Tai ne papuošalas ar kalėdinis blizgutis, o saviraiška, būdas įprasminti svarbų įvykį arba išgyvenimą. Taip sportininkai vadina jų kūnus puošiančius kūrinius, kurių yra įvairiausių – nuo per nugarą plevenančio angelo iki jiems prasmingų žodžių ar ženklų.   

„Viena, dvi, trys, keturios, penkios“, – paklaustas, kiek turi tatuiruočių ant savo kūno, garsiai jas ima skaičiuoti baidarininkas Aurimas Lankas.

Arčiausiai A. Lanko širdies – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – ištatuiruoti šie Lietuvos partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko žodžiai: „Ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijome, jei mes nugalėjome mirtį… Dzūkas.“

Kiti jo kūną puošiantys kūriniai – ant dešinės rankos pantera arba puma medyje, ant šonkaulio irklai su laurų lapų vainiku ir A raide (A raidė atsirado sūnaus Areto garbei), ant nugaros – olimpiniai žiedai ir Sizifas, ridenantis akmenį į kalną, o ant riešo – mažas pikų karalius. Riešą baidarininkas išsitatuiravo kartu su žmona, tik ant jo žmonos Eglės riešo atsirado čirvų dama.

„Ar esu pasipuošęs? Manau, kad taip“, – juokiasi baidarininkas.

Svarbiausia – pradėti

Pati pirmoji tatuiruotė A. Lanko kūną papuošė gal dvyliktoje klasėje, bet po kurio laiko ji pasirodė per vaikiška, todėl dabar ant pirmosios viršaus užpiešta pantera. Kodėl pantera?

„Ji toks dvejopas gyvūnas – ir ramus, ir greitas. Aš irgi gal toks: įprastai stengiuosi būti ramus, bet jeigu reikia, galiu sužvėrėti kaip ta pantera ar puma“, – paaiškina.

Ant nugaros kalnas su Sizifu ir jo akmeniu įsitaisė po Rio de Žaneiro olimpiados, iš kurios, kaip žinoma, baidarininkas parsivežė bronzą. Anot gerai žinomo mito, dievų nubaustas Sizifas buvo pasmerktas amžinai ritinti sunkų akmenį į aukštą ir statų kalną, o kai viršūnė, regis, ranka pasiekiama, akmuo išsprūsta ir nusiridena žemyn.

„Sizifas niekada to akmens neužrideno į viršų. Man olimpiada gal buvo nepasiekiamas tikslas, bet vis dėlto pavyko į ją patekti ir net medalį parsivežti. Ši tatuiruotė turi gilesnę mintį, ji reiškia. kad jei turi tikslą, jo sieki, – pavyksta tą akmenį į kalną užridenti“, – paaiškina baidarininkas.

Jeigu nori, tatuiruotę turi, jeigu nenori – jos neturi. Kad tai įmanoma, įrodo treko dviratininkė Simona Krupeckaitė, kurios visą dešinės rankos viršų juosia vainikas, o virš jo, mentės link, dar įsitaisę du kiniški hieroglifai. Daryta dalimis, ne kartą tobulinta tatuiruotė, Simonos tikinimu, yra kaip viena.

„Ją šiek tiek keičiau. Nepatiko pirminis variantas, pirma idėja, todėl dariau taip, kad patiktų. Dar po kurio laiko pagalvojau, kad gal nuobodi, todėl nuspalvinau. Dabar jau kaip ir nieko. Bet galima sakyti, kad aš ją vieną turiu“, – apie turimos tatuiruotės metamorfozes pasakoja dviratininkė.

Jeigu drabužio rankovės siekia apie pusę žastikaulio, tatuiruotės visiškai nesimato, jeigu apie trečdalį – dalis jos išlenda, o jei rankovės baigiasi sulig jo pradžia, pasimato ir du kiniški hieroglifai, reiškiantys „gyvenimo kelias“ ir „likimas“.

S. Krupeckaitės tatuiruotei – daugiau kaip dešimt metų, todėl tokių detalių, kiek pas meistrą pirmąsyk užtruko, ji jau nepamena. O paklausta, ar kas nors gyvenime pasikeitė po to, kai ant jos rankos atsirado prasmingi kiniški hieroglifai, nusišypso. „Nieks nepasikeitė, tiesiog norėjau ir atsirado. Mano gyvenime dažniausiai taip būna: jeigu reikia, tai ir atsiranda“, – juokiasi trekininkė.

