Svarbiausiose sezono varžybose triskart užėmęs ketvirtą vietą dažnas imtų verkšlenti ar skųstis prakeiksmu. Tik ne penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė – 2012-ųjų Londono olimpinė čempionė, 2021-aisiais iš Tokijo žaidynių parvežusi vienintelį Lietuvos medalį – sidabrą. „Nesu silpna, galiu iškovoti bet kokį medalį, tik šįmet vis koją kišo aplinkybės“, – žurnalui „Olimpinė panorama“ sakė 39-erių sportininkė.

Mažutė moteris plieniniu kūnu, charakteriu ir valia, kuri niekada nepalūžta. Po metų poilsio sėkmingai grįžusi į didįjį sportą, ji turi tikslą – 2024-ųjų Paryžiaus žaidynes.

– Neseniai Bate (Didžioji Britanija) pasibaigusiame pasaulio čempionate jums aplinkybės sukrito labai nepalankiai: vėlavo bagažas, organizatoriai neleido šaudyti savu pistoletu. Dažnai pasitaiko tokių iš vėžių išmušančių dalykų? – žurnalas „Olimpinė panorama“ paklausė L. Asadauskaitės-Zadneprovskienės.

– Visus metus man kažkas nutinka su ginklu. Pasaulio taurės antrajame etape ėmė strigti šautuvo lazeris. Negalėjau patikėti, kad aš dėl kažko kalta: treniruotėje šaudžiau gerai, o po to – dvigubai prasčiau? To negali būti! Nežinojau priežasties, kol neišvažiavau į taurės finalą. Per dvi šaudymo serijas nepataikiau tik kartą, o galiausiai trečioje sulūžo lazeris. Buvau tarp lyderių, bet likau be medalio.

Gavau naują lazerį, Europos žaidynėse lyg viskas buvo gerai, bet dabar pasaulio čempionate iš manęs apskritai atėmė ginklą… Prikibo prie šautuvo, nes jis nėra grynai lazerinis, o hibridinis. Pasirodo, toks modelis – per senas, organizatoriai neįtraukė jo į sąrašą ir uždraudė naudotis. Tai labai nesąžininga, taip nedaroma tokio rango varžybose. Šiuo ginklu šaudžiau daug metų, jį naudojau ir Tokijo olimpinėse žaidynėse, paskui – visą sezoną. Niekam tai nekliuvo. Daryti sportininkų apklausą, kas kokio modelio ginklu naudojasi, reikia likus metams ar bent pusmečiui iki tokių čempionatų, informuoti, jei kuris nebetinkamas.

Apmaudu, kad kitoms sportininkėms, šaudžiusioms šiek tiek kitokiais hibridinių modelių ginklais, kliūčių startuoti organizatoriai nesudarė. Neradau kito paaiškinimo: matyt, dėl to, kad esu Laura ir jie manęs bijo, rado priežastį prikibti. Rašėme apeliaciją – atmetė. Varžybos vyko Anglijoje, tad šeimininkai palaikė savo sportininkių interesus, ginklus vertinęs teisėjas – vengras, jis dėl savų stengėsi taip pat.

Apskritai šis čempionatas komplikuotas. Neatvyko dalis bagažo, teko skolintis fechtavimosi kostiumą, kitus daiktus, paskui – ir pistoletą. Pakeičiau net kelis ginklus. Nuo pat pirmo starto žinojau, kad gerai nebus, mačiau, kad nepataikau, o prastai šaudant kovoti dėl medalių labai sunku ar net neįmanoma. Kiekvieną kartą norėdama atsidurti kitame etape, turėjau rimtai bėgti, plėšytis dėl tų nepataikymų. Galiausiai finale atotrūkis nuo prizininkių pakylos buvo visai nedidelis – 17 sekundžių man tikrai nedaug. Žinoma, reikia turėti savą ginklą. Su juo būčiau pakovojusi taip, kaip esu pripratusi – ir dėl aukso. Šįsyk tiesiog dariau viską, ką galiu. Trasoje kiekvieną kartą lenkiau tas pačias sportininkes, kurios lipo ant pjedestalo, bet jos geriau šaudė ir man vėl reikėjo vytis iš naujo. Šaudymas vis nublokšdavo žemyn. Šįsyk organizatoriai mane tiesiog patraukė iš kovos dėl medalių.

