logo
days
hours
mins
secs
V. Dranginis
11
Nov
2021

#LTEAM
Saulius Ritter – apie tėvų įtaką renkantis irklavimą, namus Trakuose ir įsimintiniausius laimėjimus

Saulius Ritteris treniravosi begales valandų, laužė irklus, virto iš valties, kovojo su varžovais ir savimi. Tokį jį matė artimiausia aplinka, o kiti – ant garbės pakylos spindintį atletą, įpratinusį sekti svarbiausias varžybas, kai finišuoja vyrų porinės dvivietės valtys. Po Tokijo žaidynių 33-ejų irkluotojas karjeroje padėjo tašką. Bet kiekviena pabaiga reiškia naują pradžią –  olimpinio vicečempiono karjera pasuko į Lietuvos irklavimo federacijos generalinio sekretoriaus pareigas.

Galima sakyti, kad sportinį S.Ritterio kelią nulėmė genai. Mama Jūratė Jovaišaitė buvo daugkartinė Lietuvos irklavimo čempionė, pateko į SSRS profsąjungų rinktinę. Tėtis Viktoras Ritteris su irklavimu susidūrė atlikdamas karinę tarnybą, atstovavo CSKA ir Maskvos rinktinei. Per sportą į porą susiėję lietuvė ir Pavolgio vokiečių palikuonis – šios šaknys davė šeimai gražią ir neįprastą pavardę – užaugino du sūnus Paulių ir jaunesnįjį Saulių. Abu jie ūgiu pranoko beveik dvimetrinį savo tėvą. Sporto pergalėmis – taip pat. Paulius žaidė krepšinį, mokytis ir sportuoti išvyko į JAV. Tėvai prieš daug metų emigravo į Airiją, vėliau persikėlė į Vokietiją. Lietuvoje Saulius nuo paauglystės gyveno ir treniravosi vienas, bet artimą ryšį su šeima juto visąlaik. Kaip tik tada, kai kalbėjomės, pas Saulių ir jo gyvenimo draugę, taip pat tituluotą irkluotoją Mildą Valčiukaitę viešėjo jo tėvai.

M.Valčiukaitę ir S.Ritterį suartino irklavimas (asmeninio archyvo nuotr.)
M.Valčiukaitę ir S.Ritterį suartino irklavimas (asmeninio archyvo nuotr.)

– Sauliau, prisiminkime jūsų įspūdingos karjeros pradžią. Kaip atsidūrėte valtyje?

– Į pirmąją treniruotę mane nuvedė mama. Tėtis, žinoma, pritarė, kad šis sportas man galėtų būti tinkamas. Kai aš gimiau, tėvai jau buvo baigę karjeras, bet abu žinojo, kas yra irklavimas. Kadangi mama buvo sportavusi su Aldona Tamulevičiene, ji ir tapo mano pirmąja trenere. Nepamenu, kuris buvo mėnuo, bet jau tikrai šaltasis metų laikas – lauke viskas užšalę, irklavimo bazėje nuo baseino trenkė drėgme. Pirmas įspūdis nebuvo pats gražiausias (šypteli). Man, vaikui, pirmiausia kliuvo ne prasta ventiliacija ar šaltis. Buvo nesuvokiama, koks gi čia sportas, kai treniruokliu turi monotoniškai kartoti tuos pačius judesius, stengtis juos atlikti kiek galima taisyklingiau, galbūt kaskart pasiekiant vis geresnį rezultatą, nors iki galo ir nesuprantant, ko nori treneris. Man tada buvo dvylika. Atsivedžiau kartu draugų iš mokyklos, greitai bičiulių atsirado ir tarp irkluotojų, o tai jau gerino situaciją.

Iš pradžių dar norėdavosi ir į krepšinio salę nueiti, ten pasportuoti, bet atėjo pavasaris, išplaukėme ant vandens ir tada pajutau tikrąjį irklavimo žavesį. Ypač nuvykęs į Trakus, nes irkluoti Neryje nėra tas pats, kas stovinčiame vandenyje. Trenerė mus vežiodavo savo sąskaita, iš atlyginimo – panašiai daug specialistų daro iki šiol, nes treniruočių specifika upėje visai kitokia.