Pareikalavo kantrybės ir kančios

Irkluotojas, olimpinis vicečempionas Saulius Ritteris susimąsto paklaustas, kiek tatuiruočių yra ant jo kūno. „Sunku pasakyti, kiek turiu tatuiruočių, nes jos kaip ir vientisos. Ant rankos ir nugaros esantys piešiniai susijungia, tai net nežinau, kaip čia skaičiuoti, – svarsto S. Ritteris. – Dar viena ant kojos yra.“  

Ta ant kojos, daryta prieš dešimtmetį ar dar seniau, buvo pirmoji. Tai žodis hebrajų kalba, bet ką jis reiškia, irkluotojas linkęs šią paslaptį pasilaikyti sau. Ar dėl pirmosios tatuiruotės jam buvo sunku apsispręsti? 

„Ne, pirmąją pasidaryti tikrai nebuvo sunku. Nei fiziškai, nei morališkai. Ji nebuvo nei didelė, nei sudėtinga, o vėlesnės buvo šiek tiek kitokios, pareikalavo kantrybės, kūrybiškumo, man prasmę suteikė ir pakentėti privertė“, – prasitaria pašnekovas. 

Permąstyti piešinio idėją, vidinę reikšmę, susigyventi su ja, na, ir pakentėti irkluotojui prireikė nemažai – 31 valandą. Maždaug tiek jis praleido tatuiruočių meistro studijoje, kol du sudėtingi piešiniai persikėlė ant jo rankos ir nugaros. Tiesą sakant, irkluotojui trumpai papasakoti apie šiuos du kūrinius, jo kūną papuošusius 2014 ir 2015 m., irgi užtrunka.  

„Na taip, jie dengia šiek tiek mano kūno ploto, – šypsosi S. Ritteris. – Viršuje ant dešinės rankos peties ir mentės kerojasi medis iš trijų kamienų, o žemyn alkūnės link yra baltų simboliai. Tai gyvenimo medis, turintis tris atšakas. O tarp jo išsikerojusių šakų pavaizduoti besikeičiantys metų laikai“, – apie vieną sudėtinių ir sudėtingų tatuiruočių pasakoja irkluotojas, kurio dešinę ranką juosiančio medžio šakos ir metų laikai liudija, kad viskas gyvenime eina ratu.

Tai dar ne viskas, kas sutilpo ant šios rankos. Prie alkūnės, vidinėje rankos dalyje pažasties link, yra vilkas. Kodėl vilkas? Todėl, sako Saulius, kad jam labai patinka šis gyvūnas. Jis protingas, yra tikras medžiotojas. „Kartais tą patį ir aš jaučiu, galbūt iš dalies jis ir šiek tiek mano charakterio savybių atspindi, nors tą geriau galėtų pakomentuoti kiti mane pažįstantys žmonės nei aš pats. Jaučiu simpatiją šiam gyvūnui, todėl norėjau, kad jis būtų ant mano kūno“, – prasitaria irkluotojas. 

Kol šis sudėtingas kūrinys atsidūrė ant jo rankos, prireikė kokių penkių seansų po tris valandas. Ant irkluotojo nugaros – didžiulis angelas išskleistais sparnais. Nors angelą piešė jau kitas meistras, rankos ir nugaros tatuiruotės tarsi susilieja. Angelo tatuiruotė – pati didžiausia ant irkluotojo kūno ir, pasak Sauliaus, pareikalavo daugiausiai kantrybės ir kančios. Ji buvo padaryta per keturis seansus po keturias valandas.

„Šių abiejų tatuiruočių negalėjo daryti kasdien, reikėjo palaukti, tada toliau piešti, todėl turėjau laiko atsikvėpti. Man patiko ir jų išvaizda, ir reikšmė. Norėjau tatuiruočių su mintimi, kad ne tik būtų gražu, bet ir jos išreikštų mano emocijas. Aš galbūt labiau toks žmogus, kuris nemėgsta rodyti savo emocijų, todėl darydamasis tatuiruotes geriau save pažinau, seansai man padėjo su tais kūriniais susigyventi, susilieti ir suteikė malonų jausmą“, – pasakoja irkluotojas.