Dabar grįžus namo svarbiausia kokį mėnesį pailsėti, o tada – pirmyn į naują sezoną. Pasistengsime kur nors išvykti, palikti visus darbus, nes mūsų sezonas ilgas – iki pat rudens, tik tada atostogos yra įmanomos. Namie nėra tikrasis poilsis, nes vis atsiranda reikalų kur nors važiuoti, susitikti.

– Ketvirta vieta Pasaulio taurės etape Vengrijoje, ketvirta – Europos žaidynėse Lenkijoje, dabar – ir pasaulio čempionate. Skamba kaip koks užkeikimas.

– Vis koją kišo ginklas. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Iš kelių variantų išsirinksiu naują pistoletą, jį užsakysiu. Žinau, kad turiu dar metus iki olimpinių žaidynių, tad iki vasaros spėsiu ginklą prisijaukinti. O jei mano pistoletas būtų užkliuvęs olimpinėse žaidynėse? Būtų apmaudžiausia. Turiu viską padaryti taip, kad neliktų net menkiausios smulkmenos, dėl ko kas nors prie manęs galėtų prikibti. Žinau, kad man neatleis nieko, ką galbūt atleidžia kitiems, esu lyg po didinamuoju stiklu.

– Ar pasiteisino sprendimas po Tokijo žaidynių praleisti sezoną be varžybų? Tiesiog reikėjo didesnės pauzės, kad grįžtumėte vėl alkana pergalių?

– Tikrai reikėjo pailsėti ir fiziškai, ir psichologiškai. Žinoma, gyvenau aktyviai, visiškai sportuoti nebuvau nustojusi, bet tą dariau ne taip intensyviai, nebuvo ir varžybų. Sulaukus mano amžiaus, tiek metų sportavus, nebegalima ištisai stačia galva lėkti pirmyn. Reikia ir stabtelėjimo, laiko suprasti, nori grįžti ar nebenori. Juk olimpiniai metai – labai intensyvūs. Kai visko per daug, organizmas reikalauja atsipūsti. Pervargęs nebegali nieko padaryti kokybiškai, išspausti iš savęs rezultato. Sunku žodžiais paaiškinti – kūnas ima nebereaguoti, nebeklauso. Kad tai pasikeistų, reikia pailsėti ir tarsi persikrauti, kad smegenų impulsai jį pasiektų reikiamu momentu ir viskas būtų taip, kaip turi būti.

– Po Tokijo jūsų buvo pilna visur – renginiuose, pagerbimuose, susitikimuose su šalies vadovais, tarp kalbėtojų apie sporto padėtį. Tai irgi reikalauja jėgų.

– Pusę metų visur ėjau, lėkiau, kažką veikiau – reikėjo atiduoti duoklę visuomenei. Po Tokijo žinojau, kas manęs laukia, tikėjausi, kad viskas taip ir bus. Ši veikla irgi pridėjo nuovargio.

– Gal per laisvus nuo varžybų metus leidote sau ką nors tokio, ko nedarote sezono metu?

– Man pakako tiesiog atsitraukti nuo kasdieninės veiklos, nuo tų pačių penkiakovės rungčių. Pasilikau tik tai, kas man patinka. Pavyzdžiui, labai daug važinėjau dviračiu. Mindama pedalus irgi pavargdavau, bet organizmas visai kitaip reagavo į kitą sporto šaką. Su šeima pailsėjome, išvažiavome prie jūros, pasibuvome kitose šalyse, ne namuose. Kartais vien pakeisti aplinką labai gerai. Pasimatėme su draugais – darėme tai, ko anksčiau nespėdavome, kam pristigdavo laiko.