Pamenu, kaip pirmąsyk mes su aštuonviete išėjome į Nerį: Aldona Tamulevičienė buvo vairininkė, įgula – žali jaunuoliai. Buvo tarp mūsų ir labiau patyrusių, bet suvaldyti tą kompaniją pasiryžusi trenerė drąsos nestokojo. Man būdavo baisiausia, kai reikėdavo upėje apsisukti, nes aštuonvietė – ilga, atrodo, kur čia vietos tam manevrui rasi… Būdavo taip: keturi irkluoja, kiti keturi balansą laiko. Tad pirmųjų irklavimo dienų įspūdžiai – įdomūs. O šios šakos treneriai buvo ir yra darbo fanatikai, nes turėdami tikrai ne pačias palankiausias darbo sąlygas jie sugebėdavo rasti būdų, kaip sudominti, privilioti jaunus žmones.

– Nuo tos skersai Neries balansavusios aštuonvietės pralėkė daug laiko, keitėsi valtys ir jų dydžiai, bet išlikote stabilus – šio sporto taip ir neiškeitėte į jokį kitą.

– Kad pereičiau į kitą šaką, nebuvo net kalbos. Žinoma, irkluotojai turi būti universalūs, tad būdavo ir kitokių – bėgimo, slidinėjimo, dviračių sporto treniruočių, treniruoklių salėje kilnodavome svorius. Galima sakyti, kad išbandžiau visko nemažai, tačiau niekada nebuvau perėjęs kitur.

– O aukštas, per du metrus perkopęs jaunuolis nesigręžė į antrą Lietuvos religiją – krepšinį?

– Mano brolis Paulius žaidė krepšinį, pagalvojome, kad šeimoje ir vieno užteks. Man buvo labai smagu stebėti rungtyniaujantį brolį, jį palaikyti, bet save išbandyti norėjau kitame sporte.

– Kai buvote paauglys, tėvai emigravo. Niekada nepykote, kad jus brandos laikotarpiu paliko? Nenorėjote vykti kartu?

– Juk žmonės dažniausia emigruoja ne iš gero gyvenimo, tikrai nesijaučiau turintis teisę ant jų pykti. Tėvai matė, kad Lietuvoje turiu geras sąlygas ir galimybę treniruotis. Išeitis mūsų šeimai buvo Trakų sporto mokyklos internatinė grupė, į ją patekęs galėjau ten gyventi, mokytis, sportuoti. Tėvai žinojo, kad irklavimas man patinka, o ir patys juto simpatiją šiam sportui. Mane jau buvo pastebėję treneriai, kurie rinko vaikus į internatinę grupę, tad viskas susidėliojo taip, kaip reikia. Tėvams pirmiausia esu dėkingas už fizinius duomenis, kuriuos man padovanojo. Ir už šį jų sprendimą.

Irkluotojai buvo abu Sauliaus tėvai (Asmeninio albumo nuotr.)
Irkluotojai buvo abu Sauliaus tėvai (Asmeninio albumo nuotr.)

– Bet augti ir bręsti be mamos kotletų, apkabinimo, tėčio patarimų nebuvo liūdna?

– Viena vertus, tie kotletai ir kiti dalykai yra labai svarbu, bet aš jau buvau paauglys, norėjau ir savarankiško gyvenimo paragauti. Internatinėje grupėje buvau jauniausias – aštuntokas. Susirinko nebloga vaikinų kompanija, turėjau iš ko pavyzdį imti. Gal vėliau, su metais, imi sentimentaliau į šeimos artumą žiūrėti, jį labiau brangini, bet ankstyvojoje jaunystėje atrodo nuostabu, kai pats savarankiškai gali priimti sprendimus. Mus prižiūrėjo auklėtojos, jos padėjo išmokti disciplinos, tvarkos. Ten susiformavau toks, koks esu dabar.

Tikrai negaliu skųstis vaikyste, kad kažko stigo. Tėvai labai mumis su broliu rūpinosi, stengėsi leisti į geras mokyklas, viskuo aprūpinti. Prabangoje negyvenome, bet ir nesijautėme prastesni už kitus. Buvau auklėtas taip, kad, jei turiu kažkokių tikslų ir norų, turiu pats susikurti aplinkybes jiems išpildyti. Jei atsirasdavo realių ir pamatuotų materialių dalykų poreikis, tėvai visada palaikydavo. Bet ir pats suprasdavau, kad jie dirba sunkiai, pinigus uždirba nelengvai ir tikrai ne tik tam, kad mus lepintų. Internate visada turėjau lovą, maisto, buvau aprengtas. Kai gavau vairuotojo pažymėjimą ir labai norėjau automobilio, tėvas atidavė tą, kurį pats turėjo.

