Lietuvos sporto apdovanojimuose prizu „Už gyvenimo nuopelnus“ pagerbtas profesorius, sporto mokslininkas, baidarių irklavimo, slidinėjimo ir sportinio ėjimo sporto meistras, nusipelnęs treneris Juozas Skernevičius. „Tikriausiai gimiau po laiminga žvaigžde. Net 70 metų teko bendrauti su įvairių Lietuvos sporto šakų rinktinėmis, ilgai dirbti treneriu. Teko tyrinėti beveik visus mūsų olimpiečius, išsiaiškinti, kaip jų organizmas adaptuojasi, taikant fizinius krūvius. Su sportininkais ir treneriais buvo ieškoma teisingesnio kelio, kaip kopti į tą olimpą, išnaudoti visas žmogui duotas įgimtas gamtos savybes, nenusukti kur nors į klystkelius“, – atsiimdamas prizą sakė pernai 90 metų jubiliejų minėjęs J.Skernevičius.  

Kartu su profesoriumi apdovanojimuose dalyvavo ir jo dukra, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorė, Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedros vedėja dr. Rūta Dadelienė.

– Rūta, kaip vertinate tokį garbingą savo tėvo apdovanojimą?

– Visa mūsų šeima tuo ypač džiaugiasi. Tėtis nusipelnė šio apdovanojimo: jis neskaičiavo savo darbo valandų, jam ir šiandieną svarbiausia yra sportas ir tik po to visi kiti reikalai. Sportas ir sportininkai tėčiui visada buvo svarbiau nei jis pats. Gavęs šį apdovanojimą buvo nepaprastai laimingas. Visą vakarą šalia jo buvo mano dukra, jo anūkė Elena, kuri labai išgyveno, kaip į šį apdovanojimą reaguos mūsų mylimas žmogus.   

Tokio aukšto apdovanojimo tėtis nesitikėjo ir smarkiai jaudinosi. Tėvukui, visą laiką įpratusiam būti šešėlyje, nes visos liaupsės skiriamos medalius pelniusiems sportininkai, dabar visi plojo atsistoję.

– Ne kiekvienas, sulaukęs 90 metų, yra toks fiziškai aktyvus: Žaliuosiuose ežeruose profesorius vis dar plaukioja, mina dviračio pedalus. Ar įsivaizduojate jį nieko neveikiantį?

– Jam tai būtų pati didžiausia bausmė ir kančia. Jis visą laiką nori jaustis reikalingas. Jeigu namie per dieną sulaukia kelių sportininkų, norinčių pasikonsultuoti, skambučių, džiaugiasi ir sako, kad šiandieną jis gyvena.

Vasaromis kiekvieną rytą plaukioja Žaliuosiuose ežeruose, nes puikiai žino, kad tokiame amžiuje plaukimas – geriausia fizinio aktyvumo forma. Plaukiojant nebūna staigių judesių, neapkrauti sąnariai, kuriuos reikia tausoti, plaukimas suaktyvina kvėpavimo sistemą.

Prieš trejus metus tėtis subūrė Žaliųjų ežerų bendruomenę ir vaikus bei suaugusiuosius moko plaukti. Ta bendruomenė jį sveikino ir su 90 metų jubiliejumi, vasarą aplankydavo gyvenantį sode. Iš pradžių toje bendruomenėje buvo nemažai jo studentų, bet vėliau prisijungė ir nepažįstamų žmonių.

Dviračio pedalus tėtis mina iki gruodžio, kol balos neapsitraukia ledu. Kai orai smarkiai atvėsta, kiekviena jo diena prasideda mankšta, įvairiais jėgos pratimais ir pusvalandžio trukmės darbu ant treniruoklio, kurį prieš trejus metus Kalėdų proga jam padovanojo vaikai ir anūkai.

Pasitaiko momentų, kai pasiskambinę telefonu abu savo namuose miname pedalus ant treniruoklių. Tėvukas paklausia, koks mano pulsas. Atsakau: toks ir toks. „Oi, mažas, mano didesnis“, – išgirstu balsą, raginantį labiau užgulti pedalus.

Tėtis labai džiaugiasi savo penkiais anūkais ir šešiais proanūkiais. Nors jie netapo dideliais sportininkais, bet renkasi sveiką gyvenimo būdą bei fizinį aktyvumą. Visa mūsų šeima negali gyventi nesimankštindama ir nesportuodama.

Iki šiol vis dar bėgioja ir žaidžia krepšinį mano brolis Arvydas, kuriam jau 63-eji. Jo sūnūs Jonas ir Petras skrieja jėgos aitvarais. Sportiškasis mūsų tėtis padarė didelę įtaką mūsų gyvensenai.

Tėtis žiemą gyvena vienas Žirmūnuose, pats gaminasi maistą, o vasaras leidžia sodyboje su šalia gyvenančiu broliu. Jie abu važinėja dviračiais. Tėtis gerokai jaunesnį savo brolį įtraukė į fizines pratybas. 

–  Per savo jubiliejinį vakarą jis pasakė, kad šis jubiliejus – tai jo atsisveikinimas su sporto mokslu, bet dabar, stovėdamas ant sporto apdovanojimų scenos, ištarė, kad jeigu reikės pagalbos – vėl ateis į laboratoriją.

– Taip, jo pagalba sportininkams dar vis reikalinga, jie prašo, kad tėtis atvažiuotų į laboratoriją. Jis neatsisako ir vieną ar du kartus per mėnesį skuba į laboratoriją, tapusią jo antraisiais namais.

Iki šiol tėtis padeda baidarių irkluotojams Mindaugui ir Simonui Maldoniams, Ričardui Nekriošiui, Andrejui Olijnikui, kitiems. Labai džiaugiamės, kad tėtis turi užsiėmimą, kad jam skambina.

– Sporto mokslo keliu pasukote ir jūs. Ar tai tėvo įtaka?

– Tai didelė jo įtaka. Kai augau, dažnai dalyvaudavau tėvų vadovaujamose pratybose, treniruočių stovyklose. Nuo pat vaikystės iš labai arti mačiau sportininkus, jų problemas, rengimą. Susidomėjau kalnų slidinėjimu, aktyviai sportavau, per Lietuvos čempionatus pavykdavo laimėti medalių.

Pasekiau tėčio einamu sporto mokslo keliu. Tas darbas patiko ir jį tęsiu.