Tam, kad neseniai pasibaigusios Paryžiaus olimpinės žaidynės būtų ypatingos 51 Lietuvos sportininkui, misijos vadovai turėjo atlikti daug nematomo, net juodo darbo. Kartais juodo – visomis prasmėmis. Prancūzijos sostinėje laukusius iššūkius ir nuotykius misijos vadovo ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto olimpinio sporto direktoriaus pavaduotoja Agnė Vanagienė ir jos kolegos įsiminė ilgam.

Nuo ko pradėjote darbus olimpiniame Paryžiuje?

Su misijos vadovu, LTOK olimpinio sporto direktoriumi Einiumi Petkumi į olimpinį kaimelį atvykome pirmieji. Apie tris valandas užtruko komandos registravimo procedūra, po jos jau gavome mums paskirto namo raktus. Rinktinės registravimo procedūra reikalinga tam, kad būtų identifikuoti akreditacijų pakeitimai – sportininkų akreditacijos unikalios, bet treneriai keičia vieni kitus. Taip pat paaiškėja tikslus lovų skaičius, pagal poreikį perkami jų pailginimai, maisto talonai.

Po dienos atvyko kolega, kuris iš Lietuvos atvežė visą reikiamą medicinos įrangą bei priemones patalpoms papuošti. Misijos biurą ir namą, kuriame gyvenome, intensyviai įrenginėjome tris dienas, kol atvyko pirmoji rinktinė – irkluotojų. Radome purvinas gipso kartono sienas ir murzinus langus, nebuvo jokių baldų. Patys turėjome susitvarkyti ir įrengti laikinus namus sportininkams ir treneriams. Trijų dienų darbo rezultatas – smagus. Sportininkai džiaugėsi, kad dalelę namų atvežėme iš Lietuvos į Paryžių.

Ar jaukumą kūrėte patys? Pasiraitėte rankoves ir kibote valyti langų?

Taip. Patys dėliojome baldus, medicinos įrangą, skirstėme kambarius, kas kur gyvens. Pirmiesiems atvykusiems reikėjo pakloti lovas. Sportininkai gavo dovanų suvenyrines antklodes su užrašu „Paryžius 2024“, treneriams jas turėjome papildomai nupirkti. Kitaip tariant, per tris dienas reikėjo sureguliuoti visą ūkį – dirbome intensyviai nuo šeštos valandos ryto iki vidurnakčio. Apklijavome sienas iš anksto padarytais olimpiniais tapetais su penkiasdešimties sportininkų atvaizdais. Deja, juose nebuvo imtynininko Manto Knystauto, nes į žaidynes jis pateko joms jau prasidėjus. Ant sienos turėjome ir specialų lipduką – simbolinius marškinėlius, ant kurių rinkome visų mūsų olimpiečių – 51 sportininko – parašus. Pasibaigus žaidynėms tuos marškinėlius išsipjovėme ir parsivežėme namo. Bandysime juos prikelti kitam gyvenimui tiražuodami – dovanosime partneriams, pasiliksime sau atminimui.

Olimpiniame kaimelyje turėjome unikalią galimybę tiesiogiai stebėti visų sporto šakų varžybas be komentavimo. Todėl išsinuomojome du televizorius, pastatėme juos bendroje poilsio zonoje, kur buvo kavos aparatas, virdulys. Ne visi galėjo nuvykti stebėti kolegų startų gyvai, vieni varžėsi, kiti ilsėjosi, tad dažnai sportininkai užsimaudavo limfodrenažines kojines ir žiūrėdavo varžybas per televiziją. Iš Lietuvos atsivežėme 80 šakočių, bet ir tiek buvo per maža.

Šakočius dovanojote ar vaišinote svečius?

Kiekvieną rytą papildydavau atsargas poilsio zonoje – ir šakočiais, ir mūsų partnerio „Pergalės“ saldainiais ir šokoladais. Šiuolaikinės penkiakovės komandai, kuri atvyko paskutinė, šakočių nebeliko nė paragauti. Ši produkcija buvo labai populiari. Turėjome lauktuvių iš Lietuvos didžiulį kepalą juodos duonos ir paltį lašinių. Sportininkai su mielu noru jų skanavo. Vis girdėdavom: „Tai kur tie lašiniai?“ Kiekvienas galėdavo imti iš šaldytuvo ir atsipjauti. Tai smulkmenos, bet jos suteikė namų jaukumo.