– Jūsų sportiniame kelyje vis pasitaikydavo nestandartinių situacijų, bet plačiausiai nuskambėjusi nutiko prieš 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, kai vos ne jų išvakarėse dėl dvivietės partnerio traumos sėdote į vieną valtį su Mindaugu Griškoniu. Ir toks paskutinės minutės sprendimas buvo vainikuotas sidabro medaliu.

– Ir iki Rio buvo visko. Nesakyčiau, tad tas olimpinis sidabras yra didžiausias pasiektas rezultatas – tikrai svarbių pergalių buvo ir be jo, bet šis laimėjimas labiausiai vertinamas. Per sportinę karjerą treneriai įtikino, kad sportininkas turi būti kaip kareivis – jam pasakyta, tą ir turi vykdyti bet kokiomis aplinkybėmis. Juk varžovams pasiteisinimai niekada nerūpės – jie tiesiog tave aplenks. Mes išmokyti padaryti viską taip, koks esi geriausias tą dieną, nekreipiant dėmesio į jokias kliūtis.

2016-ųjų rezultatui reikėjo ir sėkmės. Irkluotojai turi mokėti ir kopijuoti vienas kitą, ir vienas kitam tikti – viską lemia labai daug veiksnių. Kai susėdome į komandą, abu buvome puikios formos. Iki tol kartu buvome dalyvavę varžybose – pasirodėme konkurencingi, bet ne lyderiai, tad toliau irklavome kiekvienas sau. O prieš žaidynes viskas buvo kitaip. Pasirengti šitam startui turėjome mėnesį. Kelios pirmos dienos nebuvo lengvos. Mindaugui reikėjo daug ką paaukoti, rizikuoti. Priešolimpiniais 2015 metais pasaulio čempionate jis laimėjo medalį irkluodamas vienvietę, tai rodė jo potencialą, kad gali pelnyti ir olimpinį medalį. Jam visada būsiu dėkingas, kad sutiko leistis į avantiūrą ir išbandyti dvivietę su manimi. Sportas – toks dalykas, čia draugystės yra viena, bet svarbiausia – pasiekti geriausią rezultatą.

– Šįmet Tokijuje su porininku Aurimu Adomavičiumi likote dvylikti. Kokias emocijas jums kelia ši olimpinė patirtis?

– Tos žaidynės buvo keistos – kitokios. Ne tik man. Gyvenime esu patyręs pralaimėjimų, neįgyvendinęs tikslų, bet apie Tokiją man vis dar nėra lengva kalbėti. Turiu pripažinti, kad rezultatas tikrai neatspindi to, kiek įdėjau darbo, pastangų ruošdamasis šitoms varžyboms. Ir šįkart buvo aplinkybių, bet su jomis, kaip tas kareivis, turėjau susitaikyti. Nepaisant visko, rezultatas nuviliantis. Jei nebūčiau susitaikęs su tuo, vis dar liūdėčiau nusivylęs, karjeros taip ir nebūčiau pabaigęs.

Paskutinio su S.Ritterio partneriu profesionaliame irklavime tapo Tokijuje su juo startavęs A.Adomavičius (Vytauto Dranginio nuotr.)
Paskutinio su S.Ritterio partneriu profesionaliame irklavime tapo Tokijuje su juo startavęs A.Adomavičius (Vytauto Dranginio nuotr.)

– Gal ir baigiate dar ne laiku? Jei ir nuoskaudos likusios, ir ko siekti dar turite, ir pagal metus į pensiją per anksti.

– Pagal skaičius pase dar tikrai galėčiau irkluoti, dabartinis mano amžius tą leistų. Nors ir veteranu jau turiu teisę vadintis. Tokijo rezultatas gal tik patvirtino tai, kaip pastaraisiais metais jaučiausi, kaip ėjau šių žaidynių link. Būdavo akimirkų, kai nematydavau logikos, kodėl turėčiau tęsti treniruotes, ruoštis žaidynėms, dėl kai kurių Irklavimo federacijos priimamų sprendimų – aš lioviausi šia organizacija pasitikėti. Būdavo dienų, kai jau norėdavau pasakyti: baigiu, su tuo neturiu nieko bendra. Buvo žmonių, kurie mane vertino ir skatino tęsti, siūlė bent jau simboliškai karjerą pabaigti po olimpinių žaidynių. Tas puodas virė jau kuris laikas, o žaidynės tik patvirtino: jei nesiimsiu pokyčių, ten pat ir liksiu.

