989 metais, kai nutarė paragauti legionierės duonos, nes Vilniaus „Eglei“, su kuria 1988 metais iškovojo IHF taurę, jau buvo nebereikalinga.

Tada ji jau nebeatstovavo SSRS rinktinei, su kuria pasiekė svaiginančias aukštumas – tapo olimpine ir pasaulio čempione.

1958 m. rugsėjo 24 d. gimusi rankininkė neabejoja – jei ne politikų sprendimai, ji būtų dukart olimpinė čempionė. Nes SSRS rinktinė 1984 metais buvo labai galinga, tačiau to negalėjo įrodyti – dėl sovietų inicijuoto boikoto dauguma socialistinio bloko šalių sportininkai nedalyvavo Los Andželo olimpinėse žaidynėse. 

182 cm ūgio mergina galėjo suvilioti ir krepšinio trenerius. Ir dabar ji mano, kad jei ne rankinis, tikrai būtų norėjusi tapti krepšininke. Bet jos gimtuosiuose Pumpėnuose pasirinkimo nebuvo. Visi šio Pasvalio rajono miestelio vaikai ėjo į trenerio Laimono Daugio vedamas rankinio pratybas.

Baigdama mokyklą Sigita atsidūrė Vilniaus „Eglės“ ekipos akiratyje. Olimpinė čempionė juokiasi pasakodama, kad pirmuosius kelis mėnesius Vilniuje jautėsi tarsi komos būsenoje. Bijojo žingsnį žengti, nes sostinėje viskas buvo svetima, nežinoma. Bet niekur nedingsi. Teko labai gretai tapti suaugusia, išmokti savimi pasirūpinti.

Pirmiausia ji mokėsi Lengvosios pramonės technikume, o 1981-aisiais įstojo į Vilniaus universitetą. Rankininkei neilgai teko gyventi bendrabutyje, nes „Eglės“ klubas nutarė įkurdinti žaidėjas viešbučiuose, o vėliau joms buvo išnuomotas keturių kambarių butas. Sigitai beveik iškart vienai atiteko visas kambarys, o kitos šešios tame bute įsikūrusios sportininkės gyveno po dvi.

Kai S.Strečen žaidė „Eglės“ komandoje, joje pasikeitė ne vienas treneris. Labiausiai olimpinė čempionė vertina Anetą Onutę Barisienę.

„Mums labai padėjo jos darbštumas, reiklumas ir motiniškas rūpestingumas“, – apie trenerę šiltai kalbėjo S.Strečen.

Jai pritarė ir Lietuvos rankinio tėvu vadinamas Janis Grinbergas: „Rankinio pagrindus Sigita įgijo Pasvalyje iš savo pirmojo trenerio L.Daugio. O visas jos žaidimo sritis patobulino A.O.Barisienė. Šio darbo vertė buvo milžiniška – Sigita tapo olimpine ir pasaulio čempione. Pirmiausia trenerė išmokė Sigitą bėgti. Vietoj plačių žingsnių Sigita išmoko bėgti mažais, trumpais ir greitais žingsneliais, kai reikėjo staigiai judant ir darant apgaulingus judesius įgyti pranašumą prieš varžovę. Šiame darbe labai padėjo paprasta šokdynė, kliūčių ruožai.

Nors Sigitos riešas – labai lankstus ir ji stipriai mesdavo iš toli, daug dėmesio buvo skiriama metimo tikslumui, įvertinant vartininkės padėtį ir vietą vartuose.

Sigitos vienas iš kozirių buvo metimas pašokus. Trenerė daug dirbo, kad Sigita po šuolio kuo ilgiau išsilaikytų ore, neskubėtų išmesti kamuolio ir spėtų pastebėti, kur geriausia mesti. Žinoma, jos tobulino ir kitokius metimus. Šis kruopštus darbas davė neįkainuojamą rezultatą”.

S.Strečen karjeros kreivė kilo įspūdingai. 1977 metais jis jau buvo pasaulio jaunimo vicečempionė, dar po metų – planetos suaugusiųjų vicečempionė. 1980-aisiais rankininkė pasiekė tai, apie ką svajoja turbūt kiekvienas sportininkas – tapo olimpine čempione.

Olimpinis auksas buvo naudingas ir finansiškai – čempionai gavo po 4000 rublių. Tokia pati suma atsidūrė S.Strečen sąskaitoje ir 1984 metais. Tik ne po tų varžybų, kurioms SSRS rinktinė rengėsi ketverius metus.

Sovietų sąjungai boikotavus Los Andželo olimpiadą, socialistinio bloko šalims buvo surengtas alternatyvus turnyras – Draugystės žaidynės. Jų rankinio varžybos buvo surengtos Čekoslovakijoje. Pergalę šventė SSRS rankininkės.