Pasirengimo dienos buvo intensyvios, bet ar sklandžios?

Ne visai. Turėjome pasirūpinę leidimus krovininiam transportui įvažiuoti iki pat namų olimpiniame kaimelyje, bet tai nepadėjo. Žaidynių savanoriai kalbėjo angliškai, bet, pavyzdžiui, apsauga – tik prancūziškai. Rodėme leidimą, mėginome susikalbėti per gūglo vertėją – niekas nepadėjo. Vairuotojas nuo devintos ryto bandė mus pasiekti, bet po trijų valandų aiškinimosi nusprendėme, kad padėtis beviltiška, paprasčiau viską susinešti rankomis ar susivežti karučiais. Juk kiekviena valanda – aukso vertės.

Susikalbėti su prancūzais turbūt ir buvo vienas iššūkių. Gal pagelbėjo savanoriai?

Turėjome tris mums paskirtus savanorius. Viena jų, vadinamoji asmeninė mūsų delegacijos savanorė, Lietuvos ambasados darbuotoja Laura Čeponytė, išties labai daug pagelbėjo. Ypač – diplomatiniais klausimais, derinant reikalus prieš prezidento Gitano Nausėdos apsilankymą. O kita savanorė, su mumis ne vienose žaidynėse dirbusi Vaida, Paryžiuje galėjo būti tik pusę laiko. Trečiasis savanoris, vyras iš Danijos, net nepasirodė. Savanorių trūko. Jie pradėjo darbą tada, kai kaimelį jau buvome įsirengę. Toks laikas jiems buvo paskirtas.

Susikalbėti padėjo Laura, jei reikėdavo, ji prašydavo pagalbos ir pro šalį einančių savanorių, medžiojančių olimpinius ženkliukus. Jų duodavome už patalkinimą.

Olimpiniame kaimelyje lankėsi šalies prezidentas, premjerė Ingrida Šimonytė bei švietimo, mokslo ir sporto ministrė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Tokie vizitai tikriausiai irgi prideda rūpesčių misijos vadovams?

Šie vizitai reikalauja nematomo pasiruošimo – logistinių, buitinių sprendimų. Tarkim, į olimpinį kaimelį, be sportininkų ir trenerių, gali patekti ribotas skaičius asmenų. Net valstybių vadovai čia negali įeiti be specialaus leidimo. Jį gauname užpildę tam tikras formas. Svečių leidimų kiekis ribotas, Lietuvos olimpinei rinktinei per dieną buvo skirti devyni. Dažną dieną šį limitą išnaudodavome ir net pritrūkdavome, nes užeiti į olimpinį kaimelį norėdavo ir sportininkų artimieji, ir svečiai, sudarydavome sąlygas čia patekti kai kurių atletų psichologams, kurie negalėjo gyventi kartu su mumis.

Sportininkams šalies vadovų apsilankymai svarbūs. Jie džiaugiasi atstovaudami Lietuvai, tad svarbių valstybės žmonių vizitai suteikia papildomos motyvacijos, impulso didžiuotis tuo, ką daro. Tiek prezidentą, tiek premjerę vedėme į mūsų rinktinės namą, prašėme sportininkų iš anksto ten susirinkti. Bendravome, darėme šeimyninę nuotrauką, aprodėme biurą, poilsio zoną, prezidentas norėjo pamatyti, kaip atrodo garsiosios kartoninės lovos. Tada vedėme į turą po olimpinį kaimelį: apžiūrėjome, kaip kitos rinktinės pasipuošė, valgyklą, olimpinius žiedus, suvenyrų parduotuvę, – sukome tradicinį ratuką.

Lovos išties tokios nepatogios, kaip skundėsi kitų šalių olimpiečiai?

