Nuo 2011 m. Lietuvos olimpiečių asociacijai vadovaujanti olimpinė plaukimo čempionė Lina Kačiušytė džiaugiasi, kad po COVID-19 pandemijos asociacija vėl gali normaliai tęsti savo veiklą ir įgyvendinti numatytus planus.
– Kitąmet Lietuvos olimpiečių asociacija (LOA) minės 20 metų sukaktį. Kokius pagrindinius tikslus sau keliate? Ar metams bėgant jie keičiasi?
– Esame Pasaulio olimpiečių asociacijos nariai, stengiamės įgyvendinti jų keliamas užduotis. Pagrindiniai mūsų tikslai – švietėjiška misija. Į sporto sūkurį stengiamės įtraukti kuo daugiau vaikų, jaunimo ir savo pavyzdžiu jiems rodyti, kad nuo jaunų dienų būtinai reikia sportuoti, turėti tikslų ir jų siekti. Skleidžiame olimpizmo idėjas mokyklose ir bendruomenėse, skatiname visus sveikai gyventi.
Mūsų tikslai nesikeičia, bet keičiasi gyvenimas ir aplinkybės. Kai viskas jau pasiekta ir išeiname į pensiją, kitaip sakant, į ramybės laikotarpį, tampame labiau reikalingi tik patys sau. Todėl kita mūsų misija – tęsti pradėtus darbus ir kuo labiau užimti visus olimpiečius.
Tas užimtumas gana paprastas: važiuojame atostogauti ne į Ispaniją ar Turkiją, o stengiamės geriau susipažinti su Lietuva, kurios aktyviai sportuodami neturėjome galimybių pažinti. Stengiamės organizuoti išvykas į įvairius Lietuvos kampelius, susipažinti su jų žmonėmis, pabendrauti su jaunimu, save parodyti ir į kitus pasižiūrėti, pagaliau ir pailsėti.
– Prie olimpiečių asociacijos vairo esate jau 11 metų, dirbate trečią kadenciją. Ar daugėja olimpiečių jūsų vadovaujamoje asociacijoje, jaunesnė tampa jūsų šeima, ar vis dar aktyvesni vadinamieji senjorai, Lietuvą garsinę sovietmečiu?
– Nemaža problema – asociacijų įstatymas, kuris šiek tiek skiriasi nuo Pasaulio olimpiečių asociacijos įstatymo. Mūsų veikloje gali dalyvauti bet kuris olimpietis, jiems plačiai atvertos visos durys. Į savo asociaciją olimpiečius priimame pagal prašymą. Tapę mūsų nariais, jie privalo dalyvauti asociacijos posėdžiuose, kasmet vyksiančiose ataskaitos konferencijose.
Susirinkimus paprastai rengiame vidurdienį, o jaunimas tuo metu dažniausiai dirba. Todėl patys aktyviausieji mūsų veikloje yra tie, kurie jau išėję į pensiją ir turi laiko. Dabar mūsų asociacija oficialiai vienija 36 olimpiečius.
– Kaip asociacijos veiklą paveikė pora metų užsitęsusi COVID-19 pandemija, ką per ją veikėte ir ar buvo sunku grįžti į ankstesnes vėžes?
– Sugrįžti nebuvo sunku, pasiilgome vieni kitų. Pandemija pristabdė mūsų veiklą, praėjusiais metais kelis kartus bandėme susitikti, kažką padaryti, bet tai ir liko norais. Pandemijos laikotarpiu tapome telefoniniais olimpiečiais: bendraudavome vieni su kitais, džiaugėmės, kad esame gyvi ir sveiki.
Neteko girdėti, kad kuris nors mūsų olimpietis būtų rimčiau susirgęs ir patekęs į ligoninę. Apie ligas stengėmės nekalbėti, vieni kitus drąsinome ištverti tą sunkų laikotarpį.
– Kurie olimpiečiai – jūsų didžiausi pagalbininkai?
– Asociacijos veiklos neįsivaizduoja be ypač energingų viceprezidentų Romualdo Bitės ir Birutės Statkevičienės, kurių galvos prikimštos įvairiausių idėjų, aktyvūs yra Birutė Šakickienė, Angelė Rupšienė, Robertas Žulpa.
Labai griežtas ir principingas mūsų revizorius Stasys Šaparnis, kuris tarp eilučių viską mato, gilinasi, su juo mums būna drąsu. Tačiau pastaruoju metu Stasį kamuoja kojų problemos.
– Kuriuos nuveiktus darbus per savo tris kadencijas geriausiai vertinate?
– Įsiminė 2016-aisiais Birštone surengta tarptautinė olimpiečių konferencija „Mus jungia olimpinio solidarumo dvasia“, kurios metu buvo nutarta tęsti pradėtą darbą. Po poros metų susitikome Varšuvoje per tarptautinį simpoziumą, skirtą Lenkijos nepriklausomybės 100-mečiui paminėti, jame dalyvavo Lenkijos, Lietuvos, Čekijos, Slovakijos, Rumunijos ir Vengrijos atstovai.
Mūsų delegacijoje buvo R.Bitė, B.Statkevičienė, asociacijos referentė Ijolė Domarkienė ir aš. Olimpiečius priėmė Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda.
