Lenkijoje pasibaigusiose Europos žaidynėse rekordinės Lietuvos rinktinės sportininkų sveikata rūpinosi gausi medikų komanda. Vyriausiasis Lietuvos rinktinės gydytojas Paulius Petraitis LTOK.lt papasakojo ne tik kokią įrangą atsivežė į Lenkiją, bet ir su kokiais sunkumais susidūrė.

Į Krokuvos, Mažosios Lenkijos ir Silezijos regionuose vykusias žaidynes Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) vežė trijų gydytojų – Pauliaus Petraičio, Almos Kajėnienės ir Mantvydo Šilkūno, bei dviejų kineziterapeutų – Lauros Gedminaitės ir Mariaus Matulionio – komandą.

Su didesnėmis atskirų sporto šakų rinktinėmis atvyko ir jų kineziterapeutai. Kartu su baidarių ir kanojų sprinto komanda – Jurijus Vaščenkovas, su boksininkais – Aleksandras Belovas, 3×3 krepšinio rinktinėms padėjo Mykolas Rimas, o regbio-7 rinktinei – Tautvydas Melys.

Kartu su lengvosios atletikos rinktine į Europos žaidynes vyko Tomas Bendaravičius, Mantas Lesnickas ir Spartakas Zastarskis.

Medikų darbas su sportininkais prasidėjo gerokai anksčiau nei Europos žaidynės. Visi į renginį vykę sportininkai turėjo galimybę sveikatą pasitikrinti „Affidea“ klinikos sporto medicinos, mokslo ir tyrimų laboratorijoje „LTeam LAB“, bei „Medicina Practica“ laboratorijoje.

„Mes siūlėme galimybę pasitikrinti sveikatą, tačiau ar tai daryti, sprendė pats sportininkas su treneriu“, – sakė P. Petraitis.

Didžiausia dalis žaidynėse dalyvavusių sportininkų įsikūrė Krokuvoje, atletų kaimeliu virtusiuose studentų bendrabučiuose.

„Taip jau yra, kad žaidynėse dažnai tenka improvizuoti ir tiek misijos biurą, tiek medicinos kabinetą įrenginėti įvairiose vietose. Šį kartą dirbome virtuvėje ir šalia esančiame balkone. Vietos nebuvo daug, teko pasispausti, bet tilpome. Svarbiausia, kad galėjome padėti kiekvienam, kuriam reikėjo pagalbos“, – pasakojo pirmą kartą tokiame renginyje dirbęs Lietuvos sporto medicinos federacijos prezidentas P. Petraitis.

– Baigėsi jūsų pirmoji misija olimpiniame renginyje. Kokį įspūdį paliko darbas Europos žaidynėse?

– Įspūdžiai geri, komandą jau daugiau ar mažiau pažinojau, bet tokiame renginyje dar kartu nebuvo tekę dirbti. Labai džiaugiuosi šiais žmonėmis, tikrai komanda maloniai nustebino savo sugebėjimais dirbti, kaip vadiname lauko sąlygomis.

Anksčiau vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas veždavosi žmones, su kuriais ilgai dirbo, kuriuos pats, galima sakyti, užsiaugino. Dabar ši sistema keičiasi, dalį gydytojų veža LTOK, dalį – sporto federacijos. Pastarieji mums mažiau pažįstami, todėl visiems komandos nariams sakau, kad turime rasti modelį, kaip dirbti su žmonėmis, kurie ateina iš šalies. Akivaizdu, kad darbo modelį reikės tobulinti, nes taip, kaip buvo anksčiau, nebebus.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

– Turbūt pagrindinis iššūkis ir buvo naujos komandos lipdymas. Kadangi man darbas olimpiniuose renginiuose dar yra naujas, stengiausi perimti žinias ir didelių pokyčių nesiimti. Daugiau analizavau komandos narių gebėjimus ir bandžiau strateguoti, kaip reikės dirbti.

Galiu pasidžiaugti kartu dirbusių medikų iniciatyva, nebuvo jokio darbų stumdymo, visi vieni kitiems padėjo ir darbo valandų neskaičiavo. Labai smagu dirbti su aukščiausios klasės profesionalais.