Galbūt pats dar būčiau linkęs sportuoti ir laukti ketvirtųjų savo olimpinių žaidynių, bet nebegalėjau. Nenoriu nuskambėti kaip žmogus, kuris tik skundžiasi valdžia, bet šiandien ten tikrai nėra gerai. Žinau, kad tą jaučia ir kolegos. Man pasidarė gaila trenerio, savo darbo ir nebenorėjau tęsti visko toje pačioje struktūroje. Taigi, atsakydamas į jūsų klausimą, patvirtinu – taip, aš norėčiau likti irklavimo bendruomenėje, toli nuo jos nesitrauksiu, kiek tai bus mano jėgoms, prisidėsiu prie problemų sprendimų, kad jaunesnėms kartoms netektų susidurti su tuo, ką patyriau aš. Kad jiems netektų priimti sprendimo kaip man – per anksti.

S.Ritteris svajoja įveikti triatlono „Iron Man“ distanciją.
S.Ritteris svajoja įveikti triatlono „Iron Man“ distanciją.

Visiškai sportuoti nenustosiu. Turiu tikslą įveikti „Iron Man“ trasą (3,8 km plaukimas, 180 km dviračiu ir 42,2 km bėgimas – red. past.). Vertinu save realiai, su pasaulio elitu šiose varžybose nepasirungsiu. Šiam sportui mano kūno savybės nėra tinkamos, bet aš turiu tokį tikslą. Ir kartu noriu parodyti bendruomenei, kad gyvenime viskas įmanoma, net ir pakeitęs sporto šaką gali būti konkurencingas, pasiekti tai, ką užsibrėžei.

– Kaip šiandien vertinate, ką daugiausia irklavimas jums davė ir ką brangiausio atėmė?

– Šis sportas mane nulipdė kaip asmenybę, irkluodamas tapau toks, koks esu šiandien. Juk pradėjau sportuoti ankstyvoje paauglystėje, tai padarė didžiulę įtaką tiek charakterio, tiek fizinio kūno formavimuisi. Davė disciplinos ir užsispyrimo. Visi gyvenime susiduriame su kliūtimis, tik sportininkas gal labiau nenori pasiduoti. Jis kiekvieną dieną turi įveikti kliūtis. Gyvenimiškai patirčiai tai labai naudinga.

Irkluodamas aš sutikau savo antrąją pusę – Mildą. Mes vienas kitam padėjome ir geriau supratome vienas kitą, nes buvome to paties irklavimo dalis. Abu – vienodo kalibro sportininkai, tad didelis pranašumas buvo tai, kad kartu keliaudavome, dalyvaudavome varžybose. Užsienyje tekdavo praleisti nuo šimto iki šimto dvidešimt dienų per metus, tad tik galėdavau įsivaizduoti, kaip sunku kolegoms, kuriems namie tekdavo palikti šeimas – žmonas, vyrus, vaikus.

Ką atėmė? Labai daug laiko. Bet koks sportas reikalauja laiko, režimo, dėl jo turi paaukoti kitus asmeninius tikslus.

– Kuri pergalė šiandien atrodo svarbiausia, mieliausia širdžiai?

– Man labai sunku jas išskirti. Žinoma, labai reikšmingas ir svarbus olimpinis sidabras. Bet visko buvo ir be jo. Kas yra pergalė? Ne tik medalis ar pasiektas tikslas. Pergalė – tai pirmiausia patirtis. Mano karjeroje labai svarbus etapas buvo lūžis, kai įgavau daugiau pasitikėjimo savimi, kai pamatėme, kad galime kovoti su tuo varžovu, kuris laimi medalį. Kažko dar trūksta, patys nelaimime, bet varžytis jau galime.

Paskui – pasirengimas pirmosioms 2012-ųjų Londono olimpinėms žaidynėms. Likus metams iki jų pasaulio čempionate likome dešimti. Vieta sąlyginai nėra aukšta, bet ji suteikė sparnus – suvokimą, kad varžovai įveikiami, kad visi yra žmonės, o ne kažkokios nežemiškos būtybės, su kuriomis, atrodydavo, bandai lenktyniauti iš visų jėgų, – o nieko.

