Šiųmetės Paryžiaus vasaros olimpinės žaidynės dar net neprasidėjusios tapo istorinėmis: jose pirmąsyk pasiekta lyčių lygybė – kvotos paskirstytos po 50 proc. moterims ir vyrams, kurie varžėsi 32 sporto šakose.

„Laikas, kai moterų sportas buvo neįdomus ne tik vyrams, bet ir pačioms moterims, keičiasi“, – sako LRT sporto grupės vadovė Dovilė Šeduikytė. Jai pritaria ir LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, ir kitos „Olimpinės panoramos“ pašnekovės.

Neliko vyriškų ar moteriškų

Tuo metu, kai dabartinė LTOK vadovė, 2000-ųjų Sidnėjaus olimpinė šaudymo į skriejančius taikinius čempionė D.Gudzinevičiūtė dar siekė sportinės karjeros, ši šaka buvo laikoma vyriška.

„Dabar kažkam vis dar nemoteriškos atrodo imtynės, boksas ar kita. Kiekvieno teisė pasirinkti mėgstamas šakas, bet neteisinga smerkti moterų ar merginų sprendimo užsiimti kitomis. Juk dabar ir vyrai pasirenka istoriškai moteriškomis laikytas šakas. Galų gale Paryžiuje suvienodinta moterų ir vyrų kvotų sistema, o kaip kiekvienos šalies rinktinėse pasiskirstys vyrų ir moterų skaičius, priklausys nuo atrankų. Visi turi savo tradicijas, kurios kai kur dar ne visai palankios moterims ir merginoms. Einame link to, kad atsirastų galimybė moterims ir merginoms dalyvauti visose sporto šakose. Tai labai svarbu, – sako D.Gudzinevičiūtė ir pabrėžia kiekvieno teisės rinktis, ką nori, būtinybę. – Prieš gerą dešimtmetį mane pasikvietė vienas merginų futbolo klubas. Sportininkės klausė, ką daryti, jeigu jų nepalaiko. Atsakiau paprastai: tiesiog nepasiduokite, darykite tai, kas jus veža ir veda į priekį. Ką bepridursi? Svarbiausia – daryti tai, kas artima.“

O kaip Paryžiuje pavyko įgyvendinti lyčių lygybę? „Tarptautinis olimpinis komitetas spaudė sporto šakų federacijas, kad jos suvienodintų lyčių kvotas rungtyse. Anksčiau tokios sporto šakos, kaip boksas, sunkioji atletika ar imtynės, turėdavo gerokai daugiau vyrų svorio kategorijų nei merginų. Gal ne visi minėtų šakų atstovai vyrai buvo sužavėti, kai teko paspausti jų kategorijas ir didinti moteriškų skaičių. Ten, kur nėra stipriai įsišaknijęs supratimas, jog sportas vyriškas ar moteriškas, – paprasčiau. Kalbu apie žaidimų komandas“, – paaiškina D.Gudzinevičiūtė.

LTOK vadovė priduria, kad pačiame TOK daug gerojo valdymo principų įdiegta nuo tada, kai 2013-aisiais jo prezidentu tapo vokietis Thomas Bachas. Jis ėmėsi gvildenti problemas, apie kurias anksčiau niekas nekalbėjo. Tai ir sportininkų interesai, lyčių lygybė, vėliau darbotvarkėje atsirado priekabiavimo, smurto atvejų nagrinėjimas.

