Nors plaukimas – viena masiškiausių sporto šakų, Lietuvos sportininkai iki Antrojo pasaulinio karo olimpinėse plaukimo varžybose nedalyvavo. Jei ne Europą siaubusios karo liepsnos, kas žino, galbūt 1940 m. olimpinių žaidynių plaukimo varžybose Lietuvai būtų atstovavęs olimpinis krepšinio čempionas Pranas Lubinas.

Krepšinio aikštėje P.Lubinas jautėsi kaip žuvis vandenyje. Tačiau vienas iš dviejų JAV olimpinės krepšinio rinktinės kapitonų taip pat gerai jautėsi ir plaukimo baseine. P.Lubinas dalyvavo Jungtinių Amerikos Valstijų studentų plaukimo varžybose ir kartą netgi pasirodė Lietuvos plaukimo pirmenybėse.

Kalifornijoje gimęs ir užaugęs P.Lubinas tėvų gimtinę pirmą kartą aplankė 1936 metais, iškart po Berlyno vasaros olimpinių žaidynių. JAV rinktinei laimėti pirmojo olimpinio krepšinio turnyro aukso medalius padėjęs P.Lubinas, lydimas tėvo, žmonos ir žmonos sesers, Kauno geležinkelio stotyje iš traukinio išlipo rugpjūčio 22-ąją, o jau kitą dieną kaip svečias nėrė į Nemuno vandenis ir sudalyvavo Lietuvos plaukimo pirmenybėse.

Lietuvoje tuo metu dar nebuvo nė vieno tikro baseino – nei uždaro, nei atviro. Plaukikai varžydavosi natūraliuose vandens telkiniuose, o šalies plaukimo pirmenybės, vandensvydžio rungtynės ar kitos svarbiausios varžybos vykdavo Kauno jachtklubo (KJK) įrengtoje plaukykloje Nemuno užutėkyje, netoli tos vietos, kur dabar yra „Žalgirio“ arena. Palyginti su sąlygomis Šiaurės Amerikoje, čionykštės buvo spartietiškos, bet tai neišgąsdino garbingo svečio. P.Lubinas apsivilko plaukiko kostiumą ir kartu su Lietuvos pirmenybių dalyviais nuplaukė 100 metrų nugara.

Lietuvos pirmenybėse P.Lubinas dalyvavo kaip svečias. Priešingu atveju jis būtų nesunkiai tapęs šalies čempionu. Po kelionės nepailsėjusio, visą dieną oficialiuose priėmimuose praleidusio ir varžytis visai nepasiruošusio P.Lubino rezultatas plaukiant 100 metrų nugara buvo 1 min. 35,4 sek. Šios rungties čempionu tapo nuo svečio keliais metrais atsilikęs KJK plaukikas E.Portnojus. Jis nuotolį nuplaukė per 1 min. 37,8 sek. ir pasiekė Lietuvos rekordą.

P.Lubinas tą vasarą ketino Lietuvoje paviešėti porą savaičių. Lietuvos sporto vadovai įkalbėjo olimpinį čempioną pasilikti ilgiau, taigi jis svečiavosi beveik tris mėnesius – iki lapkričio vidurio.

Per tą laiką P.Lubinas daug padėjo Lietuvos krepšininkams, bet Amerikos lietuvio patarimai pravertė ir Kauno plaukikams. Įdomu, kad būtent plaukimo nugara Lietuvos rekordas kitais metais buvo gerinamas ypač sparčiai ir lietuviai po trejų metų 100 metrų nugara jau nuplaukdavo greičiau nei per pusantros minutės.

Tuo metu, kai pirmą kartą atvyko į Lietuvą, P.Lubinas profesionalaus plaukimo įgūdžius jau buvo primiršęs. Nors prieš kelerius metus netgi tikėjosi patekti į Jungtinių Valstijų olimpinę plaukimo rinktinę.

