Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanoris 22-ejų kaunietis Dovydas Vaivada sako, kad labai nusimintų, jeigu nepatektų į Tokijo olimpines žaidynes. Bet yra optimistas ir viliasi, kad taip nenutiks.

„Jeigu nepasiseks, su sportu tikrai neatsisveikinsiu ir savo didžiausios svajonės sieksiu iki Paryžiaus olimpinių žaidynių. Šiuo metu olimpiniame reitinge užimu aukštą penktą poziciją, o Tokijuje varžysis 36 atletai. Šiemet vykau į visas varžybas, kuriose buvo kovojama dėl taškų, bet nedalyvavo daug pajėgių atletų. Todėl pagrindinė kova dėl kelialapių prasidės kitąmet.

Šiemet olimpiniai kelialapiai buvo išdalyti per Europos ir pasaulio čempionatus, o kitąmet viską lems keturi Pasaulio taurės etapai, kurių pirmasis vyks vasarį Egipte, ir finalas Pietų Korėjoje. Svarbus bus ir pasaulio čempionatas Kinijoje. Reikės surinkti kuo daugiau taškų. Jau sausio pabaigoje dalyvausiu turnyre Budapešte, kur irgi bus kovojama dėl olimpinių taškų“, – paaiškina D. Vaivada.

Trenerio Henriko Eismonto auklėtiniui šie metai buvo sėkmingi: per Europos jaunimo (iki 24 m.) čempionatą Džonkuve (Lenkija) asmeninėje įskaitoje jis buvo antras, o mišrių estafečių varžybose su Aurelija Tamašauskaite pelnė bronzą.

– Kiek metų laukei šios įspūdingos akimirkos?

– Pastarąjį kartą buvau laimėjęs medalį prieš penkerius metus. Šiemetiniai apdovanojimai man suteikė daug motyvacijos kovoti dėl Tokijo olimpinio kelialapio. Lenkijoje turėjau galimybių tapti čempionu, bet įveikdamas paskutinį bėgimo distancijos ratą pritrūkau jėgų.

– Ar prisimeni, kada tapai penkiakovininku?

– Kai lankiau darželį, plaukiojau baseine. Su plaukimu nesiskyriau ir besimokydamas Jono ir Petro Vileišių vidurinėje mokykloje bei perėjęs į Jono Basanavičiaus gimnaziją. Plaukimą lankiau aštuonerius metus.

Man atrodo, kad dalyvaudamas Lietuvos jaunučių žaidynių dvikovės (100 m plaukimas ir 1000 m bėgimas) varžybose, kurias pavyko laimėti, sulaukiau trenerio Henriko Eismonto pasiūlymo lankyti penkiakovės pratybas. Vienu metu lankiau ir plaukimo, ir penkiakovės treniruotes, kol galop būdamas dvylikos apsisprendžiau, kad mano pašaukimas – šiuolaikinė penkiakovė.

– Sužibėjai 2014-aisiais Nandzinge, kai per antrąsias olimpines jaunimo žaidynes laimėjai bronzą, dukart tapai Europos jaunių (iki 19 m.) vicečempionu. Bet vėliau tarsi užgesai.

– Net nežinau, kas nutiko. Netgi buvo kilęs noras mesti sportuoti. Pradėjau mokytis Lietuvos sporto universitete, buvo sunku derinti mokslą su sportu. Tada nepasisekė vienos, antros varžybos. Po poros metų vėl pradėjo sektis. Nesėkmės ir pralaimėjimai užgrūdino.

– Ar ir toliau studijuoji Lietuvos sporto universitete?

– Ne, LSU mokiausi vos metus. Pamačiau, kad ne ten patekau, trenerio darbas manęs nevilioja. Dabar esu antrame Kauno kolegijos kurse ir studijuoju dantų technologiją, siekiu dantų techniko diplomo.

– Šiemet trečią kartą iš eilės tapai Lietuvos čempionu. Tiesa, nedalyvavo Justinas Kinderis. Kaip vertini savo pergales?

– Lietuvos čempionatai rengiami jau baigiantis sezonui, ne visi stipriausi juose dalyvauja. Tačiau nenoriu nuvertinti čempiono medalių, kurie man brangūs. Džiaugiuosi, kad Lietuvos vyrų šiuolaikinės penkiakovės lyderį J. Kinderį man pavyko aplenkti jau du kartus.

– Kurios tavo rungtys yra stipriausios?

– Plaukimas ir fechtavimas, o sunkiausios – bėgimas ir šaudymas. Šiemet jojimo rungtyje dažniausiai patirdavau nesėkmių. Man padeda tobulėti puikus jojimo treneris Romas Jakutis. Treniruotes lankau keliose vietose: manieže, „Vilijos“ baseine, Kauno technologijos universiteto Vaižganto progimnazijoje. Treniruojuosi vienas, o tai nėra lengva, ypač kai reikia bėgti, nes nėra su kuo lenktyniauti.

– Ar 2020-ieji bus didelių išbandymų metai?

– Tikrai taip. Pokyčių turėtų įvykti ir mano asmeniniame gyvenime. Gyvenu su sužadėtine, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto trečiame kurse farmaciją studijuojančia ir privačioje klinikoje dirbančia Vilte. Planuojame vestuves.

Marytė Marcinkevičiūtė, „Olimpinė Panorama“