Stalo tenisas – viena masiškiausių sporto šakų Lietuvoje, kurios viršūnėje kelis dešimtmečius žiba Rūta Paškauskienė. Tačiau įkandin jos galvas kelia ir jaunieji talentai. Apie šios sporto šakos aktualijas kalbamės su Lietuvos stalo teniso asociacijos prezidente Inga Navickiene.
Inga Navickienė federacijai vadovauti pradėjo 2018-ųjų pavasarį. Taigi praėjo pusė kadencijos – proga atsigręžti atgal, pakalbėti apie tai, kas nuveikta ir ko nepavyko padaryti.
– Kaip sekėsi per tuos dvejus prezidentavimo metus?
– Tas laikas, sakyčiau, greitai prabėgo, juolab kad esu užsiėmusi ir tiesioginiame darbe (sporto mokyklos „Gaja“ direktoriaus pavaduotojos – aut. past.). Kadangi darbas labai susijęs su visuomenine veikla, kartais sunku atskirti, kas yra viena, o kas kita, nes viskas susiplaka į vieną rutiną ir atrodo, kad visas šis darbas vyksta nuolat, neatsiejamai. Dėl to problemos man gerai žinomos, suprantamos.
Negalėčiau pasidžiaugti itin dideliais nuveiktais darbais. Galbūt vienas pagrindinių – šiek tiek pagerėjo varžybų, ypač Lietuvos čempionatų, organizacija. Dabar visada būna parengtas planas, reikiamą dėmesį skiriame atidarymui, kad sportininkai pasijustų šventiškiau. Siekiame pritraukti daugiau rėmėjų. Tad jau šiais metais pasistengėme, kad sportininkus labiau motyvuotų prizai. Galime pasidžiaugti, kad pernai ir Lietuvos čempionate, ir „TOP 12“ pirmenybėse dalyvavo visi pajėgiausi mūsų sportininkai, žinoma, išskyrus Rūtą Paškauskienę, kuri neturi lygių. Ji būna varžybose tiesiog kaip viešnia.
Ši komanda, su kuria dirbu, nebuvo mano surinkta – aš atėjau į ją. Dėl to man buvo gan sunku dirbti, jie gal ne to tikėjosi, bet ieškojome bendrų sąlyčio taškų. Susitvarkėme įvairius veiklos dalykus – teisės, etikos kodeksą, parašėme strateginį planą, įvykdėme kitus reikalavimus. Kiek įmanoma, mūsų veikla protokoluojama, visi gali susipažinti su sprendimais. Vykdomuosius posėdžius rengiame dažniau, nei yra numatyta, nes klausimų daug ir juos reikia spręsti.
Šiek tiek subliūško tarptautinių renginių, per kuriuos daugiausia populiarinama sporto šaka, kamuolys. Šiemet Prienuose turėjusį vykti Šiaurės šalių čempionatą reikėjo nukelti dėl pandemijos. Planuojame jį surengti kitais metais.
Susipažinau su kur kas daugiau kitų šalių federacijų atstovų, todėl dabar galime susirašinėti, planuoti bendras stovyklas, renginius. Smagu, kad Šiaurės šalių regione plečiasi mūsų veikla. Rugsėjo viduryje nuotoliniu būdu vyko Šiaurės šalių kongresas. Švedai pasisiūlė organizuoti šio regiono bendras stovyklas, treniruotes. Būtų labai naudinga. Taigi tarptautiniais santykiais galiu pasidžiaugti, o Lietuvoje viskas juda sava eiga. Neseniai pasikeitė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos reikalavimai, padaugėjo darbo, stengiamės jį atlikti taip, kaip iš mūsų to reikalauja.
– Ateidama į šias pareigas itin akcentavote stalo teniso bendruomenės mikroklimatą. Ar pavyko sukurti geresnę atmosferą?
– Esu sakiusi tokius žodžius: jeigu mes visi pasistengtume palengvinti kitų kelius, mūsų pačių kojos žengtų sklandžiai ir tolygiai. Aš to labai tikėjausi iš mūsų visuomenės, bet požiūriai skirtingi, vyrauja didžiulė konkurencija. Yra meistriškumu užsiimančių žmonių grupė ir yra kita dalis mūsų visuomenės, kuri žaidžia varžybose – mes tai vadiname lygų varžybomis, net 240 komandų. Džiaugiamės tokia didžiule plėtra, bet šių dviejų pusių supratimas visiškai skirtingas: vieniems stalo tenisas – tiesiog smagus žaidimas, galimybė pabūti kolektyve, o kitiems – meistriškumas. Ir tai susikerta.