2020 m. kartu su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija įgyvendinome projektą „Saugus vanduo“, kurį kuravo Pekino olimpinis vicečempionas Edvinas Krungolcas. Vaikai sužinojo, kaip saugiai elgtis vandens telkiniuose, kokie yra plaukimo būdai, kaip gelbėti skęstančiuosius ir kt. Įgyvendinti šį projektą mums padėjo Širvintų sporto centro plaukimo treneris Gintautas Igliukas su savo auklėtiniais.
Išskirčiau mūsų tradicinius renginius. Jau 14 metų Utenoje vyksta tarptautinės vaikų plaukimo varžybos „Olimpiečių taurė“, kurias aplankome kartu su Robertu Žulpa, apdovanojame geriausius plaukikus ir komandai nugalėtojai įteikiame taurę. Per pandemiją šios varžybos nevyko, o šiemet plaukikai dėl „Olimpiečių taurės“ kovos gegužės mėnesį.
Tradiciškai per olimpinio čempiono Dano Pozniako bokso turnyrą įteikiame prizą svorio kategorijos per 81 kg nugalėtoju tapusiam sportininkui. Toliau tęsiame savo projektą „Arbatėlė“, kurios metu prie kavos puodelio bendraujame su mūsų olimpiečiais ir į diktofoną užrašome jų įdomius pasakojimus apie sportinę karjerą.
– Pagrindinis jūsų rėmėjas – Lietuvos tautinis olimpinis komitetas. Ar pavyksta gauti finansinės paramos iš Pasaulio olimpiečių asociacijos, kitų rėmėjų?
– Pavyksta. Į Pasaulio olimpiečių asociacijos (POA) projektus gilinasi mūsų asociacijos viceprezidentė B.Statkevičienė, jai padeda referentė I.Domarkienė.
2017 ir 2019 m. gavome POA subsidiją asociacijos veiklai plėtoti. Ta parama nedidelė – atitinkamai 1 tūkst. ir 5 tūkst. JAV dolerių, bet tai geriau negu nieko. Jų vadovus ypač sudomino 2019 m. mūsų projektas su pagyvenusiais žmonėmis.
POA finansinę paramą už projektus galima gauti kasmet, todėl mes įsidrąsinome ir šiemet vėl parašėme projektą apie nuo karo į Lietuvą pabėgusius Ukrainos vaikus, kaip jiems jaustis lyg savo namuose. Projektą jau išsiuntėme į Šveicarijoje esančią POA būstinę ir lauksime gerų žinių.
Porą kartų projektus pateikėme ir Sporto rėmimo fondui, tačiau jokios paramos negavome, ir daugiau ten nerašome.
– Kas jums, kaip LOA prezidentei, kelia didžiausią nerimą?
– Mumis nuoširdžiai rūpinasi Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, kuriam už tai esame labai dėkingi. Didžiausia problema – mūsų olimpiečių sveikata. Kaip pasakė R.Bitė, mes nejaunėjam, tik gražėjam. Stengiamės palaikyti kuo glaudesnius ryšius su kineziterapeutais, masažuotojais, kurių pagalba vyresnio amžiaus olimpiečiams ypač reikalinga.
Mūsų posėdžiuose, įvairiuose renginiuose dėl sveikatos jau vis rečiau dalyvauja kai kurie mūsų senjorai. Metai bėga, o į mūsų asociacijos gretas jaunimas nelabai veržiasi.
– Olimpiečiai – didelė jėga, tačiau ar jums neatrodo, kad dauguma mūsų legendinių sportininkų nerodo iniciatyvos, nepasiūlo idėjų, kaip Lietuvos olimpiečių asociaciją padaryti dar veiksnesnę, kad į ją atkreiptų dėmesį mūsų politikai, ministrai, miestų ir rajonų merai?
– Rimtų problemų mes neišspręsime. Tačiau pasidalyti savo patirtimi, pastebėjimais, patarimais – prašome. Anksčiau dažnai važinėdavome į Ignaliną ir susitikdavome su tuomečiu savivaldybės meru Broniu Rope, iki šiol palaikome glaudžius ryšius su ne mažiau sportiškais Birštono ir Druskininkų merais Nijole Dirginčiene bei Ričardu Malinausku.
Savivaldybių merams įdomu, kaip mes gyvename, o mums – kaip jie: kokie sporto statiniai kyla jų mieste, kaip ugdomi talentai, kas neleidžia labiau plėtoti sporto jų krašte ir t.t. Pasidalyti patirtimi, padiskutuoti rūpimais klausimais visada smagu.
Visada mielai važiuojame ten, kur mus pakviečia. Esame dažni svečiai gimnazijose, kuriose užsimezga diskusijos su jaunimu, o jam tikrai turime ką pasakyti.
2019 m. lankėmės Lietuvos kultūros sostinėje Rokiškyje, kuriame tomis dienomis buvo atidarytas ir plaukimo baseinas. Buvome gražiai sutikti ir pagerbti, pajutome, kad savo atvykimu paįvairinome rokiškėnų šventę.
Visada lankomės populiariame tarptautiniame plaukimo sprinto festivalyje bei bėgimo varžybose Anykščiuose, nuvykę bendraujame su sportininkais, apdovanojame nugalėtojus.
– Kitąmet LOA ataskaitos ir rinkimų konferencija. Ar kelsite savo kandidatūrą ketvirtai kadencijai?
– Tikrai ne, reikia užleisti savo vietą, kad nauja šluota naujai pašluotų. Ieškosime žmogaus, kuris sutiktų vadovauti asociacijai ir tęsti darbus.