Rodo įkvepiantį pavyzdį

Pasirinkusi šaudymą būsimoji olimpinė čempionė dažniausiai treniruodavosi su berniukais, tad visada žinojo, kad tikrai nėra už juos blogesnė: „Gal dėl to, kad sportavau su vaikinais, jaučiausi gerai kovodama, siekdama tikslų, buvau lygi su jais ir neturėjau menkavertiškumo komplekso. Treniruočių stovyklose merginų būdavo gerokai mažiau. Jei turėdavau kokią draugę – jau gerai, bet dažniausiai keliaudavau viena su vaikinais. Mišriose komandose sportininkai nuo mažens išmoksta draugauti, būti tiesiog viena kompanija ir nežiūrėti vienas į kitą tik kaip į potencialų savo vaikiną ar merginą. Visada sutariau su vyrais, todėl vėliau, kai siekiau postų, jie palaikė mane.“

O palaikymo D.Gudzinevičiūtė sulaukė ne tik Lietuvoje. 2021-aisiais ji išrinkta Europos olimpinių komitetų asociacijos viceprezidente ir tapo pirmąja moterimi, užimančia šias pareigas. Šiandien tik šešiems Senojo žemyno nacionaliniams olimpiniams komitetams vadovauja moterys.

„Kita vertus, anksčiau tebuvome dviese iš penkiasdešimties. Pokytis išties juntamas“, – šypteli D.Gudzinevičiūtė.

Siekiama lygybės TOK sistemoje, bet ne visur įmanoma tą įdiegti.

„Mes tebegyvename vyrų pasaulyje, gal ne visuomet tą pastebime. Pažiūrėkit: sportininkų ir sportininkių skaičius daugiau mažiau artėja prie lygybės ir pas mus, bet turime labai mažai federacijų prezidenčių – vos dvi. Jų daug mažiau ir tarp rinktinių trenerių, svarbiausių vadybininkų. LTOK rengia nemažai projektų, kuriais raginame moteris ir merginas siekti reikiamos kvalifikacijos, aukštų postų, lyderystės“, – primena LTOK vadovė, moterims pasitikėjimo bandanti įpūsti ne tik savo pavyzdžiu, bet ir darbais.

Skirtingi vyrų ir moterų honorarai sporte šiandien vis dar egzistuoja komercinėse varžybose ar privačiuose klubuose. „Ten, kur yra komercija, honorarai priklauso nuo surenkamų pinigų. Sulyginti visur ir visų neįmanoma. Tačiau valstybinis požiūris turėtų būti vienodas. Nežinau, ar kas nors Lietuvoje toleruotų, jei būtų nustatytos skirtingos stipendijos, premijos vyrams ir moterims“, – svarsto D.Gudzinevičiūtė.

Visur reikia asmenybių

Apie tai, kad sportininkų skaičių suvienodinti pagal lytį paprasčiau, nei spręsti kitas problemas, kalba ir LRT sporto grupės vadovė D.Šeduikytė: „Mažai šnekama apie moteris treneres, o šioje srityje – labai didelė nelygybė. 2021-aisiais vykusiose Tokijo olimpinėse žaidynėse, jei neklystu, moterys sudarė gal tik 20 procentų visų trenerių. Šis skaičius moterų naudai keičiasi kur kas lėčiau nei sportininkių. Labai dažnai už moteris kalba vyrai – jų treneriai. Tai irgi turi keistis, reikia tam tikros sistemos. Yra ir labai gerų trenerių moterų, tačiau jos nėra pakankamai skatinamos. Atlikti tyrimai parodė, kad moterys dažnai atranda sporto talentus, bet kai tik šie pasiekia geresnių rezultatų, juos perima treniruoti vyrai. Moterims kartais tiesiog naudinga, kai jas treniruoja moterys, nes kai kuriuos dalykus jos gali geriau suprasti.“

Didžiausiuose pasaulio sporto renginiuose dirbančiai žurnalistei atrodo svarbu, kad olimpiniame Paryžiuje buvo tiek pat atletų ir atlečių – juk sportas priklauso visiems.