Norėčiau, kad šitoje vietoje vieni nuo kitų būtų atsieti, bet labai svarbu, kad nė vieni nenukentėtų. Kita vertus, tai padaryti sunku, nes šiame rate sportuoja ir mūsų sporto mokyklų auklėtiniai, jie pakliūva į vieną ar kitą terpę.
Stengiuosi su visais bendrauti, sakyčiau, radau kelią į daugelio širdis, su visais kalbuosi. Ir su veteranų asociacija pradėjome gražiai bendradarbiauti. Tikiuosi, per ateinančius rinkimus pavyks surinkti daugiau skirtingų vienos ir kitos pusės atstovų, kad jie kartu susitikę matytų ir girdėtų problemas, o ne sužinotų iš kažkokių nuogirdų. Sakyčiau, kad mažas žingsnelis į mikroklimato kūrimą žengtas.
– Ateidama vadovauti asociacijai matėte, ką reikia keisti. Kurią sritį sunkiausiai sekasi išjudinti?
– Sunkiausia išjudinti trenerių kvalifikacijos kėlimo reikalus. Susiduriu su tuo ir dirbdama sporto mokykloje, ir asociacijoje, nes nemažas barjeras – užsienio kalba. Rengiami tarptautiniai seminarai, kurių dalyviams netgi už viską sumokama, belieka kelionės išlaidas patiems pasidengti, bet treneriai nevyksta, nes nemoka kalbos. O jeigu vyksta, tai tie patys žmonės.
Ir Lietuvoje mes mokymus rengiame, visi lyg ir dalyvauja, bet žinių praktiškai įgyvendinti kažkaip nepavyksta. Manau, lygis nepakilo ir dėl to, kad nėra aukštesnės kvalifikacijos mokymų: yra pradinės grupės, meistriškumo ugdymo, tobulinimo, o aukščiausio lygmens – nebe. Ir su tuo susiduria ne tik stalo tenisas. Apie tą patį šnekėjomės su Šaudymo federacijos atstovais. Gal čia turėtų būti bendra valstybės strategija?
– R.Paškauskienė yra sakiusi, kad bėda ta, jog Lietuvos suaugusiųjų čempionatuose nėra kam žaisti – žaidžia jauni sportininkai. Kada galima tikėtis suaugusiųjų?
– Sunku pasakyti, nes sportininkai auginami sporto mokyklose. Mes skiriame daug dėmesio pradinio rengimo grupėms formuoti. Tai geras žingsnis, nes vyksta atranka. Bet kai prieiname meistriškumo ugdymo, tobulinimo etapus, sportininkų mažėja ir rezultatai nebekyla. Manau, nėra tarpinio perėjimo į aukštesnį meistriškumą. Metų metais jaunučių amžiaus sportininkai užsienyje rodo neblogus rezultatus, patenka į Europos rinktines – net du mūsų sportininkai yra atstovavę Europos jaunučių rinktinėms, bet pasiekę jaunių etapą užstringa. Ir tai susiję su mokslais, nes nebelieka tiek daug laiko treniruotis. Stipresni sportininkai sudaro kontraktus ir žaidžia užsienio klubuose.
Šiandien džiaugiamės sesutėmis Kornelija ir Emilija Riliškytėmis, bet tai dvi sportininkės. Mergaičių karta, sakyčiau, dabar iš tiesų ateina. Turime labai ambicingą trenerę olimpietę Jolantą Prūsienę. Neseniai su ja šnekėjomės, ji labiau telksis į darbą su merginomis, nes jų meistriškumą lengviau patempti. Vyrams reikia dar stipresnių sparingo partnerių, negu jie patys yra.
– Geriausia Lietuvos stalo tenisininkė R.Paškauskienė buvo nusitaikiusi į Tokiją – ketvirtąsias savo olimpines žaidynes. Kaip atrodo atranka, kurią sustabdė pandemija?
– Kaip ir kitiems sportininkams, taip ir stalo tenisininkams tai iššūkių metas. Kaip sugebėsime rasti būdų treniruotis čia, Lietuvoje, taip ir atsilieps. Rūta visą šį laiką treniravosi: birželį šiek tiek ilsėjosi, vėliau rengėme stovyklas, dabar ieškome partnerių, su kuo ji galėtų treniruotis. Kviečia ją ir į užsienį treniruotis, bet reikia žiūrėti, kad grįžus nereikėtų izoliuotis. Kol kas visi čempionatai – Europos ir pasaulio – perkelti į pavasarį.