„Gavome medalius, kuriuose esą yra 7 g aukso, – tiek pat, kiek ir olimpiniame medalyje. Ir premijas gavome tokio pat – 4000 rublių dydžio, kaip ir už Maskvos olimpiadoje iškovotą auksą, bet tai nedžiugino. O ir tas turnyras liko bevertis, į jame pasiektus laimėjimus vėliau niekas neatsižvelgė“, – pasakojo S.Strečen.

Rankininkė teigia, jog skaudžiausia buvo, kad perniek nuėjo pragariškas darbas. Rankininkės per stovyklas Kryme turėdavo lakstyti kepinant pietų saulei. O I.Turčinas dar grasindavo: „Kuri nualps, važiuos namo“. Kai sportininkėms reikėdavo daryti atsispaudimus, delnai degdavo ant įkaitusios žemės.

Los Andželo olimpinėse žaidynėse triumfavo tuometės  Jugoslavijos rankininkės, tuomet nė iš tolo neprilygusios SSRS rinktinei.

S.Strečen nebendrauja su buvusiomis bendražygėmis SSRS rinktinėje. Nes ir tada ji nesijautė visateise kolektyvo nare. Komandoje karaliavo I.Turčino auklėtinės iš Kijevo „Spartak“ komandos. Žaidėjas iš kitų ekipų vadindavo legionierėmis.

Sigita pripažįsta – šešios ar septynios „Spartak“ rankininkės tuo metu tikrai buvo geriausios SSRS. Bet ne šio klubo atstovės, norėdamos patekti į rinktinę, turėjo būti daug geresnės žaidėjos už likusias kijevietes. Ir net to buvo maža. Tad Lietuvos rankinio vadovai nuvežė I.Turčinui ne vieną krepšį lietuviškų gėrybių, kad jis paimtų į rinktinę mūsų šalies rankininkes, nors jos ir taip buvo vertos vietos stipriausioje SSRS komandoje.

„Spartak“ rankininkės turėjo daugybę privilegijų. Jos treniruodavosi tik du kartus per dieną, o kitos žaidėjos – tris. Kai į komandos bazę atvažiuodavo parduotuvė ant ratų, kurioje buvo tais laikais deficitinių prekių, pirmiausia į vidų įleisdavo kijevietes. Tik po jų apsipirkti galėjo vadinamosios legionierės. Jei dar ko nors likdavo: „Man buvo labai sunku atlaikyti tokį pažeminimą.“

Kai rinktinės stovyklos vykdavo greta Kijevo, vietinės žaidėjos laisvą dieną galėdavo grįžti namo, o atvykusios iš kitų SSRS respublikų likdavo bazėje.

Kartą S.Strečen pavyko išsiprašyti pas šeimą. Bet už tai ji turėjo I.Turčinui iš Lietuvos atvežti kepalą juodos duonos.

Lietuvė ne kartą yra atsikirtusi karštakošiui I.Turčinui. Jis net yra sakęs: „Tu vienintelė, kuri pasakei žodį prieš mano žmoną“. I.Turčino žmona Zinaida, kurią į SSRS rinktinę dar 17-metę pakvietė tuometis treneris J.Grinbergas, buvo išrinkta geriausia 20-ojo amžiaus pasaulio rankininke. Kai rinktinės treneriu tapo I.Turčinas, jo žmona jautėsi visagalė, kitos rankininkės jos privengdavo. O S.Strečen nepabijojo pasakyti: „Kodėl Zinai vienas ar kitas dalykas leidžiamas, o man – ne?“

Olimpinė čempionė  ir dabar stebisi, kad griežtasis treneris kartais su ja normaliai, net draugiškai pasikalbėdavo. 

S.Strečen patvirtina – I.Turčinas buvo labai geras rankinio specialistas. Ir lietuvei daug padėjo, pasakydavo, ką ji daro blogai. Pagerinti žaidimą padėjo ir rinktinės trenerio asistentas Michailas Lucenka. Jis asmeniškai padirbėdavo su S.Strečen ir vis kartodavo: „Privalai atrodyti triskart geresnė už kijivietes, kad galėtum pažaisti penkias minutes.“

1985-aisiais, pagimdžiusi dukterį, S.Strečen dar buvo grįžusi į SSRS rinktinę. Galutinai šios komandos durys jai užsivėrė, kai 1986 metais Ukrainoje sprogo Černobylio atominė elektrinė.

„I.Turčinas tada užsimanė įsikurti Lietuvoje ir čia dirbti treneriu. Tačiau mūsiškiai jo nepriėmė. Ir supykęs treneris pareiškė, jog Seulo olimpiadoje nebus nė vienos lietuvės. Ir tikrai nepakvietė. Nors specialistai kalbėjo, kad 1988-aisias dar tikrai būčiau galėjusi žaisti rinktinėje“, – teigė S.Strečen.