Man atrodo, jos tikrai patogios. Šias lovas išbandėme jau Tokijo olimpinėse žaidynėse. Mūsiškiai jomis nesiskundė nei tada, nei dabar. Olimpiniame kaimelyje savanoriai demonstravo, kaip galima pasikeisti čiužinio kietumą, buvome nupirkę lovų pailginimų. Beje, jais naudojosi vieninteliai irkluotojai, krepšininkams, dėl kurių šių pailginimų ir įsigijome, jų neprireikė.

 Teko matyti, kaip sportininkas ant lovos pasidėjo buteliuką vandens, šis parvirto ir išsipylė – kartonas deformavosi, teko susimokėti už sugadinimą. Toks gal didžiausias šių lovų trūkumas (šypsosi).

Po kelis kambaryje teko gyventi sportininkams?

Buvome gavę 18 įvairaus dydžio apartamentų. Mažiausias dviejų, didžiausias – penkių kambarių. Standartiškai kiekviename kambaryje gyveno po du, o idealiu atveju ar starto išvakarėse stengdavomės sudaryti sąlygas gyventi vienam, kad galėtų susikaupti, pailsėti.

Apie maitinimą irgi buvo įvairių atsiliepimų.

Pradžia, kaip dažnose olimpinėse žaidynėse, buvo šiek tiek sudėtinga. Tą galima pasakyti ir apie transportą, ir apie maitinimą. Buvo dienų, kai maisto tiesiog trūko. Tą labiausiai pajuto atvykusieji pirmomis dienomis. Pirmos trys keturios dienos – kritinės, kai tikrai buvo sunku. Kiekvieną rytą su kolega eidavome į misijos vadovų posėdžius, juose visų olimpinių komitetų atstovai skųsdavosi dėl maitinimo. Padėtis gerėjo su kiekviena diena. O po pirmosios žaidynių savaitės maisto pasirinkimas ir kiekis buvo pakankamas. Kiti mėgino lyginti kelias olimpines žaidynes, kaip buvo vienur ir kitur. To daryti nereikėtų. Paryžius darė, ką galėjo. Turėjome didžiulę valgyklą, kurioje siūlė keturių virtuvių patiekalų: prancūzų, Azijos, halalo ir pasaulio.

Ar kaimelyje sportininkams buvo siūloma pramogų? Kaip jie leido laisvalaikį, kai patys nesivaržė ir nežiūrėjo, kaip sekasi kolegoms?

Tradiciškai buvo įrengtos pramogų zonos, kuriose – įvairūs žaidimų automatai, stalo futbolas, krepšinis, „PlayStation“, „Xbox“ ir panašūs, įvairios laundžo zonos su gaiviaisiais gėrimais, joga, petanke. Mūsų sportininkai mielai jose lankėsi.

Minėjote ir transporto problemas. Kokios jos?

Pradžia irgi buvo chaotiška ir sudėtinga. Neretai autobusai nuveždavo ne ten, kur reikia. Arba kelionė trukdavo itin ilgai. Didžiausia bėda, su kuria susidūrėme ir kurios organizatoriams nepavyko išspręsti dėl turbūt objektyvių priežasčių, – autobusai buvo nekondicionuojami. Olimpinėms žaidynėms buvo surinkti viešojo transporto autobusai iš visos Prancūzijos. Juose ne tik nebuvo oro kondicionierių, bet pirmomis dienomis neleido atidaryti langų dėl saugumo, o dienos buvo tikrai karštos. Po raginimų, kad nekondicionuojami autobusai gali sukelti sveikatos problemų, buvo leista bent langus atidaryti. Nors langai maži, keliauti tapo truputėlį lengviau. Tačiau problemos iš esmės tai neišsprendė. Surinkti viešojo transporto autobusus buvo žaidynių organizatorių sprendimas, jį patvirtino Tarptautinis olimpinis komitetas, todėl kitokių niekas ir neieškojo. Iš šios situacijos teko visaip suktis – kartais į startus sportininkus siųsdavome taksi. Ypač jei varžybos labai ankstyvos arba vidurdienį, kai pats karštymetis.   

