Lietuvos baidarių ir kanojų irkluotojai nesulaužė tradicijos ir Tokijuje, kaip ir visose po nepriklausomybės atkūrimo vykusiose olimpinėse žaidynėse, turės savo atstovą.
Per paskutines olimpinės atrankos varžybas, vykusias Barnaule, Rusijoje, vienintelį likusį kelialapį iškovojo vienvietę baidarę 200 m distancijoje irklavęs Mindaugas Maldonis.
Pagal Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos nustatytas taisykles, į olimpines žaidynes vyksta tas baidarininkas ar kanojininkas, kuris dviejų stipriausiųjų tos rungties atstovų tarpusavio varžybose iškovoja dvi pergales.
Arturas Seja prieš M.Maldonį laimėjo Lietuvos taurės varžybų kovą, bet Pasaulio taurės etape Vengrijoje, Segede, kuriame vyko Europos olimpinė atranka, bet joje A.Seja startavo nesėkmingai, aukštesnę vietą užėmė Mindaugas. Rezultatas tapo lygus 1:1.
Po to, kai M.Maldonis laimėjo pasaulinės atrankos lenktynes Barnaule ir paskutinę akimirką išplėšė Lietuvai olimpinį bilietą, viską lėmė Pasaulio taurės etapo varžybos. Abu lietuviai pateko į finalą, o greičiausias tarp visų buvo M.Maldonis.
Mindaugas sportinį kelią pradėjo Dauguose ir yra pirmasis šio nedidelio miestelio sportininkas, iškovojęs teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
„Esu be galo laimingas, įgyvendinau savo didžiausią svajonę. Žinoma, olimpinis medalis – dar didesnė svajonė, tačiau viskas prasideda nuo kelialapio. Kai Dauguose pradėjau irkluoti, buvo susibūrusi pajėgi grupė, kurią treniravo Jonas Juonys. Ne vienas mūsų irkluotojas atstovavo Lietuvai įvairiose tarptautinėse varžybose, penki sportininkai vėliau tobulėjo Vilniuje“, – savo karjeros startą prisiminė M.Maldonis.
Dabar jis rengiasi netrukus Poznanėje prasidėsiančiam Europos čempionatui, kuris bus dar vienas rimtas jėgų pasitikrinimas prieš Tokijo olimpines žaidynes.
– Barnaule išgyvenote tikrą dramą, kai per paskutinį atrankos etapą turėjo paaiškėti ketverių metų atkaklaus darbo rezultatas. Ar dar Lietuvoje prasidėjusi kova su A.Seja jums buvo didelis psichologinis spaudimas?
– Tai buvo tikrai sunkios psichologinės aplinkybės. Kova su komandos draugu dėl patekimo į Tokiją buvo nepaprastai atkakli ir nedaug kas tikėjosi, kad viskas taip pasibaigs. Kai Arturas laimėjo Lietuvos taurės varžybas Trakuose, man dar buvo sunku su juo kovoti.
Deja, Europos atrankoje Arturui nepasisekė – Vengrijoje jis liko penktas. O aš Vengrijoje, kur vanduo šiltesnis ir geriau jaučiausi, Pasaulio taurės etape tarpusavio rezultatą išlyginau – iki 1:1.
Žinojau, kokia didelė atsakomybė laukia pasaulinėje atrankoje Barnaule. Morališkai buvo nepaprastai sunku: olimpinėje atrankoje finišavau pirmas tarp devynių sportininkų ir Lietuvai iškovojau vienintelę likusią vietą olimpinėse žaidynėse, bet save dar turėjau apginti.
Buvau pavargęs, o po poros valandų vėl reikėjo stoti į startą. Pasaulio taurės etapo pusfinalyje Arturas buvo pirmas, o aš antras. Abu patekome į finalą. Buvo daug vidinių klausimų, ar kitą dieną pavyks atsigauti, ar turėsiu pakankamai jėgų. Tikinau save, kad neturiu ko prarasti, nes man medalio iš anksto niekas nekabino.