Rūta buvo pasiruošusi dalyvauti olimpinėse atrankos varžybose Maskvoje, bet jos buvo atšauktos ir perkeltos į kitus metus. Ambicijos lieka tos pačios. Visada sakiau, kad Rūta – unikali žaidėja, ji ilgą laiką neturėjo lygiaverčių partnerių, bet visada sugebėdavo atsistoti ant kojų, išvykdavo į užsienio stovyklas, pasiruošdavo ir sublizgėdavo. Olimpinė atranka planuojama kitų metų pavasarį – iki balandžio 30 d. turi paskirti datą. Birželio 1-ąją turi būti aiškūs visi, kurie patenka į Tokijo žaidynes.
– Kuo gyvena talentingi jaunieji stalo tenisininkai – Medardas Stankevičius, sesės Riliškytės?
– Dėl sesučių viskas gerai, trenerė J.Prūsienė šauniai su jomis dirba. Nuolat vyko stovyklos, jos turi sparingo partnerių vyrų, trenerė sugeba pasirūpinti geru pasirengimu. Dabar turi prasidėti turai pagal kontraktus, matysime, kaip seksis išvykti. Žinoma, gaila, kad pradingo šie metai, nes praėjusieji buvo pirmi, kai jos dalyvavo jaunių amžiaus varžybose. Dabar jau būtų sukaupusios patirties, stabilumo kitiems metams, kurie tarp jaunių amžiaus varžovių bus paskutiniai.
M.Stankevičiui sunkiau. Tai pajėgus stalo tenisininkas, todėl jam čia nelabai randame stiprių partnerių. Neseniai kalbėjomės, prašiau, kad sakytų savo problemas. Dabar jis gydosi kelio traumą, atlieka pratimus namie. Jo motyvacija kritusi.
Mėginsime ieškoti jam treniruočių partnerių, galvosime, ką kviesti į Kauną, kad galėtų normaliai ruoštis. Tikimės, kad pastatysime jį ant kojų. Bandome bent morališkai palaikyti, kad neprarastų noro sportuoti. Pagal kontraktą jis žaidžia stiprioje Vokietijos antrosios lygos komandoje. Bet sumažėjus tokių varžybų kiekiui meistriškumas krinta, sunku pasivyti daugiau žaidžiančius varžovus.
Kitais metais vyks Europos jaunimo čempionatas, kuriame Medardas pajėgus rungtyniauti. Tikimės, kad jam pavyks pasiekti rezultatą, kuris parodys ateitį. Tarp suaugusiųjų atranka per visą Europą didžiulė. Medardui kitais metais sueis 21-eri ir tai jam būtų paskutinis Europos jaunimo čempionatas.
– Ar už šių sportininkų stovi dar kas nors, į ką krypsta akys?
– Taip, galėčiau pasakyti, kad tarp berniukų ryškiai patobulėjo Lukas Laketčenka. Jis pernykščiame Europos jaunučių čempionate buvo vienas iš daugiausiai taškų pelniusių žaidėjų, nors tarptautinių varžybų patirties nedaug turėjo. Šiemet tapo Baltijos šalių jaunių čempionu, tai irgi rodiklis. Jis ir Lietuvos jaunių čempionas. O J.Prūsienė turi gabių mergaičių.
– Kokie šiemet stalo teniso renginiai dar planuojami?
– Spalio 17–18 d. turėjo vykti ir moterų, ir vyrų Europos kvalifikacinių varžybų pirmasis etapas, bet gavome laišką, kad varžybos nukeltos. Vyrai turėjo skristi į Bulgariją, moterys – į Suomiją. Spalį ir lapkritį jos tikrai nevyks, gal perkels į gruodį.
Be varžybų, kuriose sportininkai dalyvauja pagal kontraktus, Lietuvoje gruodį numatytos „TOP 12“ varžybos. Baltijos šalių čempionatas taip pat turėtų vykti gruodį, o jau sausio mėnesį startuosime su Lietuvos čempionatu, jame bus sudarytos mūsų rinktinės. Lietuvos čempionatą dažniausiai rengdavome kovą, bet kitąmet pasaulio komandinis čempionatas vyks anksčiau – vasario 28 – kovo 7 d. Pietų Korėjoje. Pasaulio čempionatas bus labai svarbus, nes pirmosios 32 komandos užsitikrins vietą kitame čempionate.