Su kolegomis apkalbėjome, kad 2021-aisiais vykusios Tokijo vasaros, 2022-ųjų Pekino žiemos žaidynės vyko COVID-19 sąlygomis, jose didžiausias rūpestis buvo niekam nesusirgti. Paryžiuje iššūkių buvo daugiau, viskas gerokai sudėtingiau, nes atvyko daugiau svečių, buvo daugiau judesio, prireikė įvairių organizacinių sprendimų.

Tokijuje ir Pekine niekas nėjo iš olimpinio kaimelio, visi laiką leido ramiai, vienoje vietoje. O čia – visiška laisvė, minios žiūrovų. Sportininkai po varžybų grįždavo kupini nuostabiausių emocijų, visur stadionai būdavo pilni, aplink kaimelį telkdavosi būriai žmonių, kurie prašydavo parašų, ženklelių. Atmosfera šįsyk buvo nepakartojama. O ko vertos bazės prie svarbiausių miesto objektų – Eifelio bokšto, Luvro!

Dviratininkė Rasa Leleivytė po lenktynių grįžo degančiomis akimis. Sakė, kad važiuoti trasa, kur tiek žiūrovų, – nuostabu, tokio jausmo niekada nebuvo patyrusi. Tą patį kalbėjo ir kiti sportininkai – taip parinktos varžybų vietos, toks žiūrovų palaikymas jiems buvo kažkas neįtikėtino ir įspūdingo. Na, o mums, misijai, buvo daugybė užkulisinių reikalų, problemų sprendimų. Bet taip buvo ir tikriausiai bus visada, juk į žaidynes trumpam laikui suvažiuoja šitiek daug žmonių.

Kaip sekėsi rūpintis tais, kurie gyveno ne olimpiniame kaimelyje?

Teko vykti 800 kilometrų į Marselį, ten atidaryti olimpinį kaimelį, sutikti mūsų buriuotojus, juos apgyvendinti ir grįžti atgal į Paryžių. Abu buriuotojai po savo finišo atvyko pas mus pasimėgauti olimpine dvasia, pagyventi kaimelyje. Jiems po viešbučio Marselyje gal buvo keista įsikurti studentiškame bendrabutyje Paryžiuje, bet atmosferos, bendrystės, lietuvybės buitinės sąlygos sugadinti negali. Jie tvirtino, kad vienybės jausmas buvo nenusakomas, mielai būtų gyvenę su visa komanda visą laiką.

Irkluotojai ir baidarininkai taip pat buvo išsikėlę gyventi kitur?

Irkluotojai bei baidarių ir kanojų irklavimo rinktinė strategiškai buvo iškelti į viešbutį – tuo sprendimu jie labai džiaugėsi. Jo teko imtis, nes iki irklavimo bazės nuo olimpinio kaimelio reikėjo važiuoti pusantros valandos nekondicionuojamu autobusu. Jei per dieną du startai, o taip buvo ne kartą, per pietus grįžti namo pailsėti būtų buvę neįmanoma. Viešbutį, nuo kurio iki irklavimo kanalo – penkios minutės kelio, užsakėme prieš dvejus metus. Tai jiems gerokai palengvino gyvenimą, nes rytiniai startai – 9.30 val., jei būtų prieš juos nakvoję kaimelyje, būtų kėlęsi paryčiais, juk reikia padaryti apšilimą, pavalgyti, ilgai važiuoti, susiruošti varžyboms. Išvykti iš kaimelio būtų tekę apie ketvirtą valandą ryto. Jie vieninteliai gyveno atskirai nuo mūsų savo varžybų dienomis.

Gerai, kad taip anksti numatėte problemą ir rezervavote viešbutį.

Visi logistiniai sprendimai daromi gerokai prieš žaidynes. Su šiuo viešbučiu mums pasisekė, nes nuvažiavę į Paryžių jį išsirinkome, būdami ten ir užsakėme, nors iš anksto rašėme laiškus, tik niekas per daug į juos nereagavo. Lygiai taip pat turėjome numatyti ir iš anksto rezervuoti viešbučius valstybės vadovams ir aptarnaujančiam personalui. Reikės ar nereikės, bet tą daryti privalu, nes paskutinę minutę nebelieka jokių apgyvendinimo galimybių: juk vienu metu suvažiuoja daugybė delegacijų – šįkart 206, visiems reikia kažkur gyventi.