Lyg slapta žinutė

Užrašą, kurio kitiems nenorėtų atskleisti, ant savo kūno turi ir trišuolininkė Diana Zagainova. Šis pašalinėms akims nematomas užrašas – frazė iš Biblijos, nugulusi ant sportininkės šonkaulio. Tai buvo jos, tada aštuoniolikmetės, pirmoji jos tatuiruotė.

„Esu tikinti, – prisipažįsta Diana. – Ant šonkaulio išsitatuiravau specialiai, kad nelabai matytųsi, nes šią frazę užsirašiau sau, ji atsirado dėl vidinių priežasčių. Tą, kurią norėjau, kad kiti matytų, pasidariau ant kojos.“

Aukštai ant kojos, keturgalvio raumens viršuje, ji turi išsitatuiravusi delno dydžio vilką. Jis tampa matomas tik tada, kai sportininkė būna apsivilkusi trumpą aprangą arba bikinį. Kodėl vilkas? „Tai man dvasiškai artimas gyvūnas, patinka jo savybės“, – atsako trišuolininkė, kurios kojos viršuje vilkas įsitaisė prieš trejus.

Kaip lengvaatletė apskritai nusprendė, kad verta su tatuiruotėmis prasidėti? „Jau seniai norėjau įamžinti tai, ką jaučiu, bet tai rimtas žingsnis, jam reikėjo pasiruošti, todėl pirmąją tatuiruotę pasidariau tokioje vietoje, kuri tik man matoma“, – pasakoja D. Zagainova.

Ji ne tik mąstė, bet ir piešė. Pirmosios tatuiruotės vaizdą sudėlioti buvo lengviau, nes kai yra užrašas, pakanka apgalvoti struktūrą ir su meistru suderinti šriftą. O prieš darydama antrąją peržiūrėjo daugybę nuotraukų ir ieškojo, dėliojo, kaip turėtų atrodyti jos vilkas.

„Aš pati jį kūriau: susirinkau, nusipiešiau, parodžiau, ko maždaug noriu, ir meistras sukūrė eskizą. Vilkas išėjo realistinio stiliaus. Bet viskas prasidėjo nuo minčių, nuo to, ko noriu, o jau tada žiūrėjau pavyzdžius, elementus ir galutinį piešinį kūriau“, – pasakoja trišuolininkė.

D. Zagainova sako, kad yra kūno vietų, kurių ji niekada nesitatuiruotų. Dėl pirmojo užrašo vietos nebuvo sunku apsispręsti, o dėl vilko svarstė ilgiau. Norėjo ant nugaros arba ant kojos, bet rinktis koją patarė mama. „Aš mėgstu nešioti sukneles, o jei norėsiu suknelės su didesne iškirpte, tatuiruotės dalis matysis, todėl nusprendžiau išsipiešti koją“, – sako Diana.

Kodėl tatuiruotei pasidaryti pasirinko dešinę ranką, S. Krupeckaitė gerai jau nepamena. Vienas tokį sprendimą lėmusių argumentų – norėjo tokios vietos, kur ji nelabai smarkiai matytųsi. „Jei tatuiruotė ant nugaros – jos niekas nemato, tada kam iš viso daryti. Ant kojos dažniausiai matosi, o aš norėjau tokios pusiau matomos, – apie ilgesnėmis drabužio rankovėmis paslepiamo piešinio vietą pasakoja trekininkė. – Ji ant rankos atsirado po aptarimų su meistrais, draugais. Bet nereikia tatuiruotės darytis toje vietoje, kurią nuolat matai, kad neįkyrėtų ir nenorėtum po kurio laiko jos naikinti, keisti.“

Kai trukdo net grimas

Tatuiruotė – ne vienkartinis blizgalas pasipuošti, o ilgalaikė kūną išmarginanti žymė. Todėl svarbu, kad tas skiriamasis ženklas – žodis, frazė, piešinys, simbolis – pačiam žmogui kažką reikštų, pridėtų prasmės, primintų svarbius įvykius.