„Manau, labai svarbus posakis: jei gali tai pamatyti, gali tuo ir būti. Jeigu auganti karta matys sporte lygiai kovojančius vyrus ir moteris, ir mažos mergaitės norės tapti sportininkėmis, kurias stebi, apie kurias kalba žiniasklaida – juk svarbu ne tik varžytis, bet ir gauti dėmesio. Kaip rodo atlikti tyrimai, olimpinės žaidynės, kalbant apie moterų sportą, nebuvo didžiausia problema. Kaip tik per jas moterų sportas gaudavo pakankamai dėmesio. Juk ir mes per olimpines žaidynes sergame už visus lietuvius ir kiekvieną asmeniškai. Jie atstovauja mūsų šaliai, o mūsų nėra daug, tad dėmesio jiems negailime. Kur kas didesnė bėda – laikotarpis tarp olimpinių žaidynių. Būtent tada moterų sportui būna sunku prasiskverbti į žiniasklaidos akiratį. Tačiau pastaraisiais metais matome su pasaulio ir Europos moterų futbolo čempionatais susijusį proveržį. Tinklinio čempionatai irgi pagerino lankomumo bei žiūrimumo rekordus. Moterų krepšinio NBA lygoje naują postūmį padarė rekordus gerinanti ir neįtikėtinai išpopuliarėjusi Caitlin Clark. Einant tinkama linkme, moterų sportas gali būti ir lankomas, ir žiūrimas. Labai ilgai egzistavo stereotipas, kad jis neįdomus niekam – nei vyrams, nei pačioms moterims. Bet šis stereotipas vis dažniau paneigiamas, tą rodo skaičiai. Tačiau tam reikia žvaigždžių, asmenybių tokių kaip Clark, kuri pakeitė ir NCAA, manau, pakeis ir NBA. Prieš metus vos vienos moterų NBA rungtynės buvo transliuojamos per nacionalinę amerikiečių televiziją, o atėjus Clark – jau 34-erios. Šis atvejis parodo, kiek gali vienas garsus, visuomenės susidomėjimą sukeliantis žmogus. Prie to, kad ji būtų žinoma ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje, labai daug prisidėjo žiniasklaida“, – pasakoja D.Šeduikytė ir priduria, jog asmenybe, apie kurią po Tokijo žaidynių buvo daugiausiai rašoma ir kalbama, tapo moteris – JAV gimnastė Simone Biles.

Kaip sporto žurnalistė, D.Šeduikytė nesusidūrė su jokiomis lytiškumo problemomis. „Šiuo požiūriu Lietuva yra pažangi šalis, bet konferencijose iš užsienio kolegių išgirstu ir kitokių istorijų. Kiek dirbau su vyrais kolegomis, sulaukiau tik palaikymo ir supratimo. Lietuvos sporto erdvė palanki moterims: juk turime LTOK prezidentę, nebestebina federacijos prezidentės, vadybininkės, bet, kad pasiektume tikrą lygybę, ne tik tą simbolinę Paryžiuje, turės praeiti daug laiko“, – mano žurnalistė.

Problema aktuali ne visiems

Legendinė krepšininkė, 1976 m. Monrealio ir 1980 m. Maskvos olimpinė čempionė Angelė Rupšienė pripažįsta, kad tais laikais, kai sportavo, apie lyčių lygybę jokių šnekų nebūdavo.

„Per tuos dešimt metų, kiek buvau Sovietų Sąjungos rinktinėje, šių temų net negirdėjau, diskriminacijos nepatyriau – regis, viskas buvo savo vietoje ir ėjo kaip per sviestą“, – sako viena tituluočiausių Lietuvos sportininkių.

O kad vyrų sportas neretu atveju ir tada, ir dabar pritraukia daugiau dėmesio ir pinigų, A.Rupšienei neatrodo keista: „Vyrų sportas – kas kita nei moterų, jie ir sudėti kitaip, ir gerokai stipresni. Kita vertus, gal net įdomiau žiūrėti į juos rungtyniaujančius, kai matai jėgą. Na, o moterys – dailesnės, galbūt švelnesnės.“

Dailiojo jojimo atstovė Justina Vanagaitė-Samuilė su belgų šiltakrauju žirgu Nabab tapo pirmąja raitele šalies istorijoje, patekusia į olimpines žaidynes, o ten, kaip visose kitose varžybose, rungėsi kartu su vyrais.

