Paklausta, ko jos gyvenime buvo daugiau – džiaugsmo ar nusivylimo, legendinė Lietuvos irkluotoja, buvusi pirmoji Vilniaus olimpiečių klubo prezidentė Genovaitė Šidagytė-Ramoškienė atsakė klausimu: „Kaip jūs įsivaizduojate džiaugsmą? Kai pasiekiau pergalę? Bet ta akimirka buvo tokia trumpa – kol stovėjau ant nugalėtojų pakylos. Nulipau – ir vėl viskas iš naujo.

Po kelių savaičių laukdavo naujos varžybos, jų negalėdavau pralaimėti. Jeigu būčiau kiek nors atsipalaidavusi, ant pjedestalo kitą kartą būčiau neužlipusi. Gyvenime teko išlaikyti ne vieną egzaminą. Pradedant mokslu, šeimyna ir baigiant sportu“.

Svarbiausi G.Ramoškienės laimėjimai – Monrealio olimpinių žaidynių bronza, du Europos čempionės titulai (1969 m. ir 1973 m.), du Europos čempionato bronzos medaliai (1967 m. ir 1970 m.), pasaulio čempionatų sidabras (1974 m.) ir bronza (1975 m.). Ji irklavo vienvietę ir porinę dvivietę.

Norėjo tapti dviratininke

„Pirmiausiai dėkoju mamai, jog atsiradau šiame pasaulyje, dėkoju ir likimui, kuris mane suvedė su irklavimu ir šiai sporto šakai atsidavusiais puikiais žmonėmis – atsidūriau toje vagoje, kurioje geriausiai jaučiausi, ką geriausiai mokėjau daryti“, – teigia Genovaitė, šiemet liepos 12-ąją šventusi 75 metų jubiliejų. 

Atvažiavusi iš Pasvalio rajono ir baigusi Pušaloto vidurinę mokyklą, į Kūno kultūros institutą Kaune stojo norėdama tapti dviratininke. Plente lenkdavo už save vyresnes dviratininkes

Pasvalietė išlaikė egzaminus, bet prastai bėgo 100 m ir šoko į tolį. Į institutą galėjo ir neįstoti. Tada neakivaizdiniu būdu studijavusi žinoma irkluotoja Zofija Grucova, su kuria per stojamuosius egzaminus Genovaitė bendrabutyje buvo apgyvendinta viename kambaryje, jai pasiūlė rintis irklavimą. 

„Tada apie irklavimą neturėjau žalio supratimo. Tačiau ši sporto šaka man labai tiko ir patiko, jai atidaviau 17 savo gražiausių gyvenimo metų. Mane nužiūrėjo puiki specialistės akis. Nemanau, kad treniravausi daugiau už kitas – tos, kurios į mane lygiavosi, dirbo gal ir daugiau, bet vandens takeliuose manęs neaplenkdavo“, – prisiminė buvusi sportininkė.

Atiduoda skolą dukrai

Savo jubiliejų legendinė irkluotoja sutiko Vokietijoje, kur gyvena Bavarijos miestelyje Plankenfelse pas dukrą. Tačiau jos namai – Vilniuje, Karoliniškėse, kur ji kasmet sugrįžta pasisvečiuoti. Pusę metų Genovaitė praleidžia Vokietijoje, o pusę – Lietuvoje.

„Dažniausiai žiemą būnu Lietuvoje, o ankstyvą pavasarį išvažiuoju, kadangi Vokietijoje turiu ypač daug pareigų: ir valytojos, ir ūkininkės, ir ekonomistės, ir t. t. Veiklos turiu iki soties, pas mane nėra galiu-negaliu, noriu-nenoriu, nes gyvenu ne viena, o su šeima“, – sako Genovaitė.

Tačiau ji jau nedaro tų darbų, kuriuos darė pirmaisiais metais, kai atvažiavo į Vokietiją. Kai gyvenant Vilniuje Monrealio olimpiados bronzinei prizininkei iki pensijos buvo likę vos porą  metų, gimė anūkė Karolina. Genovaitė nebelaukė pensijos, neieškojo darbo ir išvyko į Vokietiją, kur gyveno jos dukra Birutė, dirbanti prieskonių gamykloje.

„Man aktyviai sportuojant nebuvo kada savo dukrą auginti, nes ištisus metus buvau treniruočių stovyklose. Birutės beveik neauginau, nors jai buvau labai reikalinga. Tačiau ji nebuvo palikta ir nuskriausta. Monrealio olimpinių žaidynių metais ji manęs jau niekur nepaleisdavo, norėjo būti kartu.

Buvau priversta jai meluoti, kad daugiau jau nesportuosiu, tik parvešiu paskutinį medalį. Ji man atsikirsdavo, kad jai reikia ne medalio, o mamos. Birutė lankė plaukimo treniruotes, jai neblogai sekėsi, treneriai ją vadino perliuku, tačiau atsirado sveikatos problemų ir su plaukimu atsisveikino“, – apgailestauja Genovaitė. 