Žinoma, papildomų rūpesčių kėlė šiose žaidynėse buvę atstumai. Man ir pačiam teko atsidurti kurioziškoje situacijoje, kai važiavau į Krynica Zdrujuje vykusias tekvondo varžybas. Taip nutiko, kad sugedo vienas iš misijos automobilių, todėl teko vykti autobusu. Ką tai reiškia? Kad galėjau su savimi pasiimti labai limituotą kiekį įrangos.

Matome tendenciją, kad kuo toliau, tuo žaidynių geografija labiau plėsis, galime praktiškai pamiršti renginius, kai visos varžybos vykdavo viename mieste. Todėl ir mes, medikai, turėsime būti mobilūs.

Kolegos juokėsi iš manęs, kad gavau gerą krikštą. Iki šiol vienos misijos metu nė karto nepasitaikė trijų lūžių.

– Ką rinktinės medikai daro tokiu atveju?

– Na, pavyzdžiui, kai BMX dviratininkas trasoje patyrė traumą, organizatoriai jį išvežė į ligoninę. Šiuo atveju mūsų atsakomybė buvo pasirūpinti, kad ligoninėje būtų vertėjas, nes tikėtina, kad priėmimo skyriuje angliškai nebūtų kalbama. Dažniausiai tokiais atvejais mums reikia tarpininkauti, pasirūpinti formalumais, suteikti būtinos informacijos. Ir žinoma, suteikti visą būtiną pagalbą sportininkui.

– Ar egzistuoja medikų darbo valandos tokių renginių metu?

– Praktiškai ne, kiek reikia – tiek dirbame. Jei reikia – keliamės naktį. Darbo valandos nėra ribotos. Sunkiausias buvo žaidynių vidurys, kai lietuvių tvarkaraštis buvo labiausiai įtemptas ir praktiškai visi lietuviams skirti kambariai sportininkų kaimelyje Krokuvoje buvo užpildyti. Kai tiek daug žmonių, labai sunku iš anksti ką nors planuoti, be to, didžioji dalis sportininkų ateidavo kone vienu metu. Buvo vakarų, kai visi medikai buvo užimti.

– Ar daug įrangos ir medikamentų atsivežėte?

– Atsivežėme daug įvairiausių vaistų – nuo nuskausminamųjų iki medikamentų nuo peršalimo. Turėjome nusimatyti vaistų visiems gyvenimo atvejams. Žinoma, čia Lenkija, turbūt nebūtų sudėtinga įsigyti, tačiau turime būti pasiruošę, jei pagalbos prireiktų naktį. Juk skausmą kenčiantis sportininkas negali laukti iki ryto.

O iš įrangos, pirmą kartą atsivežėme diagnostinį echoskopą, kuriuo galima nustatyti plyšimą. Teko keletą kartų panaudoti. Didžiąją dalį sudarė reabilitacinė įranga. Daug jos LTOK turėjo iš ankstesnių renginių, tačiau įsigijo ir naujos, pavyzdžiui, vežėmės naują magneto terapijos aparatą. Taip pat gavome išbandyti „K-laser“ lazerio aparatą, kuris nuskausmina, veikia prieuždegimiškai, turi terminį efektą.

Dar atsivežėme elektrostimuliacijos, limfodrenažo aparatus, masažinius stalus. Įrangos turėjome daugiau nei galėjome sutalpinti į gautas patalpas. Nemažą dalį medicininės ir reabilitacijos įrangos Lietuvos rinktinei suteikė sveikatos reikmenų įmonė „Teida“.

Kadangi kai kurios komandos atsivežė savo kineziterapeutus, tačiau jie neturėjo įrangos, skolinome jiems savo priemones naudoti ir treniruotėse, ir varžybose.

– Turbūt ne visų žaidynėse dalyvavusių sporto šakų federacijos turi galimybę į varžybas vežtis medicinos personalą?

– Tikrai ne ir būtent šių sporto šakų atstovai daugiausiai naudojosi žaidynėse buvusių medikų paslaugomis. Kai kurių dalykų jie išvis nebuvo gavę, todėl norėjo išbandyti. Labai gerai, kad naudojosi tokia proga.

Medikų darbas ne visada yra tik gydymas. Sportininkams, kurie dalyvavo tokiame renginyje pirmą kartą, medikų darbas buvo ir kaip edukacinė priemonė. Sportininkai susipažino, kokią pagalbą jie turėtų ir galėtų gauti kitų renginių metu. Ne vienas sportininkas namo išvyko ir su namų darbais – pratimų rekomendacijomis.