Iš pastarųjų sportinio gyvenimo įvykių D. Zagainovai, atkreipusiai dėmesį į vienos kolegės poelgį, kilo mintis įprasminti Lietuvos rekordą, kurį ji pasiekė šią vasarą Šveicarijoje ir ligtolinį geriausią šalies rezultatą pagerino 17 cm. Kartu su kritusiu nacionaliniu rekordu jos kišenėje atsidūrė pirmasis olimpinis kelialapis. 14,43 m – šie naujojo rekordo skaičiai, mano Diana, kada nors turėtų atsirasti ant jos kūno.

Nors S. Ritterio kelias olimpinio medalio link buvo ilgas ir sunkus, tatuiruotės, kuri būtų susijusi su Rio de Žaneire pelnytu sidabru, iki šiol neturi. „Kartais susimąstau, bet tam reikia nusiteikimo. Pagalvoju, ką galėčiau nusipiešti ant savo kūno, bet kol kas tam, matyt, dar neatėjo laikas“, – prisipažįsta irkluotojas.

S. Ritteris apie tatuiruotes mažiausiai galvoja kaip apie papuošalą, jam tai – tam tikro laikmečio savo būsenos išraiška, atitinkamo periodo, įvykio įprasminimas.

D. Zagainova prasitaria, kad jeigu jai būtų svarbiausia puošyba, jos kūnas būtų išpaišytas daugybe tatuiruočių. „Yra daug tatuiruočių, kurios man atrodo gražiai, bet jeigu aš jas daryčiau tik dėl grožio, be kažkokios esmės, tada jos būtų matomose vietose, bet mano tatuiruotės gana užslaptintos, nes į jas žiūriu kaip į saviraiškos būdą“, – paaiškina trišuolininkė.

Ne kiekybė, o kokybė yra tas dalykas, apie kurį pirmiausia susimąsto S. Krupeckaitė, kai kyla mintis apie naują tatuiruotę. „Aš daugiau dėmesio kreipiu į išraišką, idėją, reikšmę, į tai, kaip ji atrodo, kaip padaryta“, – sako trekininkė, kuriai tatuiruotės – tai saviraiškos, individualumo ženklas, o ne tiesiog puošyba.

Apie puošimąsi, tik jau ne tatuiruotėmis, o įprastais būdais, Simona turi savo nuomonę: „Jei žmogus sugeba save gražiai pateikti ir varžybų metu, aš giriu tokius žmones. Bet čia ne apie mane. Man prieš varžybas ne tas galvoje. Be to, man nepatinka, jeigu jaučiu, kad kažkas papildomo yra ant mano veido, tai man suteikia diskomfortą. Makiažas, grimas man trukdo, be to, ne kiekvienas makiažas gali atlaikyti varžybų įtampą. Bet yra tokių merginų, kurios be makiažo negali pasirodyti viešumoje.“

Trišuolininkei D. Zagainovai varžybos yra šventė, o per šventes ji mėgsta atrodyti gražiai, todėl ir prieš svarbius startus abejingai pro veidrodį nepraeina. „Aš žinau, kad į varžybas einu gerai pasiruošusi, todėl ir atrodyti turiu ne bet kaip. Dėl to pasidažau, pastoviu prie veidrodžio. Tai kaip ritualas, kuris mane šiek tiek atpalaiduoja, pakelia nuotaiką, sukuria šventišką atmosferą, priverčia pasijusti gerai. Kodėl turėčiau to atsisakyti?“ – klausia trišuolininkė ir priduria, kad jos rungtis šiuo požiūriu dėkinga, nes jei bėgtų, tarkime, maratoną, kažin ar pasidažiusi po 42 km gražiai atrodytų.

Daugiausia Ispanijoje besitreniruojanti D. Zagainova pastebi, kad sportininkės, ypač amerikietės, linkusios net labai stipriai puoštis. „Įvairiaspalvės ryškios lūpos ten įprastas dalykas. Ne tik ryškiai raudonos, bet ir mėlynos, violetinės. Man gražu, kai aukšto lygio sportininkės efektingai per varžybas atrodo“, – sako Diana. 

Kaip saulėgrąžos

Baidarininkas A. Lankas sako, kad jo kojos dar visiškai netatuiruotos, taigi laisvos vietos ant kūno – kiek nori. „Kažką dar bus galima sugalvoti. Visos mano tatuiruotės per kokius 15 metų atsirado. Po pastarosios jau trejus metus nieko nedariau. Su pirmąja gal reikėjo daugiau laiko susigyventi, o paskui prasidėjo. Kai pradedi, negali sustoti – man šis posakis, kalbant apie tatuiruotes, galioja. Pasidarai vieną, o tada užsimanai dar kažko“, – tatuiruotėms „stop“ nesako Aurimas.