Psichologiškai buvo sunku ir dėl to, kad per rimtas varžybas Arturo nebuvau nė karto aplenkęs. Barnaule reikėjo pasiekti tokį rezultatą, kokio iki šiol nebuvau pasiekęs. Ta mintis mane šiek tiek gąsdino, bet su ja pavyko susitvarkyti.
– Iš kur atsirado tiek jėgų – gal kineziterapeutas Jurijus Vaščenkovas kokią stebuklingą procedūrą pritaikė?
– Jis po visų startų man atlieka masažą, patikrina visas organizmo funkcijas. Prieš startą dažniausiai būnu pasyvus, atrodo, tarsi neturėčiau jėgų. Kineziterapeutas padeda man tas jėgas suaktyvinti. Kai iki starto lieka 24–25 minutės, Jurijus atlieka procedūras, kad pajausčiau jėgų antplūdį. Barnaule su mumis dar dirbo ir Laura Gedminaitė.
– Lietuvos rinktinėje jus treniruoja Romas Petrukanecas, bet į Barnaulą buvo švykęs ir Vilniuje jus ugdantis Sergejus Sorokinas. Ar tai jums suteikė papildomų jėgų?
– Dabar jie yra pagrindiniai mano treneriai. Prieš pusmetį dar treniravausi pas S.Sorokiną, o dabar į jį dažnai kreipiuosi patarimų, pasiklausiu nuomonės. Šis treneris gerai išmano savo sritį, juo pasitikiu. Kaip bus toliau, komentuoti negaliu, nes nė su vienu iš šių trenerių apie tai nešnekėjau.
– Dar 2018-aisiais sakėte, kad dalyvausite Tokijo olimpinėse žaidynėse. Iš kur buvo toks didelis pasitikėjimas?
– Tada gerai jaučiausi keturvietėje baidarėje, kurią irklavau su broliu Simonu ir Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronziniais prizininkais šiauliečiais Aurimu Lanku ir Edvinu Ramanausku. Komanda buvo stipri ir pajėgi. Į olimpines žaidynes patenka dešimt keturviečių, o mes per pasaulio čempionatus buvome devinti ir vienuolikti.
Tikrai neabejojau, kad su šia keturviete galime patekti į Tokiją. Save olimpinėse žaidynėse įsivaizdavau būtent šioje valtyje, bet išėjo kitaip.
– Ar vienvietė baidarė ir olimpinė 200 m distancija dabar bus jūsų pagrindinė rungtis?
– Ji buvo pagrindinė pastaruosius penkis mėnesius, kol rengiausi šios rungties varžyboms. Po Tokijo olimpinių žaidynių vėl keisis olimpinė programa, joje nebebus vienviečių baidarių 200 m distancijos. Pavyko pasinaudoti paskutiniuoju šansu, paskutine galimybe.
– Pergale Pasaulio taurės varžybose ir olimpiniu kelialapiu labai džiaugėsi visa jūsų sportiška šeima: tėvai Petras Mindaugas ir Žiedūnė Maldoniai, gyvenantys Dauguose, brolis Simonas bei garsios tetos – žolės riedulio trenerė šiaulietė Angelė Maldonytė-Bučmienė ir irklavimo trenerė Aldona Maldonytė-Tamulevičienė. Ar su jais spėjote pasimatyti?
– Kai po daugiau nei parą trukusios kelionės iš Barnaulo per Maskvą ir Varšuvą į Vilnių sugrįžau be keliolikos minučių dvyliktą nakties, labai nustebau oro uoste pamatęs savo tėvus, žmoną Kristiną, brolį Simoną. Su savo tetomis pasimatysiu Dauguose.
Su tėvais nuolat palaikiau ryšį iš Barnaulo, jie per televiziją matė mano pasirodymus. Manau, visi tėvai džiaugiasi savo vaikų pergalėmis. Mano tėtis – didelis sporto mėgėjas, jaunystėje pats aktyviai sportavo, buvo lengvaatletis, žaidė krepšinį. Jis buvo nacionalinės kategorijos krepšinio arbitras, teisėjavo SSRS pirmosios lygos čempionatuose.