Sportininkai galėjo patekti į kitų sporto šakų varžybas? Galėjote jiems pagelbėti ar teko rūpintis patiems? Kaip šįsyk buvo su palaikyti atvykusiais atletų artimaisiais?

Tai dar vienas probleminis niuansas ir savotiška naujiena. Vadinamoji sportininkų šeimos bei draugų programa Paryžiuje pirmąsyk buvo tik elektroninė. Kiekvienas atletas turėjo parsisiųsti specialią programėlę ir, suvedęs akreditacijos numerį, įsigyti du bilietus į savo varžybas. 2012-ųjų Londono ir 2016-ųjų Rio de Žaneiro žaidynėse tie bilietai būdavo skiriami nemokamai, Tokijuje dėl pandemijos jų išvis nebuvo. Paryžiuje šie sportininkų bilietai buvo apmokestinti, o kainos kai kada tikrai didelės. Jos neretai išgąsdindavo, sukeldavo nepasitenkinimą ir pyktį, bet ką padarysi – ne mes kainas nustatėme, tokia ji buvo visiems. Pavyzdžiui, bilietas sportininko šeimos nariui į plaukimo pusfinalio varžybas kainavo 385, į dviračių treko – 270, į breiko – 180 eurų. Sumos sportininkams gąsdinančios.

Buvo nesklandumų su 3x3 krepšinio komanda, kurios nemažai artimųjų atvyko į žaidynes. Šios šakos specifika tokia, kad tik pasibaigus vienoms rungtynėms paaiškėja, kada teks žaisti kitas. Programa imdavo veikti tik likus dviem valandoms iki varžybų – kilo techninių nesklandumų, kaip į jas patekti. Mėginome būti tarpininkais tarp sportininkų ir žaidynių organizacinio komiteto, kad žmonės spėtų įsigyti bilietus, artimieji pamatytų jų rungtynes. Stengėmės, sukomės, darėme, ką galėjome. Sportininkai turėjo teisę gauti po vieną nemokamą bilietą į kitos šakos varžybas, tačiau irgi buvo taikomas principas „kas pirmesnis, tas gudresnis“ – nemokamų vietų skaičius buvo ribotas. Kiek žinau, mūsų sportininkams pavyko nueiti į varžybas, o daug kas tiesiog nebegaudavo bilietų. Mūsiškiai suskubo ir spėjo pamatyti, kaip kovoja šiuolaikinės penkiakovės merginos, lengvaatlečiai.

Ar kilo kokių nors iššūkių per atidarymo ir uždarymo ceremonijas?

Atidarymo iššūkis, žinoma, – lietus. Gerąja prasme nustebino tai, kad mums, delegacijai, tai buvo viena greičiausių atidarymo ceremonijų. Gavome specialų autobusą nuvykti iki laivo, kuriuo dalijomės su Lichtenšteino atstovais – vienu sportininku ir trimis lydinčiais asmeninis. Galima sakyti, laivas buvo vien mūsų. Buvome šlaputėliai. Laive yra triumas, galima jame pasislėpti nuo lietaus, bet visai kita emocija denyje, kai mojuoja minios, mojuoji atgal. Visi norėjo stovėti išdidžiai merkiant lietui ir leisti plazdėti Lietuvos vėliavai. Po dviejų su puse valandos, baigę plaukti, galėjome eiti į Trokadero aikštę, kur vyko protokolinė šventės dalis: olimpinės ugnies įžiebimas, oficialus žaidynių atidarymas. Klausėme sportininkų, ar nori ten vykti, bet tokių neatsirado. Buvome taip permirkę ir sušalę, kad visi sulipome į autobusą ir grįžome į olimpinį kaimelį šildytis po karštu dušu ir ilsėtis.

Uždarymo ceremonija buvo sausa, truko maždaug tiek pat, kiek ir ankstesnėse žaidynėse – tradiciškai teko palūkėti autobuso, paskui – savo eilės įeiti. Užtruko netrumpai, bet sportininkams patiko, įspūdžiai geri. Renginys vyko „Stade de France“ stadione, kuriame varžėsi lengvaatlečiai. O jis – arčiausiai kaimelio esanti sporto bazė, vos už dviejų kilometrų, todėl po uždarymo nebesinaudojome organizatorių autobusu, visi draugiškai pėsti parėjome namo.