„Aišku, atsiranda minčių, kad gal norėtųsi dar, nes su tatuiruotėmis – kaip su saulėgrąžomis. Paragavus norisi dar“, – baidarininkui antrina treko dviratininkė S. Krupeckaitė. Bet dabar, susitelkusi į Tokijo žaidynes, vos randa laiko į kirpyklą nubėgti, todėl artimiausiu metu apie tatuiruotes vargu ar ras progą pagalvoti.

Į klausimą, ar bus daugiau tatuiruočių, dabar negali atsakyti ir S. Ritteris, nes nežino, kaip pasijaus: „Gal ir norėčiau, bet tą daugiau lemia vidinė būsena. Kita vertus, dabar taip pat negaliu pasakyti, kad daugiau tatuiruočių nebus.“

„Ne, čia ne viskas, dar turiu minčių, – atsako D. Zagainova. – Pirmą tatuiruotę pasidaryti sunkiausia, turbūt ilgiausiai mąstai, o po to jau paprasčiau. Kai įsivažiuoji į šį procesą, tatuiruotės tampa lyg liga. Šiuo metu daug treniruojuosi, o tatuiruotei reikia laiko. Ją pasidaryti – lengviausia dalis, bet pasiruošimas užima daug laiko.“

Ar pastebi tatuiruoti sportininkai kitus išsipiešusius kolegas ar šiaip praeivius gatvėje? Gal net prieina, užkalbina, meistro darbą aptaria?

„Ne tiek apžiūrinėju, kiek pastebiu, kokių tatuiruočių turi kitos varžovės, sportininkai, šiaip sutikti žmonės. Tatuiruotės ant kūno nėra man visai neutralus dalykas. Bet paklausti, aptarti neinu – nelendu prie žmonių“, – juokiasi S. Krupeckaitė.

S. Ritteriui taip pat įdomu pasidomėti, kokiais piešiniais savo kūnus puošia kolegos sportininkai ar šiaip praeiviai: „Žinoma, visada pastebiu, nes tai meno kūriniai, tai žmonių saviraiška. Esu įsitikinęs, kad didžioji dauguma tatuiruotes daro ne dėl grožio, o dėl vidinių tikslų ir emocijų. Tos tatuiruotės žmonėms kažką reiškia. Todėl kartais būna įdomu paklausti ar pasižiūrėti, kaip atrodo kitų žmonių tatuiruotės.“

„Net labai pastebiu, nes pati turiu, – prisipažįsta D. Zagainova. – Tarp sportininkų tatuiruotės populiarios, Lietuvoje gal ne taip, bet užsienyje jų turi daug sportininkų. Jeigu pamatyti piešiniai patinka, negailiu komplimentų, klausiu, apžiūriu. Ir pati neretai sulaukiu pagyrų, ypač kai pasakau, kad pati sugalvojau vilką.“

O kaip jie žiūri į tokius, kurie tatuiruoti nuo galvos iki kojų? S. Ritteriui tiek tatuiruočių ant savo kūno būtų per daug, bet, svarsto irkluotojas, kas ten žino, gal tie žmonės irgi taip manė, bet pamažu ėjo, ėjo ir priėjo prie to, kad nebeliko laisvos vietos ant kūno.

D. Zagainovai patinka, kai viskas gražiai subalansuota, o gausiai išsitatuiravę žmonės palaiko tam tikrą vientisą stilių – ne tik jų tatuiruotės viena prie kitos dera, yra kaip viena visuma, bet ir gyvenimo būdas, jų drabužiai.

„Žinau nemažai tokių pavyzdžių ir man jie atrodo gražiai. Nežinau, ar pati išdrįsčiau taip padaryti, nes tada reikėtų ir tam tikro gyvenimo būdo, stiliaus. Bet į kitus žiūrėti man gražu“, – sako trišuolininkė.

Panašiai mąsto ir S. Krupeckaitė su A. Lanku – patys gal nenorėtų ar nedrįstų, bet į kitus, stilingai išsitatuiravusius, pasižvalgyti smagu.

Inga Jarmalaitė, „Olimpinė Panorama“