Mano tetos, buvusios puikios sportininkės, gerai žino, kokį kelią man reikėjo nueiti, kad galėčiau vadintis olimpiečiu, kokios aplinkybės buvo tada, kai jos aktyviai sportavo, ir kokios dabar. Angelė man pasakė, kad įgyvendinau ne tik savo, bet ir jos svajonę.
– Prieš pusantrų metų jau išbandėte Tokijo olimpinį kanalą. Kokį jis paliko įspūdį?
– Tada ten vyko bandomosios varžybos. Labai įdomi kanalo infrastruktūra, jis yra atitvertas nuo didelio vandens telkinio, todėl oro sąlygos jame nėra pačios geriausios. Kiek teko tame kanale irkluoti, pūtė šoninis vėjas, kilo bangos, sūrus vanduo. Irkluoti olimpinėse žaidynėse bus didelis iššūkis.
Japonija – viena iš mano svajonių šalių, patinka vietinių žmonių mentalitetas. Vienas iš mano pomėgių – sportinės mašinos, o būtent iš ten yra kilusios visos legendinės japoniškos sportinės mašinos. Todėl Tokijas man – ne tik olimpinės žaidynės, bet ir mašinos.
– Jeigu prakalbote apie savo aistrą automobiliams, sakykite, ar vis dar vairuojate amerikietišką reto modelio „Nissan Sentra“ automobilį, ar jau įsigijote kitą svajonių mašiną?
– Jau keleri metai šio automobilio, kuris tikrai buvo smagus ir džiaugiausi galimybe juo važinėti, nebeturiu. Pavyko įsigyti svajonių automobilį „Nissan 200SX“ (S14), prie kurio vis dar krapštausi ir jį tobulinu.
Šių mašinų Lietuvoje nėra daug, bet vieną pavyko rasti ir įsigyti. Tai man įperkama svajonių mašina, kurią galiu sau leisti turėti, bet ji vis dar standartinės išvaizdos. Kadangi pirkau ją ne pačios geriausios būklės, teks atnaujinti ir tvarkyti. Turiu nemažai dalių, bet kol kas visą laiką skiriu sportui ir neturiu kada prie jos padirbėti, kad ji atrodytų taip, kaip seniai svajoju. Todėl kol kas tai vis dar daugeliu aspektų kukli standartinė mašina, laukianti mano prisilietimo.
Vieną kartą buvau išvažiavęs į saugią, įdomią trasą ir išbandžiau šonaslydį. Buvo tikrai smagu, patyriau daug gerų emocijų. Nežinau, kada vėl bus proga patirti tą malonumą. Stengiuosi gerai irkluoti ne tik baidarę, bet ir mašiną.
– 2018 m. rugsėjo 17-ąją sukūrėte šeimą su Kristina. Ar ji irgi irkluotoja?
– Ne, ji neirkluoja. Kristina dirba Švietimo ir mainų paramos fonde projektų vadove, turi savo nedidelę komandą.
– Ar savo šeimoje nelaukiate trečio žmogaus?
– Taip, minčių yra.
– M.Romerio universitete su broliu Simonu krimtote magistrantūros studijas. Ar jau turite sporto industrijų vadybos diplomus?
– Abu universitetą baigėme 2019 metais, sausio 26 dieną mums buvo įteikti diplomai.
– Su kokiomis viltimis vyksite į Tokijo žaidynes?
– Į Tokiją pateko gal tik aštuoni ar devyni vienvietę irkluojantys tikri sprinteriai. Olimpiniame kanale prie mūsų prisijungs ir tie, kurie rungtyniaus dviviečių ir keturviečių varžybose.
Labai gaila, kad varžybos vyks be žiūrovų ir pandemijos sąlygomis. Atmosfera nebus tokia, kokią patyrė ankstesnėse olimpinėse žaidynėse dalyvavę atletai.
Nežinau, kaip man seksis debiutuoti, lauks didžiulis išbandymas. Tikiuosi nenuvilti ir, manau, tai bus ne paskutinės mano olimpinės žaidynės.