Slidininkė Vida Mogenytė-Vencienė, 1988 m. Kalgario olimpinių žaidynių čempionė ir bronzos laimėtoja

„Visas jėgas atidaviau, nė trupučiuko jų nepasilikau. Jeigu vėl reikėtų stoti į startą, nė dešimties metrų neįveikčiau“, – vos atgaudama kvapą po auksinio finišo olimpinėje Kenmoro trasoje, esančioje apie 100 km nuo Kalgario, laikraščio „Sportas“ korespondentei Marytei Marcinkevičiūtei sakė Vida Vencienė.

Tądien, 1988 m. vasario 14-ąją, visą pasaulį apskriejo žinia – pirmąja Kalgario žiemos olimpinių žaidynių čempione 10 km distancijoje klasikiniu stiliumi tapo V.Vencienė, tuomečio Vilniaus pedagoginio instituto trečiakursė.

Po finišo visos sportininkės skundėsi, kad Kenmoro trasa buvo ypatingai sunki: statūs pakilimai, sudėtingi nusileidimai. Tik olimpinei čempionei V. Vencienei sunkioje trasoje didesnių keblumų nebuvo.

„Per 10 dienų, kurias praleidome Kenmore, gerai išstudijavome trasą. Tiesiog mintyse žinojau, kur laukia įnoringas pakilimas ar klastinga nuokalnė.  Leidžiantis nuo kalnų, bijojau vieno: kad tik slidžių apkaustai nelūžtų. Tada būtų sudužusios visos mano svajonės.  Ar aš dabar laiminga? Nežinau. Švieslentėje matau, kad mano pavardė pirmoji, nespėju atsakinėti į jūsų, sporto žurnalistų klausimus, dalinti autografų. Vis dar netikiu, kad aš – olimpinė čempionė“, – kalbėjo V. Vencienė.

Jos pergalė buvo didžiulė staigmena, fotografai net nespėjo susigaudyti, kas įvyko olimpinėje trasoje ir neužfiksavo būsimosios olimpinės čempionės. Pirmosios olimpinių žaidynių čempionės nuotrauka net nepateko į kanadiečių išleistą fotoalbumą. Tačiau V.Vencienės pavardė su kitų olimpinių čempionų ir prizininkų pavardėmis yra iškalta Kalgario Olimpinėje aikštėje esančiame dideliame akmenyje.

Iki šios pergalės Lietuvos slidininkė įveikė tūkstančius varginančių kilometrų ir atlaikė milžinišką konkurenciją prie SSRS rinktinės durų.

Vida gimė 1961 m. gegužės 28 d. Augo Ukmergės rajone, ten baigė aštuonias klases. Po to mokėsi Vilniaus žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikume ir Vilniaus pedagoginiame institute. Lietuvos lengvosios atletikos specialistai V.Mogenytei-Vencienei pranašavo gražią bėgikės ateitį. Tačiau startukus Vida iškeitė į slides.

„Ilgai negalėjau apsispręsti, kas vis dėlto buvo mano tikrasis pašaukimas: lengvoji atletika ar slidės? 400 m ir 800 m distancijose įvykdžiau pirmuosius atskyrius, treneriai kvietė lankyti tos sporto šakos treniruotes.

Vilniaus žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikume buvau „Barbė šimtadarbė“ – kur tik reikėdavo dalyvauti, ten dalyvaudavau. Užsigrūdinau, sustiprėjau. SSRS rinktinėje fiziškai buvau viena stipriausių. Slidinėjimą pasirinkau todėl, kad labai patiko – mėgau mišką, pūgą, šaltį, patiko pasigalynėti su gamtos stichija ir ją nugalėti“, – pasakojo olimpinė čempionė.

Buvęs ilgametis Lietuvos slidinėjimo rinktinės vyr. treneris, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Juozas Skernevičius teigė, kad V.Vencienė buvo tikras fenomenas, unikali slidininkė, tokia, kokia gimsta kartą per 100 metų.

Pirmąsias svaresnes pergales Vida iškovojo 1980 m., kai tapo Lietuvos čempione 10 km distancijoje ir SSRS jaunimo pirmenybių estafečių 4×5 km bronzos medalio laimėtoja. Tais pačiais metais jai pakluso ir sporto meistrės norma. Dar po penkerių metų Vida jau – estafetės SSRS čempionė ir 5 km nuotolio SSRS vicečempionė, tarptautinės klasės sporto meistrė. 1988 m. – SSRS nusipelniusi sporto meistrė.

