Dešimt mėnesių – praėjus vos tiek laiko nuo antrosios dukros gimimo penkiakovininkė Gintarė Venčkauskaitė tapo Lietuvos čempione. 30-metė sportininkė pati stebisi, kaip pavyko taip greitai susigrąžinti sportinę formą, ir pripažįsta, kad motinystė įkvepia toliau siekti aukštų rezultatų.

Balandžio pradžioje Druskininkuose vykusiame Lietuvos čempionate G.Venčkauskaitė už nugaros paliko Laurą Asadauskaitę-Zadneprovskienę ir Ievą Serapinaitę, tačiau šios pergalės stipriai nesureikšmina.

„Medalis visada paglosto širdį, bet svarbiau yra tai, kad galiu ištaisyti savo klaidas ir tai lems dar geresnį rezultatą“, – „Olimpinei panoramai“ sakė sportininkė.

Šios pirmenybės buvo išskirtinės – sportininkai išbandė ekstremalių kliūčių ruožą, kuris po 2024 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių šiuolaikinėje penkiakovėje galutinai pakeis žirgų rungtį. Tiesa, šalies čempionate ši rungtis suaugusiųjų varžybose dar nebuvo privaloma, bet norintieji galėjo ją išbandyti.

G.Venčkauskaitė šiuos pokyčius vertina teigiamai.

„Tai labai užkabinanti sporto šaka. Gali bet kas ją išbandyti – tikrai smagi, linksma rungtis. Žiūrint į tendencijas, jaunesni sportininkai trasą įveikia greičiau. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad turi būti bebaimis. Čia daug lemia technika ir jėga.

Manau, tai bus į gera, padidės masiškumas. Dėl žirgų daug kas atsisakydavo penkiakovės. Net ir dabar nemažai naujų vaikų pritraukiame vien dėl naujosios rungties“, – sako dvejų olimpinių žaidynių dalyvė.

Praėjusių metų birželį ji su treneriu Pauliumi Aleksandravičiumi susilaukė dukters Emilės, o iš ankstesnių santykių augina šešerių Patriciją.

 – Gintare, koks jausmas vėl tapti Lietuvos čempione?

– Dvejopas – labai džiaugiuosi, kad laimėjau, bet kartu to nesureikšminu. Tai tikrai nebuvo pagrindinis mano startas, prieš jį sportavau be didesnio poilsio ir pertraukos, po dvi savaites Druskininkuose vykusios tarptautinės stovyklos. Stengiausi pataisyti klaidas, kurių dariau prieš tai vykusiose varžybose. Buvo svarbu jas ištaisyti ir tai pavyko.

– Šis čempionatas buvo išskirtinis: nors ir neprivaloma, bet pridėta nauja rungtis, pakeisianti jojimą, – ekstremalus kliūčių ruožas. Kokį įspūdį ji palieka?

– Man ji labai patinka. Kai apie ją paskelbė, buvau visomis keturiomis ir galva prieš, sakiau, kad tai nesąmonė, blogiausias variantas iš galimų. Labai skeptiškai žiūrėjau. Pirma galimybė ją išbandyti pasitaikė pernai Italijoje. Stovėjau, žiūrėjau, kaip visi daro, ir pagalvojau – negi tai taip sunku? Žinokite, jeigu ne nutrintos rankos, būčiau ėjusi dar tris kartus – tai labai užkabinanti rungtis. Gali bet kas ją išbandyti – tikrai smagi ir linksma.

– Kaip apskritai vertinate šį pokytį, laukiantį po Paryžiaus olimpinių žaidynių?

– Manau, tai bus į gera, padidės masiškumas. Dėl žirgų daug kas atsisakydavo sportuoti. Mažos šalys dažnai neturi žirgų, neišgali jų išlaikyti. Atsiras masiškumas, bus daugiau atletų iš tų šalių, kurių sportininkų mes neturime, pavyzdžiui, iš Filipinų, kai kurių Pietų Amerikos valstybių.

Net dabar nemažai naujų vaikų pritraukiame vien dėl naujosios rungties. Vaikams labai patinka šis kliūčių ruožas.

– Prieš kiek mažiau nei metus antrą kartą tapote mama. Kaip pavyko taip greitai sugrįžti ir parodyti tokią gerą sportinę formą?

– Pajuokausiu, bet turbūt genai. Tikrai labai greitai pavyko sugrįžti. Buvo daug dvejonių, net pačiai sunku suvokti, kaip šitaip pavyko. Iš pradžių maniau, kad jeigu iki vasaros atgausiu ankstesnę sportinę formą, bus labai gerai, bet ją atgavau dar sausio mėnesį. Motinystė – dar vienas darbas, bet aš sulaukiu daug aplinkinių pagalbos.

– Be jos turbūt nebūtų įmanoma sportuoti?

– Praktiškai ne. Kai pagimdžiau pirmą kartą, gal dvejus metus naktimis normaliai nemiegojau. Nebūdavo taip, kad išmiegočiau visą naktį neatsikėlusi. Šiuo metu jau daugiau nei pusę metų naktimis neprabundu. Turiu dvi nuostabias dukras, turime puikią auklę, kuri man stipriai padeda, leidžia ir pietų miegą pamiegoti. Poilsis, mityba – labai svarbu, o auginant antrą vaiką sudarytos visos galimybės tą turėti. Gal dėl to greitai atsigavau ir rezultatai net geresni nei anksčiau. Ir jaučiuosi daug geriau, nors metų jau daugiau.

– Gal prisidėjo ir su bėgančiais metais didėjanti patirtis?