Pergalėmis vadinčiau net ir mažus tikslus, kurių pasiekdavau: treniruotėje pademonstruoti tam tikrą rezultatą, nugalėti save, pasiekti didesnį greitį nei vakar. Visas mano kelias susideda iš mažų krumpliaračių, mažų laimėjimų, kurie sukdamiesi kartu ir leido pasiekti tiek, kiek pasiekiau.

– Šiandien jūsų namai tebėra Trakai?

– Kaip atvažiavau keturiolikos, taip juose ir likau. Kuriame savo namus tokius, kokių norime, kad mums būtų gera į juos sugrįžti. Labai mėgstu privatumą, bet bandau kiek pavyksta keistis, nes sulaukiame dėmesio, klausimų iš aplinkinių, žiniasklaidos. Mes su Milda – skirtingi, ji yra žavinga, mėgsta bendrauti, o aš stengiuosi išlaikyti santūrumą. Labai džiaugiuosi, kad gyvename Trakuose, Vilnius – ranka pasiekiamas, į centrą kartais galime greičiau nuvažiuoti nei iš Pilaitės ar kito atokesnio mikrorajono.

Londono žaidynėse S.Ritteris startavo su R.Maščinsku (Alfredo Pliadžio nuotr.)
Londono žaidynėse S.Ritteris startavo su R.Maščinsku (Alfredo Pliadžio nuotr.)

– Kaip dažnai pavyksta pasimatyti su tėvais, broliu?

– Metams bėgant tampu vis sentimentalesnis ir kartais liūdna, kad tėvai toli. Pernai su jais nesusitikome dėl pandemijos ir kitų kliūčių, šįmet rudenį pasisekė, kad jie turėjo atostogų ir galėjo mus aplankyti. Brolis ilgą laiką gyveno Los Andžele, viešėjau pas jį ne vieną kartą. Neseniai Paulius su drauge persikraustė į Ostiną Teksase, nes mano, kad kartkartėmis reikia pakeisti gyvenamąją vietą, be to, ši valstija ne tokia brangi kaip Kalifornija. Po krepšinio jis profesionaliai boksavosi, bet patyrė traumą, baigė karjerą ir tapo asmeniniu treneriu. Tikiuosi, netrukus pavyks jį aplankyti naujuose namuose.

– Atrodytų, paskelbęs apie karjeros pabaigą turėtumėte nežinoti, kur dėti atsiradusį laiką, bet jūs visad užsiėmęs.

– Ir pats galvojau, kad baigęs profesionalo karjerą turėsiu daugiau laiko, bet kol kas – nieko panašaus. Bėgioju, plaukioju baseine. Kaip pasakė vienas draugas, „Iron Man“ skaudžiai nubaudžia tuos, kurie nepasiruošę. Nenoriu toks būti. Be to, rudenį numatyti mūsų federacijos vadovo rinkimai, juose dalyvausime. Esu komandoje su Mindaugu Griškoniu – jis kandidatas į prezidentus.

– Kaip kažkada labai jauni judu kartu vykote į Šveicariją skinti vynuogių, kad prasiblaškytumėte ir užsidirbtumėte, taip ir toliau per gyvenimą petys petin?

– Visokiose situacijose vienas kitą pažinome, bet pasitikėjimas išlikęs. Tikiuosi, draugystės nesugriaus ir ateityje kilsiantys iššūkiai. Mūsų irklavimo bendruomenė per daug metų mane labai stipriai įtraukė, tad lengvai arba sausas – visomis prasmėmis – iš to, kaip ir iš valties, neišlipsiu (juokiasi).

Saulius Ritteris: karjeros aukštumos

2012 m. Londono olimpinės žaidynės – 6 vieta (porinės dvivietė). 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynės – 2 vieta (porinė dvivietė).

2020 m. Tokijo olimpinės žaidynės – 12 vieta (porinė dvivietė).

2010 m. pasaulio U23 čempionatas – 3 vieta (porinė dvivietė).

2011 m. Europos čempionatas – 1 vieta (porinė dvivietė).

2013 m. pasaulio ir Europos čempionatai – 2 vieta; universiados čempionas (porinė dvivietė).

2014 m. Europos čempionatas – 1 vieta (porinė dvivietė).

2015 m. pasaulio čempionatas – 2 vieta; universiados čempionas (porinė dvivietė).

2016 m. Europos čempionatas – 3 vieta porinė dvivietė).

2017 m. pasaulio čempionatas – 4 vieta; Europos čempionas (porinė dvivietė).

2018 m. Europos čempionatas – 2 vieta (porinė keturvietė).