Kopiant į didžiausias meistriškumo aukštumas, Vidai nereikėjo nei prašmatnių sporto bazių, nei brangaus sportinio inventoriaus. Kas buvo, to ir užteko. Kaip ji pati sako, ko gero, buvo pati pigiausia Lietuvos olimpinė čempionė. „O ir grūdinausi beveik viena. Bet prie to pripratau. Ignalina, tas bene tyliausias pasaulio miestelis, mane visada traukė, ten labai daug treniravausi. Ir dabar man šis miestelis – didelės traukos vieta“, – yra kalbėjusi V.Vencienė.

Į Kalgarį vyko 218 SSRS olimpiečių sportininkų, 34 treneriai, taip pat gydytojai, techniniai darbuotojai. Tarp trenerių buvo ir V. Vencienės treneris, dabar jau šviesaus atminimo Vilmantas Gineitas, vykęs su specialistų grupe.

Pakeliui į olimpinį Kalgarį V.Vencienė kalbėjo: „Buvo beprotiškai sunku per treniruotes, ypač kilometrus įveikiant sudėtingose Bakurianio trasose. Netgi buvau pradėjusi galvoti, kokio velnio aš tą slidinėjimą pasirinkau. Būčiau sau ramiai bėgiojusi kroso trasose ir nepatyrusi didelių vargų. Didžiausia problema buvo patekti į SSRS rinktinę. Kelialapių siekė šešios stiprios slidininkės. Tikras fenomenas – keturių olimpinių žaidynių čempionė Raisa Smetanina, kuri man buvo didelis autoritetas. Neprasta slidininkė buvau ir aš – jau laimėdavau Pasaulio slidinėjimo taurės varžybas, tapau SSRS čempione. Kai nesunkiai laimėjau paskutiniąsias atrankos varžybas, neabejojau, jog pateksiu į olimpinę rinktinę.

Tiksliai nežinau, kokių distancijų varžybose dalyvausiu Kalgaryje. Per SSRS taurės varžybas išsikovojau teisę rungtyniauti ir estafetėje.

Asmeninėse varžybose medalį, žinoma, bus sunku pelnyti, daug pajėgių varžovių, o estafetėje mes pasirengusios kovoti dėl aukso.

Man didelį optimizmą kelia tai, jog Kalgaryje teks rungtyniauti aukštikalnių trasose, kuriose paprastai gerai jaučiuosi.“

Bet Kalgaryje viskas apsivertė aukštyn kojomis. V.Vencienė asmeninėse lenktynėse iškovojo net du medalius – prie aukso 10 km distancijoje ji pridėjo bronzą 5 km trasoje. Tačiau lietuvei neatsirado vietos estafetės ketverte, todėl ji iš žaidynių parsivežė ne tik aukso ir bronzos medalius, bet ir didžiulę nuoskaudą.

„Po mano laimėtų dviejų olimpinių medalių neabejojau, kad vieta kvartete garantuota. Iki paskutinės akimirkos nebuvo aišku, kas tos laimingosios keturios slidininkės. Jaučiu, kad treneriai manimi nepasitiki. Dar prieš išvykstant mums buvo pasakyta, kad tos slidininkės, kurios lenktyniaus 5 km distancijoje, dalyvaus ir estafečių varžybose. Vis vyliausi ir tikėjausi.

Tačiau kai man tiesiai šviesiai buvo pasakyta, jog nestartuosiu, nes vieną aukso medali jau turiu ir reikia  leisti apdovanojimais pasidžiaugti ir kitoms. Jaučiuosi tarsi karštu vandeniu apiplikinta. Dar nė vienose olimpinėse žaidynėse nebuvo atvejo, kad aukso medalio laimėtojai neatsirastų vietos estafečių komandoje. Treneriai pirmenybę teikia dar nestartavusioms „čiuožėjoms“, nes čiuožėjo žingsnis greitesnis nei klasikinis stilius. Bet aš komandos draugėms tikrai nebūčiau pamaišiusi laimėti aukso medalius.  Suprasčiau rinktinės trenerius, jeigu taip būtų daroma per eilinės varžybas. Tačiau jeigu taip elgiamasi per olimpines žaidynes, tai SSRS olimpinės rinktinės treneriai tikrai neturi sąžinės. Vyliausi, jog į Lietuvą parvešiu du olimpinius medalius. O juk alėjau parvežti dar ir du auksinius“, – nuoskaudą dar Kalgaryje liejo V.Vencienė.

Po Kalgario V.Vencienė sartavo dar dvejose olimpinėse žaidynėse, bet jau su Lietuvos vėliava – 1992 m. Albervilyje ir 1994 m. Lilehameryje.

Jau daug metų olimpinė čempionė dirba LTOK. Bandė sportuoti ir jos dukra Dominyka, tačiau trauma neleido toliau tęsti sportinės karjeros, ji pasuko mokslo keliu. Kaip ir Vidos vyras Danius Vencius, biologijos mokslų daktaras.