Legendinė Lietuvos irkluotoja savo dukrai jaučiausi skolinga ir įsipareigojo užauginti jos dukrą. Iš pradžių tris mėnesius G.Ramoškienė praleisdavo Vokietijoje, o tris Lietuvoje. Dabar ji atvažiuoja į Lietuvą ir, kaip pati šypsodamasi sako, užmiršta grįžti atgal į Vokietiją. 

Genovaitės užaugintai Karolinai šių metų rudenį sukako  20 metų. Praėjusiais metais ji baigė vidurinę mokyklą Bairote, o šiemet turi sutartį klinikose – ten dirbs ir universitete sieks studijuoti mediciną. Mėgėjiškai ji žaidžia tinklinį.

Pasiilgsta irklavimo 

G.Ramoškienė apgailestauja, jog aplinkui, kur ji gyvena, nėra nei  vandens telkinių, nei irklavimo klubų. Arčiausiai – Miuncheno olimpinių žaidynių irklavimo kanalas, iki kurio – 230 km. Įžymioji irkluotoja bandė susirasti  vokietę Anitą Kulkę, kuri prieš Genovaitę buvo tapusi keturiskart Europos čempione, tačiau nepavyko.

Olimpinių žaidynių medalininkė iki šių dienų pasiilgsta irklavimo. „Jeigu leistų mano sveikata, neskaudėtų nugara, tai, rodos, sėsčiau į valtį ir nusiirčiau.  Prisimenu kiekvieną savo yrį – nuo pirmojo iki paskutinio. Irklavimas – mano gyvenimas, jis man davė ramią lietuviškąją senatvę.

Gaunu sportininkų rentą, iš kurios gyvenu. Iki tos rentos savo buto Vilniuje negalėjau išlaikyti. Prisigalvodavau visokiausių darbų, netgi ravėjau  burokus, dirbau vairuotoja. Nė vienas pensininkas, turbūt, išskyrus sportininkus, negali pasidžiaugti tokia senatve“, – sako Genovaitė.

Nusivylimas – tai gyvenimo pažinimas

Paprašyta įvertinti savo 75-erius metus, G.Ramoškienė sako, kad metai buvo puikūs: visos negandos ir išgyvenimai – jau praeityje ir dabar belieka džiaugtis gyvenimu. Pasak buvusios sportininkės, vakarykštės dienos nesugrąžinsi, o rytoj nežinai kas bus. O nusivylimai – tai gyvenimo pažinimas ir kartu pamokos. 

„Nieko nelaikau užantyje, nesu nusivylusi – jeigu nepasiekiau daugiau, vadinasi, kažko nepadariau. Savo karjeroje, manau, didelių klaidų nepridariau, tačiau nepateisinau lūkesčių tapti olimpine čempione. Jeigu moterų irklavimas į olimpinių žaidynių programą būtų buvęs įtrauktas anksčiau, olimpine čempione galėjau tapti. Monrealyje įvyko moterų irklavimo olimpinis debiutas“, – paaiškina Genovaitė.

G.Ramoškienė prisiminė, kaip olimpiniais metais ji buvo varoma iš SSRS rinktinės. Tačiau ji nepasidavė SSRS rinktinės trenerių muštrui ir nutarė dalyvauti atrankos varžybose. Kaip vėliau paaiškėjo, visas olimpinis pyktis buvo išnaudotas per anksti – Genovaitė laimėjo ir vienviečių, ir porinių dviviečių su Eleonora Kaminskaite atrankos varžybas. 

„SSRS rinktinėje tai buvo pirmoji lietuviškoji komanda. Kitoms įguloms atstovavo įvairių respublikų irkluotojos, o mes su Eleonora porinėje dvivietėje buvome vienintelės iš vienos respublikos“, – didžiuojasi Genovaitė.

Draugų ratas susiaurėjo 

Ir dabar Monrealio olimpinių žaidynių medalininkė palaiko glaudžius ryšius su legendinėmis Lietuvos irkluotojomis Zofija Grucova, Leokadija Macharinskaja, Regina Baltutyte-Maleckiene, tačiau apgailestauja, kad draugų ratas smarkiai susiaurėjo.

„Už vieno bendro stalo jau nesusėdam, o tik po vieną. Ypač džiaugiuosi, kad veikia Lietuvos ir Vilniaus olimpiečių klubai, mes susitinkame, pabendraujame“, – sako Genovaitė, kuri 1991-1996-aisiais buvo pirmoji Vilniaus olimpiečių klubo prezidentė.

Gausioje Lietuvos irkluotojų medalių kolekcijoje nėra tik olimpinio aukso medalio. G.Ramoškienė mano, kad negali visą laiką taip būti – olimpinis aukso medalis tai ne koks užburtas laimės žiburys. „Nors ir būdama senučiukė, labai norėčiau pamatyti mūsų olimpinę čempionę ir jai paspausti ranką“, – viliasi įžymioji irkluotoja.