– Varžybų adrenalino nestigo? Nesapnuodavote penkiakovės?

– Ne. Ir nelabai jaučiausi to pasiilgusi. Gal tik po kokių aštuonių mėnesių pradėjau galvoti apie penkiakovę. Po metų ėmiau svarstyti, kad jau gal ir norėčiau grįžti, galbūt jau laikas.

– Esate sakiusi, jog kartais sau priekaištaujate, kad dėl sporto negalite būti su jau paaugle dukra Adriana tiek, kiek norėtųsi, abu su vyru ir treneriu Andrejumi Zadneprovskiu esate priversti keliauti į varžybas. Tikriausiai pernai spėjote tai kompensuoti?

– Po olimpinių žaidynių iš Adrianos jau buvau sulaukusi priekaištų, kad vis kažkur lakstau nuo ryto iki vakaro. Tai sutikimai, tai fotosesija ar koks renginys. Ji net sakė: „Mama, jau geriau būtum nelaimėjusi to medalio, nes dabar tavęs išvis nematau.“

Vaikai juk nori dėmesio, jiems reikia laiko, o aš tai žaidynėse, tai grįžusi iš jų vis ne namie. Sportas verčia kažką aukoti. Kita vertus, per daug nekeliaujame po stovyklas, nemažai būname Lietuvoje, tad dukra – šalia. Adriana irgi sportuoja – lanko plaukimą. Mokykla, būreliai – visas dienas vaikas būna užsiėmęs. Galbūt dukrai norisi pakeliauti, atsipalaiduoti su mumis savaitgaliais, o mes dažniausiai negalime, reikia laikytis režimo, laiku ilsėtis, pagaliau dar ir namų ruoša užsiimti. Kol sportuoju, negalime sau leisti to, ką gali kiti. Reikia prisitaikyti prie tokio gyvenimo, koks yra šiandien. Sportinis kelias nėra toks ilgas, jis kada nors baigsis.

– Nuo ko pradėjote grįžimą prie visų penkiakovės rungčių ir ankstesnės treniruočių rutinos?

– Natūraliai – viena rungtis po kitos. Beje, nusprendus grįžti, manęs laukė staigmenos. Labai mėgstu bėgimą, todėl daug bėgiojau ir per poilsio metus. Taip pat plaukiau, bet tikrai ne tiek, kiek bėgiojau. Rudenį, kai jau reikėjo įsitraukti į darbą, gavau traumą – prasidėjo pėdos uždegimas. Iki šiol jaučiu jos padarinius. Kuriam laikui lioviausi bėgioti, paskui vėl bėgau, bet vis dar turiu ypač rimtai koją prižiūrėti. Buvo truputį pikta, kad per laisvus metus dariau, ką noriu, viskas sekėsi, o tuomet, kai susiruošiau grįžti, trauma sujaukė planus. Pusmetį abejojau, ar apskritai galėsiu sportuoti. Bet aš niekada nepasiduodu ir darau viską, ką galiu. Bandau įsiklausyti į savo kūną. Man pavyko atsigauti ir įgyti šiokią tokią formą iki svarbiausių varžybų.

– Sakote „šiokią tokią“, po metų pauzės šovusi į penkiakovės elitą. Kaip dabar jūsų pėda?

– Visų buvusių traumų ir traumelių vietas reikia prižiūrėti. Tam skiriu nemažai laiko ir, manau, tą turėsiu daryti iki sportinės karjeros pabaigos. Daug metų nuolat patirdavau didžiulius krūvius, ir trauma buvo ne viena. Svarbu, kad nebūtų daugiau. Dabar sportuoti nėra paprasta, nes turiu prižiūrėti kūną prieš treniruotes, po jų. Ypač pavojingas poilsio laikas. Galiu žengti netinkamą žingsnį – ir viskas, dar viena trauma. Užtat svarbu kiekvieną dieną būti atsargiai, viską daryti protingai.