Mokydamasis vidurinėje mokykloje P.Lubinas išbandė daug sporto šakų. Labiausiai domėjosi lengvąja atletika ir vienu metu buvo užsidegęs tapti geru šuolininku su kartimi. Vis dėlto per pirmąsias tarpmokyklines varžybas neperšokęs pradinio aukščio suprato, kad šuoliai su kartimi – ne jam. Įstojęs į Kalifornijos universitetą Los Andžele (UCLA) jis vis dar blaškėsi tarp kelių sporto šakų, bet rimčiausiai užsiėmė plaukimu ir krepšiniu.

Nors P.Lubinas iš pradžių į užsiėmimus baseine ranka nenumojo ir išbandė jėgas studentų plaukimo varžybose, galiausiai UCLA krepšinio komandos treneris ištraukė aukštaūgį vaikiną į krantą ir jis sutelkė dėmesį į krepšininko karjerą.

P.Lubinas garsiu plaukiku netapo, bet apskritai plaukimas tarp Amerikos lietuvių buvo labai populiarus. Ano amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje viena geriausių JAV plaukikių buvo Albina Osipovičiūtė (Albina Osipowich), per 1928 m. Amsterdamo olimpines žaidynes laimėjusi du aukso medalius plaukdama 100 metrų laisvuoju stiliumi ir 4x100 metrų estafetę laisvuoju stiliumi. 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse, dalyvaudamas 4x200 metrų estafetėje laisvuoju stiliumi, sidabro medalį iškovojo Jonas Juozas Mačionis (Johnas Josephas Macionis).

Mūsų šalies sporto vadovai abu lietuvių kilmės olimpiečius kvietė apsilankyti Lietuvoje, bet jie į tėvų gimtinę nesusiruošė. Užtat per 1938 m. Tautinę olimpiadą į Kauną atvyko jaunesnysis J.J.Mačionio brolis Leonas Mačionis, kuris taip pat buvo puikus plaukikas.

L.Mačionis lengvai laimėjo visų trijų Tautinės olimpiados plaukimo rungčių laisvuoju stiliumi varžybas, o plaukdamas 1500 metrų antrą vietą užėmusį ir Lietuvos rekordą pagerinusį J.Astrauską aplenkė net pusantros minutės. Jei ne Antrasis pasaulinis karas, L.Mačionis tikriausiai būtų žengęs vyresniojo brolio pėdomis ir taip pat būtų tapęs olimpiečiu. Gal net atstovavęs Lietuvai, iš kurios po Tautinės olimpiados išsivežė vien geriausius įspūdžius.

Geri plaukikai buvo dar keli, be P.Lubino, Lietuvos krepšinio istorijoje ryškų pėdsaką palikę Amerikos lietuviai. Vienu Lietuvos krepšinio patriarchų vadinamas Konstantinas Savickas, kuris po 1935 m. pasaulio lietuvių sporto šventės liko gyventi Lietuvoje ir Lietuvos krepšininkams davė pirmąsias amerikietiško krepšinio pamokas, pirmiausia buvo ne krepšininkas, o plaukikas. K.Savickas treniravo ir Lietuvos plaukikus, tačiau tą daryti neturint baseino buvo įmanoma tik kelis mėnesius per metus, todėl iš Čikagos atvykęs lietuvis klojo būsimųjų Lietuvos krepšinio pergalių pamatus.

Per 1935 m. pasaulio lietuvių sporto šventę plaukimo varžybose dalyvavo ir Edvardas Kriaučiūnas (Edwardas Krause), dukart Europos krepšinio čempiono Felikso Kriaučiūno jaunesnysis brolis. E.Kriaučiūnas ketvirtajame dešimtmetyje buvo laikomas vienu geriausių JAV studentų krepšininkų (triskart išrinktas į geriausių NCAA krepšininkų pirmąjį penketą) ir amerikietiškojo futbolo žaidėjų.

Teksto autorystė – „Olimpinė panorama“
Nuotraukų autorystės – LTOK archyvas ir „LTU Aquatics“