1924 m. gegužės 25 d. 15.30 val. – šiais skaičiais pažymėtas Lietuvos olimpinis debiutas, kai Paryžiaus „Pershing“ stadione rungtynes su būsimaisiais žaidynių vicečempionais šveicarais pradėjo Lietuvos futbolininkai. Tuomet debiutinę Lietuvos olimpinę rinktinę sudarė tik paskubomis suburta futbolo komanda ir dviratininkai: Paryžiuje 188 km plento lenktynėse startavo šiauliečiai Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas. Tačiau tokia buvo Lietuvos olimpinio judėjimo pradžia.

Simboliška, kad svarbiausias sporto įvykis į Prancūzijos sostinę grįžta po šimto metų pertraukos. Bus tame pačiame mieste, kuriame vyko ir pirmasis Lietuvos rinktinės olimpinis startas. Lietuvos olimpinio judėjimo šimtmečio proga LTOK.lt kalbasi su LTOK prezidente Daina Gudzinevičiūte.

Prezidente, ko palinkėtumėte mūsų sporto bendruomenei Lietuvos olimpinio judėjimo šimtmečio proga?

Nuoširdūs sveikinimai visai Lietuvos sporto bendruomenei, kurios kiekviena grandis ypač svarbi: pradedant pačiais olimpiečiais, sportininkais ir treneriais, aptarnaujančiu personalu ir baigiant kiekvienu mūsų šalies sporto aistruoliu. Be jūsų nebūtų mūsų. Laikas geriausiai išryškina tikrą išliekamąją įvykių vertę, o mūsų olimpinis sportas per šimtą metų nuėjo išties ypatingą kelią.

Nuo mūsų pirmųjų dviratininkų ir futbolininkų startų olimpiniame Paryžiuje 1924-aisiais iki šių dienų garsiausių šalies sporto žvaigždžių, ne tik garbingai atstovaujančių Lietuvai, bet ir garsinančių mūsų šalies vardą visame pasaulyje. Prieš šimtą metų tapome olimpinės šeimos dalimi.

Mūsų visų pareiga – perduoti ir tęsti šias olimpinio judėjimo tradicijas, kuriomis mes siekiame sukurti taikesnį ir geresnį pasaulį. Linkiu visiems su ugnele ir užsidegimu ugdyti jaunimą, sudominti sportu nuo mažų dienų, skatinti olimpinio sporto dvasią. Juk tai ne tik mūsų dabartis, bet ir ateitis.

Tačiau pats sportas nėra tik apie rekordus ir žmogaus galimybių ribas. Olimpinis sportas visapusiškai ugdo visuomenę kaip pati geriausia savitarpio supratimo, empatijos ir disciplinos mokykla. Linkiu, kad šiandieninės olimpinio sporto pergalės įkvėptų mūsų augančią kartą sekti pramintomis pėdomis, o dabartinės sporto žvaigždės ir toliau mus visus džiugintų savo pergalėmis.

1924 m. Paryžiuje Lietuvos atstovai pirmą kartą dalyvavo olimpinėse žaidynėse, varžėsi du dviratininkai ir futbolo rinktinė. Ką iš istorijos galima pasakyti apie mūsų olimpinę pradžią ir kur esame šiandien?

Prieš šimtą metų Paryžiuje Lietuvai debiutinėse olimpinėse žaidynėse atstovavo futbolo rinktinė ir du dviratininkai: Isakas Anolikas ir Juozas Vilpišauskas. Tuomet nei mūsų futbolo komandai, nei dviratininkams nepavyko nieko laimėti, bet tokia buvo mūsų olimpinė pradžia.

1924 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse dalyvavę Lietuvos futbolininkai / LTOK nuotr.

Tada apie galimybę realiu laiku stebėti lietuvių pasirodymus buvo galima tik pasvajoti. Prieš istorinį debiutą futbolininkus pasiekė Lietuvos sporto lygos siųsta telegrama su trumpa, bet padrąsinančia žinute: „Laikykitės.“ Didžiausias olimpinis laimėjimas yra vienybė, kurią jautė ir tebejaučia visa mūsų tauta, nors palaikymą tais laikais mūsiškiai galėjo siųsti tik tokiais būdais.