– Manau, kad taip – geriau save pažįstu, psichologiškai esu geriau su savimi susipažinusi. Save stebi, saugai, motyvuoji. Bandai ir nepersidirbti, ir per daug nesiilsėti. Kartais jau ir su treneriu pasiginčiju, ko reikia ar nereikia, kaip reikėtų kažką daryti. Kai esi jaunas, pasako – ir darai. Kartu geriau suprantu, ko nori treneris, kodėl taip reikia daryti. Patirtis lemia daug.

– Dažnai kalbama, kokių iššūkių profesionaliai sportininkei sukelia motinystė. Bet yra ir kita pusė – kiek ji įkvepia siekti rezultatų?

– Kai būna sunku, pagalvoju apie vaikus – dalis to, ką darau, yra dėl jų. Kai išvažiuoju, vaikai lieka Lietuvoje – ir jiems sunku, ir man. Tada pradedi galvoti, kad tą darai dėl jų, galbūt jie kažkada supras, priims ir gal net padėkos. Tai tikrai įkvepia. Jeigu ne vaikai, sportas būtų tik dėl savęs, o dabar – ir dėl šeimos.

– Kiek vyresnėlė jus stebi ir supranta, kuo užsiima mama?

– Ji praktiškai supranta viską. Dažnai veduosi ją į treniruotes. Iš šono žiūri, o kai pasiūlau pabandyti – nenori. Bet vėliau, kai būna viena, viską kopijuoja ir daro. Kai darželyje buvo kalbama apie tėvų profesijas, dukra pasakė, kad jos mama – sportininkė. Dauguma vaikų to nesuprato, sakė, kad tai ne darbas, nes sportuoti – pramoga (juokiasi – aut. past.).

– Pratęskime kalbą apie pramogas. Ar joms turite laiko?

– Tai labai skaudus klausimas (juokiasi – aut. past.). Stengiuosi rasti, kartais pavyksta, bet laisvų savaitgalių nėra daug. Kai oras atšyla, stengiamės pasivažinėti dviračiais, pabėgti nuo savo darbo. O hobiams šiuo metu neturiu nei laiko, nei noro. Sugrįžus namo nesinori nieko veikti.

– Tai suprantama – šį sezoną laukia pasaulio ir Europos čempionatai, kitos varžybos. Kiek mintys ir žvilgsnis krypsta į Paryžiaus žaidynes?

– Jau prieš Tokiją galvojau apie Paryžių. Sportininkai žvelgia bent pora žaidynių į priekį. Ir šią akimirką daugiau galvoju ne apie Paryžių, o apie Los Andželą. Jeigu viskas gerai susidėlios, planuočiau pasilikti iki 2028-ųjų žaidynių.

– Londone debiutavote dvylikta vieta, Rio de Žaneire nedalyvavote, o Tokijuje pradžiuginote aukšta septinta vieta. Ko reikėtų, kad pavyktų palypėti dar aukščiau ir gal net priartėti prie medalių?

– Tai ir sėkmės klausimas, bet ją turi susikurti pats. Dabar daug dėmesio skiriu psichologijai, saviugdai. Anksčiau man šių sričių žinių trūko, dabar tam skirsiu dar daugiau dėmesio ir gal tai padės palypėti aukščiau. Tuo tikiu ir turiu tokį tikslą, bet kažką prognozuoti labai sunku. Paryžiuje dar bus žirgai, o tai yra 50 su 50 situacija. Kliūčių ruože jau šimtu procentų viskas priklauso nuo paties sportininko. Todėl Los Andželo žaidynėms jau gali kažką prognozuoti, o žirgai – tai loterija.

– Palietėte saviugdos temą. Kaip ji atsidūrė jūsų gyvenime?

– Patyriau gyvenime nuopuolių ir kertinių situacijų, taškų, kai ketinau išeiti iš sporto, nebenorėjau visko tęsti, matyti trenerio, baseino – nieko. Tuo metu atsitiktinai susipažinau su vienu žmogumi – buvusiu sportininku, psichologu, kuris stipriai užvedė ant kelio. Po to apleidau šią sritį, bet po dukros gimimo vėl buvo nelengvas etapas, nes grįžti labai sunku. Po gimdymo keičiasi hormonai, priaugi svorio, nori kuo greičiau susigrąžinti formą, pamatyti raumenis, bet supranti, kad tai nenutiks per vieną naktį. Galbūt man trūko psichologinės pagalbos, todėl vėl pradėjau daugiau į tai gilintis. Prisidėjo ir atsitiktinumai – kažkur pasimaišė knyga, užrašai. Bandau analizuoti savo mintis. Pavyzdžiui, kai bėgu ar plaukiu, ateina kertiniai momentai, kada nori pasiduoti, bet jau žinau, kaip save paveikti. Gal kažką skauda, bet vėlgi žinau, kaip tą skausmą išmesti iš minčių. Dauguma sportininkų tai taiko ir daugumai tai veikia.

– Ar turite knygą, kurią galėtumėte rekomenduoti?

– Vienos tikrai ne. Iš kiekvienos pasiimu po kažkokį gabaliuką, kurį prisitaikau sau. Ilgai ieškojau užrašinės-kalendoriaus, kol netyčia radau būtent tokią, kokios norėjau. Ši knyga man yra atradimas, tik gaila, kad baigėsi leidimas ir jos daugiau neįmanoma įsigyti. Ta užrašinė dabar visur keliauja su manimi ir guli šalia lovos. Niekur jos nepalieku. Net kai mes keliaujame ir turime sutilpti į ribotą bagažo svorį, o daiktų daug, ši knyga vis tiek vyksta su manim.