„Mūsų sporte jojimo kokybė visiškai nepriklauso nuo raitelio lyties, tad čia lygybė visada buvo ir bus. Tai nėra jėgos ar greičio sportas, viską lemia jutimas, o šį gebėjimą turi ir vyrai, ir moterys. Tad varžydamasi jokių lyčių skirtingumų nejaučiu, – teigia raitelė. – Lygios galimybės sporte turėtų būti visiems, bet yra šalių, kur to nėra ir galbūt nebus. Neseniai grįžau iš Pasaulio taurės varžybų finalo Saudo Arabijoje – ten, kaip ir kitose aukšto lygio varžybose, vietinės moterys nestartavo, tik raiteliai vyrai. Aš – už lygybę ne tik sporte, pati esu nepriklausoma nuo jokio vyro, viską pasiekiau savo rankomis, man labai svarbu, kad moteris būtų vertinama lygiai su vyru. Pradedant atlyginimu, baigiant galimybe startuoti ten, kur nori ji pati.“

Kreiptasi dėl skirtingo finansavimo

Seimo kontrolierė Jolita Miliuvienė, šiuo metu pavaduojanti lygių galimybių kontrolierę, sveikina Paryžiaus olimpines žaidynes dėl užtikrinto vienodo moterų ir vyrų olimpiečių santykio.

„Lyčių lygybės svarba susijusi su vienodomis dalyvavimo sporte galimybėmis – įvairūs tyrimai rodo, kad reprezentacija ir matomas pavyzdys labai svarbus kitoms moterims ir mergaitėms, kurios, nematydamos savo lyties atstovių kokiose nors veiklose (tam tikrose sporto šakose), gali priimti tai kaip žinią, kad šios veiklos (šiuo atveju – tam tikros sporto rūšys) net nėra skirtos moterims ar mergaitėms. Pavyzdžiui, švietimo srityje dirbančios specialistės ir dirbantys specialistai pasakoja, kad mažos mergaitės, ikimokyklinio ugdymo įstaigose paklaustos, kuo norėtų būti užaugusios, pradėjo dažniau sakyti, kad norėtų būti prezidentės, – po to, kai Lietuvos prezidente buvo išrinkta ir dvi kadencijas pareigas ėjo Dalia Grybauskaitė. Sportas, integruojantis įvairias socialines ir kultūrines veiklas, taip pat yra viena iš matomiausių sričių, kurioje pasiekus lyčių balansą moterys ar mergaitės būtų vis labiau skatinamos rinktis tai, ką iš tiesų norėtų veikti.

Kalbant apie lyčių lygybę sporte, taip pat svarbu siekti, kad ji būtų užtikrinta ne tik praktikuojant konkrečias sporto rūšis, rengiant varžybas, jas nušviečiant žiniasklaidoje, užtikrinant vienodas treniravimosi galimybes, bet ir sprendimų priėmimo srityje: sporto komitetuose, federacijose, asociacijose, – komentuoja J.Miliuvienė. – Į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą ne kartą buvo kreiptasi dėl nelygybės sporte, keltas klausimas dėl atlyginimų skirtumų tarp sportininkų (-ių) su negalia ir sportininkų (-ių) be negalios. Neseniai kreiptasi dėl diskgolfo varžybose numatytų skirtingų prizinių fondų vyrų ir moterų komandose, skirtingo amžiaus grupėse (situacija buvo ištaisyta). Anksčiau kreiptasi dėl skirtingo olimpinių ir neolimpinių šachmatų varžybų finansavimo, dėl mažesnio futbolininkių finansinio skatinimo.

Kreipimųsi dėl priekabiavimo ar seksualinio priekabiavimo sporte sulaukę nesame, tačiau, kaip rodo tarnyboje gauti skundai, sportas vis dar yra ta sritis, kurioje lyčių lygybė visais atvejais nėra pakankamai užtikrinama.“

Dalia Musteikytė, „Olimpinė panorama“