Esu sporto profesionalė maksimalistė, man labai sunku save pristabdyti, prilaikyti, neperlenkti lazdos. Aš mėgstu padaryti net daugiau nei reikia. Ir su tuo kovoju visą gyvenimą (šypsosi). Bet stengiuosi, nes žinau: kai prasidės traumos ir traumytės, šaukštai bus po pietų. Užtat iki Paryžiaus olimpinių žaidynių noriu susidėlioti visą sezoną, paskirstyti jėgas, krūvius rinktis protingai, kad pati sau nepakenkčiau. Labai džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie man gali padėti, – žinančių, ką daro, tikrų profesionalų. Jų dėka aš dar stoviu ant kojų, galiu sportuoti ir rodyti gerus rezultatus. Vienas tokių – patyręs kineziterapeutas Zigmas Živatkauskas. Kilus bet kokiai problemai į jį kreipiuosi ir man visada padeda. Kartais gaunu velnių, kad kažką darau ne taip. Jis ir pabara, ir paprotina, o kai reikia – sustabdo. Pasitikiu Zigmu, jis po šitos traumos sakė, kad viskas bus gerai, tiek metų sportavusi – atsigausiu. Tuo tikėjo ir mano bėgimo trenerė Irina Krakoviak-Tolstika – su ja mes dirbame nuo 2010-ųjų. Ji žadėjo, kad nepaleisim vadžių ir vėl būsiu stipri. Išties vasarą buvau labai geros fizinės formos, Europos žaidynėse bėgimo ir šaudymo rungtyje pasiekiau pasaulio rekordą. Tad po tos traumos prabėgus pusmečiui grįžau fiziškai nesilpnesnė ir psichologiškai tvirtesnė.

– Kurią šaką prisijaukinti po pertraukos sekėsi paprasčiausiai? Kas buvo sunkiausia?

– Esu stipri bėgimo rungtyje. Jo ir nebuvau apleidusi. Daug bėgau ir važiavau dviračiu, tad po pertraukos jaučiausi turinti dar daugiau ištvermės. O visa kita po truputį stojo į savo vėžes.

– Šiuo metu Lietuvos penkiakovės rinktinėje nemaža konkurencija. Tai gal irgi motyvuoja?

– Merginos irgi rengiasi, nori. Į Paryžių važiuos tiktai dvi stipriausios. Kodėl sakau dvi, jei Europos žaidynėse iškovojau tik vieną vietą, kuria gali pasinaudoti bet kuri Lietuvos penkiakovininkė? Dar turime visus kitus metus, bus startų, kovosim dėl reitingų. Sugrįžau juk ne šiaip sau. Manau, dar verta išbandyti save olimpinėse žaidynėse. O kaip bus, taip bus. Jei likau ketvirta šiais metais, vadinasi, gyvenimas sako, kad reikia kažką dar padaryti, padirbėti, kažką pakeisti ir neatsipalaiduoti.

– Turbūt neišvengiate klausimų apie sportbačių kabinimą ant vinies. Turite kūno kultūros ir sporto bakalauro bei ES politikos ir administravimo magistro diplomus. Kuris labiau pravers ateityje?

– Norėtųsi likti sporto srityje, nes juk visas gyvenimas – apie jį. Turiu ir pasiūlymų, ir minčių. Ateis laikas, kai pajausiu, ko norėčiau. Be to, dar ant vinies sportbačių nekabinu. O kai tą padarysiu, visi sužinos. Kažkas sakė, kad gal dar ir į Los Andželą, į 2028-ųjų žaidynes, išvažiuosiu (juokiasi). Tada tikrai būčiau rekordininkė tarp penkiakovininkų. Kol kas džiaugiuosi kiekviena diena, kad esu stipri, kad dar galiu su jaunimu pakovoti. Šįmet mačiau save ant pjedestalo, o kad neužlipau, lėmė aplinkybės, techniniai niuansai. Ne tai, kad aš fiziškai silpna ir kažko nebegaliu.