Dar viena svarbi grandis – sportininkų sveikata rūpinęsi medikai. Kiek jų buvo, kokią įrangą vežėtės iš Lietuvos?

Prieš Paryžiaus žaidynes teko priimti sprendimą vežtis palyginti daug medicinos personalo: atsivežėme devynis kineziterapeutus, du sporto gydytojus ir veterinarą. Latviai, estai stebėjosi, kodėl toks gausus būrys atlydėjo rinktinę, bet nematėme kitos išeities. Decentralizavus visą sporto rengimo sistemą, kiekvienos šakos rinktinė turi savo kineziterapeutą, sporto mediką. Kaip kuriai nors komandai pasakyti, kad žaidynėse dirbs su kineziterapeutu, kurio nepažįsta, nėra matę, kuris nepažįsta sportininkų kūnų? Mums tai atrodė nelogiška ir neįmanoma. Kalbėjome su visomis federacijomis ir nutarėme, kad būtent jų kineziterapeutai vyks dirbti į žaidynes, kad svarbiausiose ketverių metų sezono varžybose sportininkus aptarnautų tie žmonės, kurie juos geriausiai pažįsta, lydi į stovyklas, Europos ir pasaulio čempionatus. Turėjome trylika sporto šakų, didesnės rinktinės atsivežė net po du kineziterapeutus.

Atsivežėme kraujo analizatorių, įvairios po krūvių atsigauti padedančios technikos, nusipirkome šaldančių liemenių, kurias sportininkai naudojo ir varžybų vietose. Mūsų medicinos kabinetas, kuriame įrengėme tris darbo vietas, vakarais tiesiog ūždavo. Plaukimo rinktinė turėjo didžiausią – penkių kambarių butą, jų kineziterapeutas dirbo jo svetainėje. Negalėjome atsivežti visų rinktinių sporto psichologų, tad rekomendavome konsultuotis nuotoliniu būdu – interneto ryšys kaimelyje buvo puikiausias. Tiems psichologams, kurie atvyko į Paryžių, sudarėme galimybę patekti į kaimelį su svečio kortele.

Ką, be atsiminimų, iš Paryžiaus išsivežė sportininkai? Ar žaidynes primins tik po jų likusios aprangos?

Be mūsų ir partnerių dovanų, suvenyrų, jie gavo po TOK skirtą „Samsung“ telefoną su olimpiniais žiedais. Ši dovana – unikali, limituoto leidimo, skirta tik sportininkams. Atletai juk sportuoja ne dėl dovanų, o dėl patiriamos vienybės, galimybės atstovauti Lietuvai, garbės, pasididžiavimo jausmo. Prieš šiuos dalykus nublanksta bet kokie materialūs daiktai.

Kuo jums ir misijai darbas Paryžiuje buvo ypatingas?

Man tai buvo pirmos normalios (nepandeminės) olimpinės žaidynės, kai galėjome pajusti jų dvasią. Nerealus jausmas, kai devintą ryto ateini į stadioną, o jis jau pilnas – suvoki, kad lengvosios atletikos varžybų jau laukia 80 tūkstančių žmonių, visi jie vienodai palaiko kiekvieną sportininką. Matai plazdančią savo šalies vėliavą, žinai, kad mūsų sportininkai yra čia, o tu kažkuria prasme prisidedi, kad jie čia būtų. Aišku, skruzdėlytės dydžio dalimi, bet vis tiek. Nuvyksti į irklavimo ar baidarių ir kanojų varžybas – tribūnose 20 tūkstančių žmonių. Sportininkai sakė, kad tiek žiūrovų dar niekad nėra matę. Ir išties – niekur nė vienos laisvos vietos! Tada apima pasididžiavimas, euforija, kad esi šio milžiniško mechanizmo dalis, ir kaip niekad pajunti savo darbo prasmę.

Dalia Musteikytė, „Olimpinė panorama“