Šiuo metu jau turime galimybę realiu laiku stebėti tiesiogines transliacijas, kad ir kur tuo metu būtume: ar per pietų pertrauką su kolegomis, ar leisdami jaukų savaitgalį su šeima, ar susitikę su draugų kompanija ir įsitaisę prie didžiojo ekrano miesto centre. Be to, operatyviai galime sužinoti karščiausius pačių sportininkų įspūdžius iškart po finišo, pagauti emociją, kurią po ypač svarbaus starto išgyvena atletas.

Dabartinės mūsų olimpinės rinktinės garbingai atstovauja Lietuvai tarptautinėse arenose, garsina mūsų šalies vardą kaip pilietiškos, vieningos visuomenės ambasadorės. Net ir baigę karjeras profesionalūs sportininkai šiomis dienomis vis dažniau atranda savo vietą sporto ekosistemoje.

Savo gerąją patirtį karjeras baigę sporto profesionalai perduoda jaunajai kartai ir taip kelia sporto organizacijų administracinį lygį – antrosios karjeros klausimas yra svarbi šiandieninė olimpinio ugdymo kryptis. Apskritai olimpinis švietimas – viena iš Tarptautinio olimpinio komiteto strateginių veiklos sričių, lygiai kaip ir LTOK. Olimpinis švietimas itin prisideda prie jaunimo užimtumo, sporto, kaip ugdymo priemonės, pritaikymo.

Olimpinio sporto pokyčiai – kokių čia ryškiausių aspektų atskleidė šis šimtmetis?

Per šimtmetį olimpinis sportas keitėsi ir visapusiškai tobulėjo. Ypač svarbi šiomis dienomis yra olimpizmo reikšmė. Kaip teigė šiuolaikines olimpines žaidynes atgaivinęs Pierre‘as de Coubertinas, pirmųjų žaidynių idėja buvo grįsta taikos tarp tautų troškimu. Šis prioritetas ypač svarbus ir šiomis dienomis, bet dabar yra kitų karštų temų, tokių kaip lyčių lygybė sporte.

1900 m. Paryžiuje surengtose olimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavusios moterys startavo vos dvejose rungtyse, o vyrai – net 96-iose. Požiūris į moterų sportą buvo kategoriškas, tai atspindėjo bendrąsias visuomenės nuostatas. Moterims įgyjant vis daugiau lygių teisių įvairiose srityse, keitėsi situacija ir sporte. 2024 m. vėl Prancūzijos sostinėje vyksiančios olimpinės žaidynės – istorinės. Pirmą kartą bus pasiekta visiška lyčių lygybė: dalyvaus 50 proc. vyrų ir 50 proc. moterų. Tai didelis visos sporto bendruomenės laimėjimas.

Olimpinės žaidynės – ryškiausias viso pasaulio sporto įvykis. Tai unikalus renginys, kuriam prasidėjus visų širdys plaka vienu ritmu ir palaiko savo šalies sportininkus, o tą daryti šiuolaikinės technologijos leidžia praktiškai iš bet kokios erdvės.

Be jokios abejonės, žvelgiant į pastarąjį šimtmetį įdomu stebėti gerokai stumtelėtas į priekį sportininkų galimybių ribas. Visų pirma tą rodo olimpiniai rekordai, o įtakos turi kompleksinės priežastys: pradedant efektyvesnėmis treniruotėmis, kai mokslo žiniomis paremta nuosekli metodika leidžia pasiekti sportinės formos piką būtent per patį svarbiausią olimpinį startą, ir baigiant techniniais niuansais, tokiais kaip vis tobulėjantys komponentai, kurie per šį amžių irgi padėjo vis didinti rekordo kartelę, pavyzdžiui, dviračių treko varžybose.